Spalio 3 d. eidams 93-iuosius metus mirė žinomas poetas, prozininkas, vertėjas Jonas Jakštas.
Jonas Jakštas gimė 1931 m. vasario 8 d. Bikūnuose, Utenos rajone. 1959 m. Vilniaus universitete baigė lietuvių kalbą ir literatūrą. 1954–1957 m. dirbo korektoriumi laikraštyje „Tiesa“, 1957–1964 m. – literatūriniu darbuotoju žurnale „Švyturys“.
1964–1972 m. buvo atsidėjęs rašytojo darbui. 1972–1990 m. Lietuvos televizijoje ir radijuje (LRT) dirbo Literatūros ir dramos redakcijos vyresniuoju redaktoriumi, 1990–1993 m. – vyriausiuoju redaktoriumi. 1994 m. rengė radijo laidą „Po lyros ženklu“.
Periodinėje spaudoje paskelbė publicistinių straipsnių kultūros ir visuomenės gyvenimo klausimais, dokumentine medžiaga grįstų grožinių novelių apie įvairių tautų rašytojus. Jo kūrybos išversta į moldavų, ukrainų, rusų, baltarusių, lenkų ir kitas kalbas, o ir jis pats yra išvertęs užsienio rašytojų poezijos ir prozos kūrinių, knygų vaikams.
1966 m. jis tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu.
Eilėraščius Jonas Jakštas pradėjo spausdinti 1953 m. Ankstyvojoje lyrikoje (rinkiniai „Žalsvieji žirginiai“ (1960), „Balti vidudieniai“ (1964)) vyrauja romantiškos intonacijos, poetizuojama kaimo žmogaus gyvenimas ir gamta. Vėlesnėje poezijoje (rinkiniai „Metų laiptais“ (1969), „Prisiminimai be datų“ (1974), „Vakaro pavojus“ (1980), „Neužmirškit atsigrįžti“ (1981), „Amžina pradžia“ (1982), „Vien tik pėdsakas“ (1984), „Akimirkų kriokliai“, „Tarp audros ir giedros“ (1992), „Judesiai, prisilietimai“ (2007), „Sugrįžimai“ (2010), „Iš paukščio sapnų“ (2012), „Tik vienas tu“ (2013), „Čia vienatvė žiemos“ (2014), „Ir mirksnis tęsiasi“ (2015), „Skersvėjai“ (2016), „Vėjų žmonės“ (2017), „Ar girdite?“ (2018), „Būna taip nedažnai“ (2019), „Užuominos“ (2020), poema „Sprogimas“ (1988)) siekiama įprasminti didžiąsias žmogaus būties vertybes – meilę tėvynei, motinai ir moteriai, draugystę ir ištikimybę; būdinga metaforinių aprašymų ir lyrinės refleksijos, ironijos ir publicistinių elementų derinimas.
Išleido parodijų rinkinį „Tarp mūzų ir mūsų“ (1985), poezijos rinktines „Septyni gyvenimai, septynios mirtys“ (2003), „Virš judančio vandens“ (2011), knygą „Meninio talento mįslė“ (kūrybos psichologija, 2017). Daug jo eilėraščių tapo dainomis.
J. Jakštas išvertė poezijos rinktines: azerbaidžaniečių poeto S. Vurguno „Rytų vartai“ (1980), kirgizų poeto S. Eradijevo „Laiko vėjas“ (1988), estų poetės D. Varandi „Svajotojas prie lango“ (su J. Vaičiūnaite ir kitais, 1976), serbų poetės D. Maksimovič „Nebėra daugiau laiko“ (su J. Vaičiūnaite, 1983). Dar išvertė A. Achmatovos, S. Jesenino, austrų poeto T. Däublerio, R. Frosto, O. Vaciečio, A. Barto ir kitų poetų eilėraščių.
Jonas Jakštas pelnė nemažai apdovanojimų, 1985 m. jis tapo Poezijos pavasario laureatu, 1989 m. jam buvo įteiktas „Knygnešio“ diplomas, o 1989 m. – „Žydinčios vyšnios šakelės“ prizas už išleistos poemos „Sprogimas“ fragmentą „Ar tu dar alsuoji lietuviškas žodi?“
Lietuvos rašytojų sąjunga pareiškė užuojautą Velionio dukrai Ramunei, sūnui Šarūnui bei visiems artimiesiems ir bičiuliams.
Atsisveikinimas su Velioniu – spalio 5 d. nuo 12 iki 13 val. Vilniaus laidojimo namuose „Ligamis“ (Sietyno g. 14, Vilnius (Karoliniškės)). Urna su Velionio palaikais bus išstatyta spalio 6 d. nuo 9 iki 12 val. tuose pačiuose laidojimo namuose. Išnešama 12 val. Laidotuvės Karveliškių kapinėse.
