Birželio 19 d. eidamas 95-uosius metus, mirė buvęs Vilniaus pedagoginio instituto (VPI) rektorius, Vileišių, Bobelių, Yčų šeimų bibliografas, istorikas, prof. Jonas Aničas. Papildyta
Jonas Aničas gimė 1928 m. kovo 3 d. Pumpėnų valsčiuje, Kalno kaime. 1953 m. baigė Lietuvos kūno kultūros institutą (dabar Lietuvos sporto universitetas). 1954 m. baigė dėstytojų kursus prie Leningrado universiteto. 1954–1969 m. dirbo Lietuvos kūno kultūros instituto, Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno technologijos universitetas), Šiaulių pedagoginio instituto (dabar Vilniaus universiteto Šiaulių akademija) dėstytoju, katedros vedėju.
1960 m. Leningrado (dabar Sankt Peterburgas, Rusijos federacija) universitete apgynė mokslų kandidato disertaciją. 1969–1976 m. profesorius dirbo LTSR Mokslo akademijos Istorijos instituto Filosofijos, teisės ir sociologijos skyriuje, 1972–1976 m. buvo sektoriaus vadovu.
1976 m. Vilniaus universitete apgynė antrąja, istorijos mokslų daktaro disertaciją. 1976–1979 m. vadovavo LKP CK mokslo ir mokymo įstaigų skyriui. 1978 m. jam buvo suteiktas nusipelniusio mokslo veikėjo vardas.
1979 m. J. Aničas skiriamas į Vilniaus pedagoginio instituto rektorius pareigas, kuriose išdirbo iki 1989 m., 1980 m. jam buvo suteiktas profesoriaus pedagoginis vardas, 1980–1985 m. jis renkamas LSSR Aukščiausios Tarybos deputatu.
Nuo 1989 m. iki šių dienų, prof. Jonas Aničas buvo vienu produktyviausių Vileišių šeimos biografu, išleidusiu net 7 stambius veikalus, skirtus šios šeimos indėliui į Lietuvos visuomeninį gyvenimą, pažymėti, buvo Lietuvos tarpukario istorijos asmenybių tyrinėtoju, išleidusiu biografines apybraižas apie Jurgio Bobelio, generolo Silvestro Žukausko, Jono ir Martyno Yčų, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veiklą, Lietuvos laisvinimo darbų chronologiją (kartu su K.J. Bobeliu), Pasvalio krašto istorija 1918-1940 m., 2018 metais prof. J. Aničas spaudai parengė monografiją – „Bobeliada“, apie gydytoją Kazį Bobelį ir jo giminę.
Iš viso J. Aničas per visą savo kūrybos laikotarpį parašė ir išleido per 20 reikšmingų mokslinių monografijų. Viename iš savo paskutiniųjų viešųjų pasisakymų (Žiemgala, 2021), J. Aničas sakė:
„Sulaukus senatvės, kuriama ir rašoma ne dėl akademinės ar mokslinės karjeros, ne dėl honoraro, o dėl esmės – dėl darbo lietuvybei ir tautinei kultūrai, dėl demokratinės respublikos, dėl Lietuvos istorijos ir lietuvių istoriografijos praturtinimo.
Aš su kitais autoriais nelenktyniauju, daug į šalį nesidairau. Man svariausia likimo suteikta galimybė – nugyventi du istoriko mokslinės veiklos periodus, trukusius vidutiniškai po 30 metų. Pirmas periodas (arba etapas) prabėgo sovietinėje Lietuvoje (neturėta kito, alternatyvaus pasirinkimo) ir buvo skirtas profesiniam pasirengimui ir sovietizmo ideologijos duoklei; antras mokslinio darbo etapas – išsilaisvinusioje Lietuvoje, kada tyrimo objektai pasirinkti laisvai, kaip savasties paskatinti. Laimingiausias valandas išgyvenu vis sugrįždamas prie Vileišių ir taip susigrąžindamas prarastą laiką.
Eidamas pas Vileišius (arba į Vileišius), ėjau ir į save, plėčiau minties ir vaizduotės galią, išmokau racionaliai ir produktyviai praleisti dienas, savaites ir metus…“
J. Aničui visada rūpėjo Lietuvos jaunimas, ir ypač, kokia jaunimo laukia ateitis. Kuomet nuo 2018 m. liepos 1 dienos buvo sustabdytos Lietuvos edukologijos universiteto studijos, jam buvo ne tas pats, koks gi laukia universiteto po 85-rių metų specializuotos, nuolat atsinaujinančios pedagogų rengimo kalvės likimas, ypač, po susijungimo su Vytauto Didžiojo universitetu.
Profesorius Jonas Aničas, pastoviai skaitė spaudą, stebėjo situaciją susijusią su Lietuvos švietimu, aukštuoju mokslu, su Lietuvos edukologijos universitetu (buv. VVPI, kuriam teko vadovauti net 10 metų), taip pat stebėjo Lietuvos sporto universiteto, kurio alumnu jis buvo ir jame dirbo, likimą, jam rūpėjo ir Šiaulių universiteto, Kauno Technologijos universiteto, kuriuose jam teko dirbti, situacija.
Taip pat, daug dėmesio profesorius skyrė ir Pasvalio kraštui iš kurio pats buvo kilęs, glaudžiai bendradarbiavo su Pasvalio ugdymo įstaigomis, ypatingai su Pasvalio miesto Petro Vileišio gimnazija. Jis buvo Pasvalio krašto draugijos narys.
Šeima J. Aničui buvo pamatinis valstybės pagrindas, Jis, 2015 metais neteko savo gyvenimo atramos – žmonos (su kuria kartu santuokoje pragyveno 59–erius m. ir užaugino du sūnus Audrių ir Valdą), didžios savo mūzos, įkvepėjos ir palaikytojos, Nusipelniusios Lietuvos Mokytojos Eugenijos Aničienės (Vensalvičiūtės), daug metų dirbusios Vilniaus miesto švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėja.
Prof. J. Aničas, iš didelės meilės, po skaudžios netekties, parašė atsiminimų knygą, savo mylimajai, turbūt labai retas iš mūsų galėtume parašyti knygą savo mylimam žmogui jo netekus.
Lietuvos Edukologijos universiteto Alumnų draugija dėl rektoriaus emerito J. Aničo netekties pareiškė užuojautą velionio sūnui Audriui ir Valdui, kitiems šeimos nariam, buvusiems kolegoms bendradarbiams profesoriams, dėstytojams ir studentams.
***
Atsisveikinimas su Velioniu: Vilniaus laidojimo rūmuose Ritualas (Olandų g. 22, Vilnius) – 1- oje salėje.
Birželio 22 d., trečiadienį, 11–20 val., birželio 23 d., ketvirtadienį, 10–13 val.
Prisiminimai ir atsisveikinimo žodžiai
Lietuvos edukologijos universiteto rektorius emeritas akademikas prof. habil. dr. Algirdas Gaižutis:
Rektorių Joną Aničą prisimenu kaip valingos, natūros žmogų, aktyvų, turintį laiko pokyčių suvokimą ir supratimą. Jis kaip ir daugelis kitų, aukštus postus užimantys žmonių buvo iškilęs vadinamuoju „liftinio“ elito žmogumi.
Toje epochoje nebuvo kito kelio, mano atmintyje pasiliko kaip gebantis dalykiškai bendradarbiauti su kolegomis ir beje galvočiau su kitais dėstytojais, pavaldiniais, studentais, akademinės bendruomenės nariais.
Prof. J. Aničas itin buvo dėmesingas kitų kolegų rūpesčiams ir kiek galėdavo, padėdavo sudėtingose ir kebliose situacijose. Man patiko jo charakteryje, sportinė charizma nuo studijų laikų ir išlaikyta sportinė forma, valia visame asmeniniame gyvenime.
Man atėjus vadovauti Vilniaus pedagoginiam universitetui, pirmas dalykas kas pasijuto tai stipri sportinė pedagoginė bazė, kuri buvo įkurta pirmtako dabar jau šviesios atminties rektoriaus emirito prof. Jono Aničo.
Jo politinės, mokslinės, kultūrinės pažintys leido universitete prestižinėje vietoje Žvėryne pastatyti olimpinius standartus atitinkantį sporto centrą, įrengti stadioną su tribūnomis, studentai tapo olimpiniais čempionais.
Visas universiteto miestelis buvo strategiškai apgalvotas. Jis pats kartu su grupioke šviesios atminties Fausta Bimbiene ir Bimba mėgo slidinėti tai skatino daryti studentus tam buvo pritaikyta ir poilsio mokymo bazė Tomošavoje.
Rektorius rūpinosi studijų programomis, studijų kokybe, tuomečio pedagoginio instituto bendradarbiavimu su kitų respublikų analogiškais pedagoginiais institutais – universitetais, pasikeičiant gerąja patirtimi.
Atėjus Lietuvos Nepriklausomybei gerai persiorientavo naujo laikmečio galimybes ir savo talentą ir gebėjus nukreipė derama vaga. Jis susitelkė į jam įdomių reikšmingų iškilių ir Nepriklausomai Lietuvai nusipelniusių asmenybių tyrinėjimui, keletą jų paminėsiu, Vileišiai, Bobeliai, Yčai, Generolas Silvestras Žukauskas ir kiti.
Profesorius Jonas Aničas po Nepriklausomos Lietuvos paskelbimo padarė didelius mokslinius, tiriamuosius veikalus ir turinčius išliekamąją vertę apie mūsų istorinę Lietuvą, kas 50 metų mums buvo didelis tabu.
Šios monografijos bus tarsi gražus paminklas praėjusioms iškilioms mūsų tautos asmenybėms. Maloniai nuteikė velionio dėmesys gimtajam Pasvaliui, tą liudiją parašytos monografijos apie „Pasvalio krašto istorija 1918-1940“ ir šimtametę gimnaziją „Pasvalio Petro Vileišio gimnazija 1922-2002“.
Rektorius mėgo sakyti: „yra gyvenimo pradžia ir turi ateiti pabaiga, nei vienas nesam šioje žemėje amžini“ – tebūnie išeinančiam rektoriui profesoriui Jonui Aničiui lengva gimtoji Lietuvos žemė, kurią Jis taip mylėjo ir brangino ir gražiai aprašė…
Lietuvos edukologijos universiteto alumnų draugijos prezidentė, Mykolo Riomerio universiteto afiliuota profesorė Irena Leliūgienė:
Jo magnificencija, rektorius emeritas – profesorius habilituotas mokslų daktaras Jonas Aničas, visada išliks mūsų Vilniaus pedagoginio – Lietuvos edukologijos universiteto LEU alumnų – ir mokslininkų, bei emeritų atmintyje, kaip aukštos kultūros, neeilinio mokslinio darbštumo ir produktyvumo žmogus.
Jis parašęs fundamentalius, monografinius veikalus apie garsias Vileišių, Bobelių, Yčų dinastijas.
Pasvalio miesto ir gimnazijos istoriją.
Amžinai mano atmintyje skambės gražus Rektoriaus – Profesoriaus balsas, meilė liaudies dainoms, bendravimo talentas, pakili, nuotaika, pagarba žmogui.
Buvusi studentė – VVPI Kultūros klubo vedėja, Vytauto Didžiojo universiteto Profesinio tobulinimo instituto direktorė prof. dr. Giedrė Kvieskienė (Pronckutė):
Prisimenu kaip Jonas Aničas, tapęs Vilniaus pedagoginio instituto rektoriumi: nuoširdžiai rūpinosi mokytojo profesijos prestižu, domėjosi studentų poreikiais ir interesais, palaikė jų iniciatyvas, rėmė studentiškus renginius ir projektus.
Teko daug kartų diskutuoti su Rektoriumi, aptariant naujas iniciatyvas ar kultūrinius renginius, kartais nevengiant ir aštrių diskusijų.
Pirmasis diskotekų festivalis Lietuvoje, 1979 metais, sulaukęs didžiulio studentijos ir jaunimo susidomėjimo vyko su Rektoriaus prof. Jono Aničo palaiminimu ir globa.
Jonas Aničas atidžiai rūpinosi Vilniaus pedagoginio instituto dėstytojų gerbuviu, skatino mokslo plėtojimą, siekė, kad mokytojų rengimo institucija taptų viena ryškiausiu humanistinio ir holistinio ugdymo srityje.
Profesorė habilituota mokslų daktarė emeritė Marijona Barkauskaitė (Juodkienė):
Profesorių, habilituotą mokslų daktarą, amžiną atilsį Joną Aničą pažinojau nuo 1960–ųjų metų studijų tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute.
Tai buvo tvirtų įsitikinimų, reiklus ir griežtas politinių mokslų dėstytojas.
1979-aisiais metais profesoriui Jonui Aničui tapus Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto rektoriumi, mane kaip buvusią mokytoją ir rengiančią būsimus mokytojus, daugiausia žavėjo kai kurie velionio bruožai – kurie ypatingai reikšmingi mokytojo, ugdytojo asmenybei.
Tai dėmesys pamokai, kokybiškas pasirengimas, produktyvus laiko panaudojimas, konstruktyvios sąveikos su mokiniais kūrimas, aktyvi neformali veikla.
Daug dėmesio skyrė dėstytojų ir studentų aprangai, punktualumui, sveikam, gyvenimo būdui.
Tai buvo skirta paskaitoms, renginiams ir atitinkamai sporto salei, todėl visi buvom darbe ir moksluose pasitempę ir atrodėm puikiai.
Rektoriaus nuostata, mokytojas nepriekaištingas pavyzdys mokiniui buvo itin reikšminga ir išliko iki šių dienų. J. Aničo rektoriaus įspūdingas mokslinis dėmesys, meilė šeimai, gimtinei.
Jam iki paskutinio gyvenimo atodūsio, rūpėjo mokytojų rengimas, LEU bendruomenė ir institucijos likimas.
Jo nuveikto moksliniai darbai liks amžina dovana Lietuvai.
