M. Kundrotas. Kai tamsa skelbiasi šviesa

Ne taip seniai teko diskutuoti su vienu ateistu. Jis pradėjo kalbą teiginiu, jog religija ir mokslas vienas kitam prieštarauja ir tikėti galima tik vienu iš jų. Pateikus jam visą virtinę tikinčių mokslininkų, kurių gyvenime tikėjimas skatino mokslą, o mokslas vedė prie dar gilesnio tikėjimo, pavyzdžių, jis užsikimšo ausis ir toliau lyg papūga kartojo: mokslas ir religija vienas kitam prieštarauja.

Galų gale, paprašytas pateikti bent vieną argumentą savo teiginiui, jis susierzino ir pradėjo kalbėti apie seksą, kaip apie tikro vyro gyvenimo prasmę, o paskiausiai ir į „snukį“ pasiūlė. Tuo ir baigėsi.

Kodėl tenka prisiminti šią buitinio ginčo istoriją? Nes ji iliustruoja ištisą žmonių kategoriją. Daugelis apie religiją žinančių tik iš savo penkias klases baigusios bobutės, o apie mokslą – iš pradinės mokyklos mokytojos komunistės, manosi viską išmaną tiek apie viena, tiek apie kita.

Liūdna, kai tokį pavyzdį, nors ir siauresnėje srityje, demonstruoja žinomi ir gerbiami žmonės. Vienas tokių atvejų – mitologas Dainius Razauskas, eilinį kartą pasižymėjęs teritoriją tulžingu straipsniu, nukreiptu prieš krikščionybę.

D. Razauskas. Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina

Šiame straipsnyje mokslininkas, disponuojantis gausiomis ir vertingomis žiniomis apie pagoniškąsias religijas, taršo savo paties pastatytą šiaudinę kaliausę.

Labiau pasigilinusiam į krikščionybės istoriją ir teologiją akivaizdu, kad šis autorius krikščionybę suvokia per kryžiaus žygių, inkvizicijos ir šiuolaikinio klerikalizmo prizmę.

Nors nei Evangelijose, nei Apaštalų darbuose nėra nė vieno pavyzdžio, kur būtų pateisinamas religijos primetimas prievarta. Tokių pavyzdžių esama Senajame Testamente, kai žmonės dar buvo barbariškame kultūros raidos lygyje, taip pat – pasakojimuose apie būsimuosius laikus, kai pats Dievas suves sąskaitas su bedieviais.

Dabartinis laikotarpis nuo pirmojo iki antrojo Kristaus atėjimo teologų vadinamas malonės laiku. Šiame žmonijos raidos etape Dievas leidžia kiekvienam rinktis savo tiesos variantus.

Kas renkasi melą, atsiskaitys paskutiniojo teismo dieną, bet tik pačiam Dievui. Ne kunigams ir juo labiau – ne politikams.

Malonės laiku tobuliausia visuomenės valdymo forma yra demokratija, o teisingiausias santykis tarp skirtingų tikėjimų – tolerancija. Valstybė gali ir turi rūpintis žmogaus dora, bet ne tikėjimu.

Kas Cezario – Cezariui, kas Dievo – Dievui. Kas kam nusideda, tas tam ir atsiskaitys. Dora apima šiapusinį gyvenimą, tikėjimas – tarpdimensinį.

Dora yra santykis tarp Dievo kūrinių, religija – santykis tarp kūrinio ir Kūrėjo. Bet koks kūrinio mėginimas jėga kištis į kito kūrinio santykį su Kūrėju išeina už krikščionybės ribų.

Dievo karalystę gali įkurti tik Dievas. Visi žmonių bandymai kurti rojų savo jėga baigdavosi pragaru.

D. Razauskas, šiaip jau – doras ir išmintingas žmogus, krikščionybės atžvilgiu elgiasi lyg asmuo, sergantis obsesija.

Jam sunku ramiai praeiti pro krikščionį be įžeidinėjimų ir agresijos. Kaip gali aukšta vidinė kultūra, atsiskleidžianti kitose srityse, derėti su kryžiuočio vertu įniršiu šioje srityje?

Kyla įspūdis, jog taip yra todėl, jog D. Razauskui tiesiog trūksta autentiškos krikščionybės pažinimo.

Antai, jis rašo, kad krikščionys laiko save geresniais už kitų tikėjimų žmones. Iš tiesų yra beveik atvirkščiai. Kuo šventesnis krikščionis, tuo giliau jis suvokia savo nuodėmingumą.

Tai – didis dvasinis paradoksas, bet jis paprastai paaiškinamas. Nes net švenčiausias žmogus turi savyje nors menkiausią ydą. Ir būtent šventumo kontekste ši yda išryškėja labiausiai.

Būtent pagoniškose religijose dažnai trūksta adekvataus požiūrio į žmogaus ydingumą. Žmogus čia laikomas arba šventu, arba – mažų mažiausia – kažkur per vidurį tarp gėrio ir blogio.

Krikščionybė gi sako, kad žmogus yra ydingas iš prigimties ir jam reikia Dievo malonės, kurią priėmus galima tobulėti.

Šis tarpreliginis skirtumas kyla iš skirtingų viso dvasinio pasaulio sampratų. Kaip pripažino šviesaus atminimo signataras Kazimieras Uoka, pats save priskyręs pagoniškajai stovyklai, pagonių dievai ne visada geri, o velniai – ne visada blogi.

Toks aiškios skiriamosios linijos tarp šviesos ir tamsos stygius formuoja ir atitinkamą žmogaus sampratą. Nieko nuostabaus, kad krikščionims meldžiant tobulėjimo, pagonys iš savo dievų prašo galių.

Nes pagonių dievai – nuogos galios be moralinio krūvio.

Pagonybėje svarbiau teisingai atlikti apeigą nei moraliai tobulėti. Savo laiku romuvių jaunimo lyderė Miglė Nargėlaitė-Valaitienė, paklausta apie romuvį, propaguojantį amoralumą, tarė: koks skirtumas, jei ir jis, ir aš garbiname Perkūną?

Santykis tarp dievybės ir žmogaus pagonybėje – tai komercinis santykis: aš tau – apeigą, tu man – galių.

Krikščionybėje tai – meilės santykis: Dievas Kristaus asmenyje aukojasi žmogui, o žmogus aukojasi Dievui. Ne iš dalies, o visa savo visuma.

Pagonybėje matome ypač akcentuojant savastį. Aš gyvenu pats sau, kaip uolus mokesčių mokėtojas sumokėdamas dievybei dalelytę iš savo gyvenimo. Visa kita – mano. Kaip aš gyvenu, dievybei mažai terūpi, jei išvis rūpi.

Todėl tarp pagonių tiek daug skirtingų moralės sampratų. Krikščionybėje savastis užpildoma Dievu, kuris suteikia aukštesnės kokybės savastį.

Toliau D. Razauskas teigia, kad krikščionybė – didžiausia Lietuvą ištikusi tragedija. Kažkodėl Lenkija, Rusija, Ispanija, Anglija savo galybę pasiekė būdamos krikščioniškos šalys. Taip, daugeliu atvejų tai buvo deformuota krikščionybė, kuria teisėtai piktinasi D. Razauskas, bet net ir tokia krikščionybė leido šioms šalims iškilti ir sustiprėti.

Todėl teorija, kad krikščionybę išrado pikti žydai vargšams pagonims valdyti, išnaudoti ir naikinti, verta mažiau nei surūdijęs pusgrašis.

Iš tiesų Lietuva didžiausios galybės taip pat pasiekė būdama krikščioniška. Būtent krikščionių lietuvių kariuomenė užėmė Maskvą, kur pagonis kunigaikštis Algirdas tik beldėsi į vartus.

Jau pakrikštyta Lietuva sumušė egzistencinius priešus kryžiuočius ir šokdino net Eurazijos žemyno siaubą – totorių ordas.

Žinoma, autentiškos krikščionybės čia mažai buvo, bet net kalbant apie krikščionybę kaip viduramžišką klerikalinę politinę sistemą, ji Lietuvą veikiau išaukštino nei pažemino.

Lietuvos galybės pabaigą lėmė daugybė geopolitinių veiksnių. Valdovų savanaudiškumas suliejo Lietuvą su Lenkija. Tokių pavyzdžių Europoje yra ir daugiau.

Taip Škotija tapo priklausoma nuo Anglijos, Katalonija – nuo Ispanijos, Vengrija – nuo Austrijos. Tos pačios dinastijos valdžia vienas tautas pažemino, kitas – išaukštino, nes tais laikais tautos kategorija apskritai buvo antraeilė.

Kitas geopolitinis veiksnys buvo tai, kad Lietuvos ir Lenkijos valdovai praleido keletą svarbių progų sunaikinti potencialius priešus. Kai Maskvos kunigaikštis brovėsi į lietuviams draugišką Naugardą, lietuviai paliko naugardiečius likimo valiai.

Taip leista susiformuoti vėlesnei Rusijos imperijai. Tolesni žygiai jau buvo kiek pavėluoti.

O saksų dinastija apskritai pavertė lietuvius ir lenkus rusų vasalais. Dar viena praleista proga – tai galimybė integruoti į savo valstybę vasalinę Prūsiją.

Būtent Rusija ir Prūsija galiausiai ir pasidalijo Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Austrijos vaidmuo čia buvo antraeilis. Teigiama, kad Austrijos imperatorė net verkė, pasirašinėdama padalijimų aktus, nes puikiai prisiminė, kas išgelbėjo pačią Austriją nuo turkų. Taigi, geopolitika be jokios religinės mistikos.

Na ir galiausiai D. Razauskas darsyk paskelbia jau nuvalkiotą šūksnį: gali būti lietuvis arba krikščionis. Būti ir vienu, ir kitu tuo pat metu nėra jokios galimybės.

Šis šūksnis atmeta kelis šimtmečius lietuvių tautos raidos. Juo į šiukšlyną išmetami Martynas Mažvydas ir Mikalojus Daukša, Radvilos ir Chodkevičiai, Kristijonas Donelaitis ir Motiejus Valančius, Juozas Tumas-Vaižgantas ir Maironis, lietuvių savanoriai, sukilėliai ir partizanai.

Primityvus žmogus gal ir gali turėti tik vieną tapatybę. Subtilesnis žmogus jų gali turėti daug. Tautinę, religinę, politinę, lytinę, profesinę, socialinę, kultūrinę.

Kadangi šios tapatybės gyvuoja skirtingose erdvėse, tarp jų nėra konflikto. Buvimas vyru nėra kliuvinys būti roko ar baroko gerbėju, buvimas krikščioniu – būti lietuviu ir tautininku.

Gal sunkiau būti lietuviu ir lenku, krikščioniu ir musulmonu.

Daugybė lietuvių ir šiandien yra krikščionys. Minėtas autorius kaip tikras inkvizitorius juos tiesiog ekskomunikuoja, atskirdamas nuo tautinės bendruomenės dėl jų religijos. Taip skaldoma tauta.

Suprantama, jog D. Razauskas taip reaguoja į piktybiškus dalies krikščionių išpuolius prieš baltų religiją ir pirmiausiai – prieš Romuvos bendruomenę.

Bet garbingas mąstytojas turėtų valdyti jausmus ir vengti į agresiją atsakyti agresija tiems adresatams, kurie to nėra nusipelnę. Juk buvo krikščionių, kurie Romuvą gynė. Ar jie nusipelnė tokios padėkos?

Kategoriškai ir be apeliacijų ką nors teigti ar neigti be deramo išmanymo ir argumentų yra intelektualinė tamsa. Neapykanta – moralinė tamsa. Šiuo atveju matome ir viena, ir kita.

Autorius pats įkliūva į savo paspęstus spąstus, kalbėdamas apie savanaudiškumą, savimeilę ir šventeiviškumą, laikant save geresniu už kitus. Jis mat – tikresnis lietuvis už išvardytuosius.

Gili Biblijos įžvalga skelbia, kad šviesos angelu apsimeta pats tamsos kunigaikštis. Jis veikia per žmonių intelektualinį ir moralinį tamsumą, turėdamas vieną tikslą – paklaidinti ir sunaikinti.

Skaldyti tautą Vakarų leftistų ir Rytų imperialistų grėsmių akivaizdoje, geriausiu atveju, yra sveiko proto ir atsakomybės stoka.

Blogiausiu – sąmoningas nusikaltimas, kuriuo turėtų susidomėti teisėsauga. Tarpreliginė kritika galima ir sveikintina, bet be melo ir šmeižto.

Lietuvai šiandien reikia visų dorų lietuvių. Ir katalikų, ir evangelikų, ir pagonių, ir kitatikių, ir laisvamanių. Užteks gąsdinti lietuvius kitais lietuviais.

Tik sutelktomis jėgomis galime nugalėti mus visus siekiantį sunaikinti bendrą priešą.