Rugsėjo 20 d., trečiadienį, 17.30 val. Nišinėje galerijoje, veikiančioje Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje atidaroma Raimundo Urbono (1963–1999) paroda „Nuo sienos iki sienos“.
Parodos kuratoriai – menotyrininkė Danguolė Ruškienė ir fotomenininkas Remigijus Treigys.
Vasaros pradžioje ši paroda trumpam buvo pristatyta Priekulės geležinkelio stotyje.
Joje – vienas svarbiausių klaipėdiečio fotomenininko fotografijos ciklų „Rytų Prūsija“ (1991–1992).
Šiemet ryškų pėdsaką savo miesto kultūrinės bendruomenės atmintyje palikusiam klaipėdiečiui fotomenininkui R. Urbonui būtų sukakę 60 metų.
Ta proga įvairių sričių kūrėjus vienijanti asociacija „Kūrėjų sąjunga“ sumanė R. Urbono fotografijai skirtą renginių ciklą „Pra/rasti pasauliai. Raimundo Urbono fotografija“, kurio metu bus surengtos net trys šiam fotomenininkui skirtos parodos.
Klaipėdoje R. Urbono paroda veiks iki lapkričio 18 d. Lapkričio mėn. pradžioje dar viena jo paroda, jau retrospektyvaus pobūdžio bus surengta Vilniaus fotografijos galerijoje.
Partneriai: Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka, Mažosios Lietuvos istorijos muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga.
Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
Raimundas Urbonas (1963–1999) į Klaipėdos kultūros lauką įsiliejo gana anksti, fotografija susidomėjo apie 1985 m., o jau 1987 m. pelnė tarptautinius apdovanojimus.
Beveik tuo pat metu įstojo į Lietuvos fotomenininkų sąjungą, nuo 1989 m. tapo žymiosios menininkų grupės „Doooooris“ nariu.
R. Urbonas buvo ne tik talentingas kūrėjas, bet ir aktyvus parodų dalyvis – rengė personalines parodas, dalyvavo grupinėse parodose.
Jis išsiskyrė savitu, skvarbiu aplinkos matymu, daugiausia fotografavo daiktus ir žmones kasdienėje, natūralioje aplinkoje.
Šiek tiek vėliau pradėjo giliai domėtis Rytų Prūsijos istorija, planavo leisti fotografijų albumą.
R. Urbono fotografija žinoma Klaipėdoje ir reikšminga visos Lietuvos fotografijos istorijai.
„Raimundas Urbonas nebuvo pirmas, kuris su fotoaparatu lankėsi Rusijai priklausančiuose Rytprūsiuose.
Tačiau jis, ko gero, vienintelis, kuris ne tik surado bendrų sąlyčio taškų su šiuo kraštu, bet ir sugebėjo jį nufotografuoti taip, kad jis atsiskleistų visa savo spalvų gama – nuo didingos praeities, dramatiškų likimo posūkių, savotiškos išdavystės iki skausmingai lėto nykimo.
Tai buvo laikas, kai lig tol uždrausta Europos teritorija atsivėrė atvykėliams.
Skirtingai nuo kitų, R. Urboną domino tiek Kaliningrado miestas, tiek ir visas prūsiškas kraštas – atsiskyrėliški miesteliai ir atokūs kaimai.
Šias vietoves jis lankydavo ne tik vedamas kruopščiai sužymėto žemėlapio, bet ir beveik be tikslo, atsiduodamas klajokliškai savo prigimčiai.
Ištisomis valandomis jis važinėdavosi po apylinkes, mėgaudamasis jaukiomis vokiškomis alėjomis dardėdavo prieškario gatvių grindiniu tarsi norėdamas išmatuoti kiekvieną šio krašto atkarpą.
Kartais jis iš viso nefotografuodavo, kartais sugrįždavo į tą pačią vietą vėliau.
Vien tam, kad tai, kas užsifiksavo atmintyje, būtų įamžinta jo fotografijoje.
Urbonui būdinga išlaukta fotografija.
Jis beveik nenaudojo režisūros, bene svarbiausia jo kūrybinė nuostata – nieko nejudinti.
Fotografas visada išlaikydavo pagarbų atstumą su fiksuojama medžiaga, tačiau tai nereiškia, kad vengdavo išsisakyti. Anaiptol.
Jam rūpėjo susigyventi su vaizdu nepažeidžiant jo autonomiškumo ir kartu parodyti savo poziciją.
Neįmantrūs rakursai, kruopščiai parenkami planai, saikingas fragmentavimas ir kartais – pilkų tonų atsisakymas vardan šiltos sepijos.
Tai ir viskas, iš ko jis konstravo savo fotografinę kalbą, taip pat ir vaizdinį suvokimą apie Rytų Prūsiją.
Nužymėta skirtingų epochų, santvarkų dažnai įvardijama kaip niekieno žemė, su vis dar išlikusiais vakardienos pėdsakais – savotiškomis istorijos nuotrupomis – R. Urboną labai traukė.
Jis buvo įsitikinęs, kad tas kraštas nepelnytai apleistas.
Griūvant Sovietų Sąjungai ypač buvo akivaizdus spartus Rytų Prūsijos kultūrinio paveldo nykimas.
Todėl jis nenorėjo likti nuošalyje ir laikė savo pilietine pareiga užfiksuoti tai, kas buvo išlikę.
Kita vertus, R. Urbonas norėjo daugiau.
Jam rūpėjo ne tik prūsiškos architektūros likučiai, liudijantys kadaise buvusią Prūsijos karalystės provincijos didybę.
Nemažiau svarbu autoriui buvo sustojusio laiko atmosfera, jausmas, kuris apnikdavo čia apsilankius – nerimas, peraugantis į sąstingį, laukimą.
Suvokimas, kad tai, kas vis dar prieš akis, kiekvieną akimirką nesustabdomai nyksta.
Jo fotografijoje tiriamas žvilgsnis, smalsumas susipina su bejėgiškumu ir gėla.
Tačiau jis nelinkęs to dramatizuoti, veikiau pasirenka stebėtojo padėtį.
Visais savo pojūčiais jausdamas vaizdą, itin aiškiai girdėdamas senosios istorijos tylą, jai atsako jaukiai rusva, minkšta sepijos spalva, praeities istoriją gaubiančia švelnia liūdesio melancholija. Tai – R. Urbono Rytprūsiai.
Su nostalgijos prieskoniu, romantiniu praeities dvasios ilgesiu.
Kur trapumas liudija laikinumą, nes kiekvienas vėjo gūsis tampa realia grėsme ir pamatuota išnykimo priežastimi.
Visa tai neapsakomai dirgina, pojūčiai tampa kaip niekada aštrūs ir, atrodo, belieka juos tik išskleisti fotografijos lakšte.
Urbono Rytprūsių jau nebėra. Šiandieną kai kas atstatyta ar iš dalies suremontuota, bet dauguma šios teritorijos statinių neliko net griuvėsių.
Nors R. Urbonui galima priskirti ano laikmečio kronikininko vaidmenį, tačiau svarbiausia, ko gero, ne tai.
Šį nykstantį kraštą jis prisodrino naujos prasmės, egzistencinio nerimo, sulydančio prarasto laiko gėlą, realybę ir miglotą ateitį.
Fotografo įamžinti griuvėsiai vis dar gyvi, su viltimi saugantys čia kadaise buvusių gyvenimų šilumą.
Tokie jie ir pasiliks, nepaisant to, kaip ir kiek keisis pati realybė.“ (Danguolė Ruškienė)
Galerijos darbo laikas: pirmadieniais–penktadieniais, 10–19 val., šeštadieniais 10–17 val.
Sekmadieniais ir valstybinių švenčių dienomis nedirba.
Renginio metu bus fotografuojama ir filmuojama.
Pranešama, kad dalyviai gali būti matomi nuotraukose ir vaizdo įrašuose, kurie skelbiami įvairiose medijos priemonėse renginio viešinimo tikslais.
Nuotraukų užrašai:
- Raimundas Urbonas. Karaliaučius – Königsberg, 1991.
- Raimundas Urbonas. Tepliuva – Tapiau, 1991.
- Raimundas Urbonas. Vėluva – Wehlau, 1991.
- Raimundas Urbonas. Perkaliai – Perkallen, 1991.
Nuotraukos skolintos iš Lietuvos fotomenininkų sąjungos archyvo.
