Nesu joks vaizduojamojo meno žinovas, o apie fotografiją išmanau tik dėl jaunystės pomėgio.
Vyresnysis brolis kaimo pirkios kamaroje įtaisė „foto laboratoriją“ – pastatė didintuvą, lemputę nudažė mėlynai, pastatė kelis dubenis ryškalams, fiksažui ir vandeniui, nupirko bakelį juostai susukti, ištiesė virvelę nuotraukų nulašėjimui, dar įsigijo džiovintuvą ir – štai mano fotografijos mokykla.
Bet brangiausias aparatas buvo FED, kuris vėliau atiteko man.
Su tokiu mokykliniu patyrimu 1968 m. rajono laikraščio „Naujas gyvenimas“ žurnalistas Vincas Staniulis mane priėmė į redakciją fotokorespondentu.
O jau įstojęs į VU fotografijos aso Virgilijaus Juodakio pirmakursių gretose aš buvau tarsi studentėlių foto meno mokytojas…
Bet aš, žinoma, ne apie save.
Prabėgus daugeliui metų, susidomėjus visokiomis istorijomis, netikėtai užklupau įdomią fotografijos asmenybę – Kazį Lukšį, įdomaus likimo, vertingo foto amato žmogų, JAV pilietį, kino operatorių, Vakaruose turėjusį Čarlis (Charles) G. Luksys pavardę, pasirašinėjusį C. G. Lukšis.
Pasirodo, apie šį menininką rašyta nemažai, o vertingiausia, ko gero, yra garsaus numizmato, muziejininko, heraldikos tyrinėtojo, labai plačios erudicijos prof. Stanislovo Sajausko iš Marijampolės apskrities Jungėnų kaimo knygelė „Fotografas Kazys Lukšys ir jo veikla Pietų Lietuvoje“.
Daug puikių istorinių Lietuvos vaizdų yra albume „Lietuva Kazio Lukšio fotografijose“, kuriame sutilpo visų šalies regionų vaizdai (sudarytojas S. Sajauskas, 2017 m., leidėjas Marijonų talkininkų centras, Kaunas).
Taigi, Kazys Lukšys (1892–1963) gimė 1892 m. kovo 4 d. Varėnos rajono Vazgirdonių kaime, mažažemio valstiečio šeimoje.
Anksti tapęs našlaičiu ir užaugintas vyresniojo brolio, 1910 m. pakviestas išvyko į JAV pas kitą brolį, dirbusį Pensilvanijos anglių kasyklose.
Tarnavo JAV kariuomenėje.
Po Pirmojo pasaulinio karo, šiek tiek prakutęs ir brolio padedamas, Norfolko mieste (Masačiusetso valstija) įsigijo 300 vietų kino teatrą ir ėmėsi demonstruoti filmus.
Verslas truko dvejus metus, paskui teatrą pardavė ir, įgijęs profesionalaus operatoriaus išsilavinimą, subūrė Lietuvių teatro bendrovę ir įgijęs teises lietuvių imigrantams ėmė rodyti Aleksandro Vitkausko teatro grupės sukurtą filmą „Genovaitės mirtis“ (kaunietis aktorius ir režisierius gastroliavo JAV 1915–1919 m.).
Filmas buvo su lietuviškais titrais (pirmasis lietuviškas), todėl žiūrovų netrūko.
Vėliau įsigijo daugiau filmų, papildęs šiuos tuomet vadinamus „krutamus paveikslus“ lietuviškais titrais, juos sėkmingai demonstravo tautiečiams.
1922 m. K. Lukšys atvyko į Lietuvą.
Čia sukūrė 3 valandų „krutamų paveikslų“ filmą, kurį rodė Amerikoje, o iš tautiečių JAV vaizdų sukurtą juostą rodė Lietuvoje.
Taip menininkas 15 kartų perplaukė Atlantą su savo kilnia užduotimi.
Ne veltui Kaune už šią veiklą jis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo medaliu.
Jo kūryba 1924 m. buvo įvertinta JAV bendrovės „Fox News“, pakvietusios jį dirbti bendrovės operatoriumi Europoje.
K. Lukšys ypač stengėsi įamžinti žymiausius Lietuvos įvykius
1924 m. pirmąją Dainų šventę Kaune, 1938 m. Tautinę olimpiadą, pirmąją ekskursiją į išvaduotą Klaipėdą, iškilmes Veliuonoje atidengiant paminklą Vytautui Didžiajam 1930 m., „Žemaičio“ paminklo atidengimą Raseiniuose 1934 m.
Jis tapo Lietuvos istorijos metraštininku.
Tarp kitų juostų 1933 m. sukūrė pirmąjį garsinį lietuvišką filmą „Dariaus ir Girėno skridimas iš JAV Lietuvon“.
Paėmęs iš banko paskolą, 1928 m. K. Lukšys Raseiniuose pasistatė mūrinį triaukštį, kuriame gyveno jo šeima
Žmona Cecilija, dukros Irena, Birutė ir sūnus Vytautas.
Name buvo viešbutis, nuo 1934 m. veikė kino teatras „Romuva“ su 318 vietų sale (Nemakščių g. 6).
Būtent iš čia jis važinėjo po Dainavą ir Suvalkiją, įamžindamas kaimus, miestelius, jų žmones, buitį.
Užsiėmęs kinu jis nenujautė didžiulės Lietuvos tragedijos – sovietinės okupacijos, kurios pirmaisiais metais visa menininko kūryba ir turtas buvo konfiskuoti.
Tik prieš pat prasidedant karui, jam su keliais šeimos nariais pavyko išvykti į JAV, į Los Andželą.
Tačiau žmona su jauniausia dukrele pasiliko Lietuvoje ir buvo išsiųstos į Sibirą.
Vienas iš jo nuopelnų – pirmojo ilgametražio vaidybinio lietuviško filmo „Onytė ir Jonelis“ išgabenimas į platųjį pasaulį.
„Onytė ir Jonelis, arba Nelįsk, kur nereikia“ buvo sukurtas kino gamybos bendrovėje „Akis“, kurią 1926 metais įsteigė notaras Jurgis Linartas ir operatorius Feognijus Dunajevas, po bolševikų perversmo iš Rusijos emigravęs karininkas.
Bet septyniose dėžutėse tilpusio filmo originalas dingo. Ilgos jų paieškos rezultatų nedavė. Kreiptasi į užsienio išeivius.
Pasirodo, K. Lukšys buvo atkeliavęs į Lietuvą ir iš J. Linarto nupirkęs vieną „Onytės ir Jonelio“ kopiją už 10 tūkst. dolerių.
Garsus kino operatorius, režisierius ir tyrinėtojas Algirdas Tarvydas pasakojo, kad apie filmą nieko nežinojo ir K. Lukšio dukros, bet Amerikos spaudoje buvo pasirodę skelbimų, kviečiančių pažiūrėti „krutančius paveikslėlius“ ir rodymo metu paklausyti K. Lukšio komentarų.
Prieš trejus metus žurnalistas Audrius Dambrauskas portale kinfo.lt rašė apie visus stebinusius Paryžiaus fotografus iš „Brolių Pathé“ firmos, kurie dar 1908 m. vasarą sukinėjosi Vilniuje ir fotografavo miesto vaizdus.
Jis mini Vladislovą Starevičių, kuris 1909 m. sukūrė pirmą dokumentinį filmą apie Kauną „Virš Nemuno“, Antaną Račiūną, iškeliavusį į Brukliną ir grįžusį Lietuvoje įamžinti žemės ūkio darbus, šventes, papročius, sodiečių gyvenimą.
Minimas ir K. Lukšys, kurį kritiškai vertino tuometis Kino filmų cenzūros sekretorius Petras Karuža.
„Daugiausia lietuviškos kino kronikos (apie 8000 metrų) dabar yra rodoma p. Lukšio gamybos.
Ji yra filmuota prieš 2–3 metus ir didele dalimi yra pasenusi.
Iš tokios pasenusios kronikos čia reikia pažymėti visokias iškilmes, paradus, miestelių vaizdus etc.
Be to dėl tuometinių blogų filmavimo aparatų toje kronikoje žmonės vietoj eiti – skubinas, bėga, šokinėja.
Šitokia lietuviška kino kronika, šiaip ar taip, dabar rodyti neįmanoma, nes visoki seni paradai mūsų visai nedomina, o liūdni nudriskusių miestelių vaizdai dabar jau neatitinka tikrovę.
Tas kronikas reikėtų kogreičiausiai išimti iš apyvartos, ir nelaukti, kol jos apeis visus ekranus…“ – rašė cenzorius 1932 m. gruodį spaudoje (kalba netaisyta).
Kadangi K. Lukšys fotografijas gamino ir platino JAV, tai dėl sovietinės Lietuvos okupacijos nesant normalių ryšių jo fotografuoti tėvynės vaizdai negalėjo patekti į Lietuvą.
Ir tik atkūrus jos nepriklausomybę, po 1990 m. atsinaujinus kultūriniams ryšiams su išeiviais, Lietuvoje atsirado nematytų XX a. pradžios jos fotografijų, pažymėtos monogramomis CGL arba CL.
Viena aišku, kad K. Lukšys ne tik buvo kino ir fotografijos pirmeivis, bet ir platino žinią apie savo Tėvynę, skatino išeivijos ryšius su Lietuva.
Besidomintiems istorine fotografija, daug įdomių istorinių miestelių nuotraukų yra portaluose Miestai.net (pirminis šaltinis ebay.de), delcampe.net, limis.lt, epaveldas.lt ir kituose.
