Išniekintas garbingas žmogus, kurio nėra gyvųjų tarpe.
Gaila, kad visa tai nepelnytai kliuvo Tautos laisvės šaukliui, dainiui, poetui Justinui Marcinkevičiui.
Žinoma, nuomonė yra nuomonė, dėl jos neprieštaraujama. Bet dar yra požiūris. Matome, kas vyksta, kaip lietuvių kalba yra darkoma. Matome kaip lietuviškas identitetas ir toliau yra naikinamas.
Tai negražiai Lietuvą auginate, modernieji! Tai, perfrazavus poeto eiles ,,Tai gražiai mane augino“, tiktų jums, kurie ten susėdę su apdovanojimais, sudergėte jo vardą.
Kuris iš jūsų yra baltas, juodas metraštininkas, kuris, kur sėdite ten taip patogiai aukštai?
Lietuvos visuomenę, skaitytojus išmušė iš vėžių – J. Marcinkevičiaus trilogija Katedra, Mindaugas ir Mažvydas – „melo ir ideologijos kūrinys“?
Moderniosios kartos rašytoja Kristina Sabaliauskaitė tarė: „negi statysime paminklą Marcinkevičiaus trilogijai, kuri yra melo ir propagandos kūrinys?“
Tai čia ir nutilo vėjas, karštis smogė Lietuvoje – tiesiogiai. Visuomenė liko priblokšta. Nesupratom, ar tai tikrovėje taip galėjo būti pasakyti tokie žeminantys žodžiai Tautos šaukliui J. Marcinkevičiui. Pasirodo taip. Su tokia „pagarba“ kalba rašytoja.
Norint pakenkti žmogui, išgalvoti bet kokias nebūtas istorijas šiais laikais tampa mada, net iki didžiausio nusikaltimo. Šiais laikais darosi neberamu gyventi Lietuvoje, o mirusioms asmenybėms net kapuose. Liūdna, gaila ir net pikta.
Kai sovietiniais laikais buvo statomas garsaus teatro režisieriaus Henriko Vancevičiaus spektaklis ,,Mindaugas“, žiūrovų minios veržėsi žiūrėti, už tai buvo neramios dienos ne tik režisieriui, aktoriams, bet ir pačiam rašytojui, laisvės šaukliui J. Marcinkevičiui.
Kas vyksta???
Dabar mes, kaip tie XIII amžiaus lietuviai, iškrikę po savo pilaites, nedrįstame jungtis, vienytis. Nors ir baisiais būdais, bet Mindaugas mėgino visą Lietuvą apjungti. Ar jam pavyko? Tikiu, kad taip!
Bet dabar ji byra, skaldosi, liberalių moderniųjų valdžios darbais ir atsainiu jų požiūriu į valstybę, žmones – turime dvi Lietuvas.
Už šį Lietuvos žemių apjungimą baisiais būdais gal dar Mindaugo karūnavimo liepos 6-tą dieną sugalvosite panaikinti, likčiau nenustebęs.
Kieno dabar eilė būti nulinčiuotam? Mano ar tavo, skaitytojau, Lietuvos patriote?
O nepelnytai pažeminusius poetą kviečiu paskaityti J. Marcinkevičiaus apysaką ,,Taburetė virš galvos“ 1991 m.:
Supratau: aš turiu būti sunaikintas. Sunaikintas kaip poetas. Kaip pilietis. Jeigu neišlaikysiu – ir kaip žmogus. Viskas priklausys nuo to, kiek aš išlaikysiu. Juk tai ne literatūrinė, bet politinė vendeta. O išlaikyti vis sunkiau ir sunkiau. ,,Šiaurės Atėnai“ išpylė šitokią purvo, insinuacijų, prasimanymų statinę, kad aš ligi šiol tik žiopčioju, neatgaudamas kvapo, bejėgiškai mosuoju rankomis, šaukiu – o balso nėra, ieškau kojomis žemės – ir nepasiekiu, bandau nusitverti už kokios šaknies ar šakelės.
,,Žadėjome eiti už rankų susiėmę. Aš sapnavau šitokį mūsų kelią, aš kliedėjau juo. Džiaugiausi kaip vaikas, kai regėjau meilės ir santarvės šviesą žmonių veiduose. Žinau tu, brolau, buvai nuskriaustas to ,,buvusio“ gyvenimo, bet ir aš buvau jo nuskriaustas. Kur, kada gyvenime buvo nenuskriaustas bent vienas žmogus? Sunku pasverti skriaudą, dar sunkiau ją atlyginti, nenuskriaudžiant kito. Nelaiminga ta mano apysaka*!“
*Kalbama apie apysaką ,,Pušis, kuri juokėsi“, išleistą 1961 m.
Autorius yra Seimo narys
Kas vyksta?
“Įtampa Lietuvoje auga: iš Lenkijos ambasadoriaus – pasipiktinimas 35 Viktorija Smirnovaitė, Augustė Lyberytė, ELTA 2023 m. liepos 24 d. 11:41 aA Lenkijos ambasadorius Lietuvoje Konstanty Radziwiłłas kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį, reikšdamas pasipiktinimą Valstybinės kalbos inspekcijos (VKI) vadovo Audriaus Valotkos pasisakymais apie būtinybę Vilniaus rajone panaikinti lenkiškus vietovardžių užrašus…”-delfi.lt/news/daily/lithuania/itampa-lietuvoje-auga-is-lenkijos-ambasadoriaus-pasipiktinimas.d?id=94007671
Įdomu, kad Kultūros ministras irgi neišsiaiškino, kas turi teisę į Tautinės mažumos statusą, o kas ne. Kyla įtarimas, jis ir kiti politikai įsivaizduoja, jog tai priklauso nuo kalbančių svetima kalba SKAIČIAUS. Taip nesigaudant, ir Kremliaus valdovams su jų palyda galima būtų suteikti tą statusą.
Sekantis- Gerb. Audrius Valotka.Vienur nurodinėja “žinoma rašytoja’,kitur-izraelitai,o čia-didysis kaimynas iš vakarų.
Kitataučiai reiškia, kad jie atitinkamo vardo tautybę įgavo kitoje ne Lietuvos žemėje, o tautinė mažuma, jeigu Lietuvoje tokia būtų, tai reikštų, kad atitinkamo vardo tautybė gauta Lietuvoje, tik tos tautybės žmonių yra mažas skaičius. Tokiu atveju reikštų kad ir Lietuvos valstybės teritorija nėra vientisa ir nedalijama. Kadangi Konstitucija (10 str. ) nustato, kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama, tokiu atveju Konstitucijos yra pasakyta, kad Lietuvoje tautinių mažumų nėra. Vadinasi, tie jos gyventojai, kurie nėra lietuviai, yra vadintini kitataučiai. Tad iš tikrųjų jokios tautinės mažumos statuso gyventojų – nei lenkų, nei kitų tautų Lietuvoje nėra. Kada pagaliau šitai įsisąmonins politikai ir žurnalistai ir nevadins “tautinėmis mažumomis” Lietuvoje gyvenančių kitataučių?!
man gėda skaityti tokias rašliavas, kurios poetas J.Marcinkevičius vadinamas “Laisvės šaukliu”…Nejaugi visų tokia trumpa atmintis? Nejaugi jau pamiršome, kas tada – prieš 40 metų buvo? Kaip vieni buvo stumiami po traukiniais,tremiami į sibirus, uždaromi psichiatrinėse, o kiti sėkmingai rašė ir joks skersvėjis jiems nebuvo baisus? Jau nebepaklausite Terlecko – tyčia niekas jo nekalbino, kol gyvas buvo… Nebepaklausite daug ko… Poetas J.Marcinkevičius buvo protingesnis už visus savo “gynėjus”: jis nelindo į viešumą, nenorėdamas, kad būtų keliamos jo ne patriotinės eilės. Ir puiku, už tai jam pagarba…. Bet visiems “gynėjams taip norisi užduoti klausimus – kur jūs būnate, kai tyčiojamasi iš Lietuvos praeities, klastojama istorija, nutylimi didvyriai? “Ko verkiam, ko dejuojame, ko slapstomės pakampėmis??? – Aušra įsidienojusi. Pabudome ir kelkimės” Deja ne “ginamas” poetas tai rašė ir garsiai šaukė Atgimime. Tačiau to poeto nei prisiminti nereikia, nei įamžinti… Nors būtent tas poetas ir aktorius iš sovietinio Marcinkevičiaus kūrinio sugebėjo nutylėti proppogandą…
sovietmečiu buvo tik vaikais, ką gali pasakyti apie tą laikotarpį ir koks jų supratimas?
😎 įvesti Vilniaus rajone Tiesioginį Valdymą viešųjų užrašų srityje.
Lietuvių ir lenkų diskusijos (valstybių ir atskirų asmenų) primena klaidžiojimą po pelkėtą lauką rūke – po kojomis nėra tvirto pagrindo ir migloje nesimato orientyrų. Skirtumai, kurie trukdo susikalbėti:
Lenkija nepripažįsta kitų tautų “etninių žemių” nei savo valstybės teritorijoje, nei užsienyje. Lietuviai (genetiškai / pasąmonėje) jaučiasi esantys didelio 5000 metų laikotarpio baltiško arealo “nuo Berlyno / Riugeno vakaruose iki Maskvos / Tambovo rytuose” paveldėtojais. Lenkija siekia surinkti atgal į vieną valstybę teritorijas, kuriose ji kelis šimtus metų turėjo kultūrinę ir politinę įtaką. Lietuviai siekia atstatyti praradimus, kuriuos baltų gentys patyrė per paskutinius 2000 metų. Istoriškai tai pulsuojantis tarp praradimų ir atgavimų baltiškas arealas, paskutinis pulsavimas į išorę
buvo LDK išsiplėtimas į rytus baltų žemių ribose (be Pskovo ir Maskvos). Palyginimui – 800 metų (7 -15 a.) Pietų Ispanija buvo užimta
arabų (maurų). Prieš 800 metų Lenkija inicijavo vakarų baltų užėmimą (nuo 1228 m.) Kryžiuočių ordino rankomis – rezultate šiuo metu ketvirtadalis Lenkijos sudaro etninės baltų žemės. Netgi sostinė Varšuva yra baltiškos kilmės žodis, reiškiantis “vietą, kur seklioje upės vietoje gaudoma žuvis, panaudojant spąstus žuvims – varžas”.
Remiantis Ispanijos Rekonkistos patirtimi, galima prognozuoti baltišką rekonkistą Šiaurės Lenkijoje. Lenkija sąvokai “lenkas” suteikia platesnę prasmę, nei tik tautybė. Todėl lenkais laikomi kitų tautybių asmenys, kurie gyveno ir kultūriškai realizavosi lenkų kalba kurdami Lenkijos gyventojams. Lietuviai laiko lietuviais visus Vilniaus apylinkėse gimusius menininkus, nes jų šaknys baltiškos, taip pat Žemaitijos bajorus, kalbėjusius lenkų kalba (Pilsudskis, Oginskis ir t.t.) ir etninėse lietuvių žemėse dabartinėje Baltarusijoje gimusius veikėjus (A.Mickevičius, T.Kosciuška). Lenkijoje jie laikomi “lenkais”. Lenkijoje lenku laikomas netgi prūsas M.Kopernikas, nes jis kūrė Lenkijos užkariautoje prūsų žemėje “Varmė”.
Lietuviai žino savo tėvų ir senelių procentinę etninę sudėtį, pvz. 1/4 žemaitis + 1/4 dzūkas + 1/2 aukštaitis.
Lenkai Lietuvoje laiko save lenkais, nes” jie taip apsisprendė”, nors pagal archyvus visų vietinių gyventojų protėvių pavardės būtų lietuviškos (nes Vilniaus apylinkės yra etninės lietuviškos žemės, ginčas gali būti ar tai Pietų Aukštaitija, ar Šiaurės Dzūkija – bet jokių būdu nei Lenkija, nei Baltarusija).
Svarbiausia klaida – “Tautinės mažumos” sąvoka, kuri vartojama neteisingai, nes Lietuvoje nėra tautinių MAŽUMŲ, yra tik tautinės BENDRIJOS. Nors vienintele tautine mažuma galima laikyti lietuvius, gyvenančius Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, kur reikia saugoti nuo išnykimo lietuviškus toponimus ir hidronimus, išsaugoti vietinius etnografinius elementus (tautiniai rūbai, tarmiškos dainos ir t.t.) Todėl nesusipratimu galima laikyti Tautinių mažumų apsaugos konvencijos ratifikavimą Seime. Būtina šią konvenciją DENONSUOTI.
Tautinės MAŽUMOS pavyzdys Latvijoje – lyviai. Jų gyvenamos vietovės yra lyvių kilmės, todėl
saugomi lyviški pavadinimai. “Ryga” taip pat lyviškas žodis. Visi kiti yra tautinės BENDRIJOS (rusai, lenkai, baltarusiai ir t.t.).
O kokius lenkiškus pavadinimus nuo išnykimo turi saugoti tautinių mažumų konvencija? Visi Vilniaus apylinkių pavadinimai yra lietuviški,
“lenkiškais” jie tampa tik po privalomo iškraipymo. Pavyzdys – nauji, po 1939 metų atsiradę lietuviški pavadinimai :
Aukštojo kalnas – lenkiškai “gora Auksztocka” arba “Wysoka”. Kiekvienas rašantis verčia į lenkų kalbą savaip.
Visaginas – “Wysagyn”.
Elektrėnai – kaip teisingai sulenkinti? “Aliktriany” ?
Neringa – “Nieryngo” ?
Tikriausiai konvencija turi saugoti nuo išnykimo pavadinimą “Soliecznyki”, kaip originalų “lenkišką”? Šalčininkai paminėti pirmą kartą 1311 metais.
Tada artimiausi lenkai gyveno kažkur ties Vyslos ir Narevo upių santaka – už kelių šimtų kilometrų.
Lenkijos simbolikos propaganda Vilniaus apylinkėse (mokyklose) yra nesusipratimas, nes nelogiška mokyklų klasėse virš lentos kabinti simboliką, pirmoje vietoje iš kairės kabinamas Lenkijos valstybės herbas (Lietuvoje nėra Lenkijos
valstybės teritorijų, o moksleiviai nėra Lenkijos valstybės piliečiai), antroje vietoje kaba katalikiškas kryžius (nors klasėje gali būti kitų konfesijų moksleiviai arba ateistai), ir tik trečioje vietoje kaba Lietuvos valstybės herbas. Kaip taisyklė, klasėje būna ir kitos valstybės (Lenkijos) valstybinė vėliava. Moksleiviai mokomi svetimų etnografinių regionų, esančių už šimtų kilometrų nuo Vilniaus apylinkių, dainų ir šokių (aprengiant tautiniais rūbais, kurie Vilniaus apylinkėse neturi jokių istorinių tradicijų).
Iš to, kad Lietuva ratifikavo Tautinių mažumų apsaugos konvenciją, joje tautinių mažumų atsirasti negalėjo ir neatsirado. Taigi jų Lietuvoje, kaip pagal Konstituciją nebuvo, taip ir nėra. Nesiklaidinime, kad Konvencijos ratifikavimas pagimdė Lietuvoje tautinių mažumų statusą turinčius gyventojus. Lietuvoje gyvenantieji nelietuviai kaip buvo, taip liko kitataučiais, turinčiais teisę burtis į atitinkamas visuomenines tautines bendrijas, gali tarpusavyje – šeimoje, giminėje vartoti savo tautinę kalbą, organizuoti šia kalba pačių išlaikomas sekmadienines mokyklėles ir pan.(teisių tapti valstybėje vartojama kalba – ji neturi). Visa tai yra galima demokratinėje šalyje pagal kitataučio statusą. Tautinės mažumos statusas nuo kitataučio skiriasi iš esmės. Kadangi Lietuvoje gyventojų dalies, turinčios tautinės mažumos statusus, nėra, taigi apie jos teises kalbėti plačiau nėra prasmės.
Pasikartodamas pabrėžiu, kad dėl Tautinių mažumų apsaugos konvencijos ratifikavimo automatiškai šio statuso gyventojų Lietuvoje nėra atsiradę. Jos ratifikavimo naikinimas nėra būtinas. Tad dėl tautinių mažumų nesiklaidinkime ir kitų neklaidinkime, – jų Lietuva neturi!…
Nulinčiuotas teisingai : būtina demonizuoti visus , kurie netarnavo Global Feodalui. Geriau po mirties, nei niekada. Kitas labai svarbus uždavinys išryškinti kas netarnauja Global Feodal šiandien. Būtina juos išaiškinti ir sunaikinti , kaip Putinistinius driskius. Ahbar Lietuva.
Pastebėkite: kai siūlomas paminklas Marcinkevičiui, Smetonai, arba Vytis Lukiškių aikštėje, tada tuoj sukyla visokių rūšių kritikai, kurie visaip abejoja to paminklo tinkamumu, šiuolaikiškumu, tikslingumu, asmens pakankamu ar nepakankamu nusipelnymu pagal šiandienos valdančią ideologiją… Tačiau, kai statomas paminklas Zapai, Romėnui Gariui, Gandžiui ir Kalenbachui, tada nebūna jokių abejonių nei diskusijų, tiesiog pranešama, kad iš kažkur staiga iššoko kažkokie šaunuoliai iniciatoriai su tokiu įdomiu ir geru pasiūlymu ir jis tuoj įgyvendinamas.
Akivaizdu, kad skiriamoji linija yra pagal tai, ar įpaminklinamas Lietuvos žymus veikėjas, ar velniai žino kas ir kam nusipelnęs. Paminklai lietuviams nors ir užblokuojami, bet net pasiūlymų stadijoje jie siūlomi labai abstraktūs, kurie neaišku ką vaizduoja (Marcinkevičiui – kėdė, Lukiškėse – kalnelis, Smetonai – skardinė knyga…), bet, svetimkūniai visada atvaizduojami vienareikšmiškai atpažįstami, turbūt, neatsitiktinai vietoje Gario nepastatė bato, vietoje Gandžio su Kalenbachu – dviejų palmių ar pvz. krokodilų, kurie neva galėtų simbolizuoti šias asmenybes…
Taip! – A Č I Ū !
Dėl kitų paminklų – MOKANČIŲ GYVENTI laikai niekada nesibaigia. Reikia pinigų ir moki kažką nulipdyti ar šiaip suraizgyti, ar laukuose besimėčiusią cisterną radai ir namo atvilkai – rask tam „kūriniui” „pažangos dvasią” atitinkantį pavadinimą ir pirmyn į sostinės savivaldybę. Buvo LRT laida, kurioje jos svečias pasakojo apie tai, kaip jam Lukiškių „pliažas” galvon šovė.. Vadinasi, ir autorinių už tai gavo?
Bet įdomiausia, kad ši skirtis, atrodo, niekur oficialiai nepaskelbta? Lyg ir negirdėjau nutarimų, viešų nurodymų, kad mieste turi būti paminkluose atpažįstami svetimi veikėjai, kitataučiai, bet visa kas lietuviška turi būti užmaskuota kokiomis nors abstrakcijomis, kurias kiekvienas galės savaip interpretuoti, o iš tikrųjų žmonės net nežinos ar pamirš kas ten pavaizduota ar turėta mintyje, taigi kas lietuviška, tas turi turi išnykti net iš atminties pagal tokią paminklų politiką. Bet visi jie sutartinai būtent taip kuria ir taip konkursus organizuoja ir vertina…
Neseniai vienoje (?LRT) laidoje jos dalyvis paklausė: Kodėl istorinei Lukiškių aikštei smėliu užpilti nereikėjo atsiklausti piliečių nuomonės*, o štai dėl Marcinkevičiaus teisinamasi, jog dėl paminklo Jam nėra vieningos piliečių nuomonės?
……………………….
* Beje, dėl paminklo Lukiškių a. Tauta ne tik milžiniška balsų dauguma, bet ir Vyčiui paaukotais pinigais balsavo, tačiau teisininko(!!!) diplomą turintis meras nelaikė sau PAREIGA nusilenkti Tautos valiai…
Zita ŠLIČYTĖ: Susitikime Vilniuje. Prie J.Marcinkevičiaus
– respublika.lt/lt/naujienos/nuomones_ir_komentarai/bus_isklausyta/zita-slicyte-susitikime-vilniuje-prie-jmarcinkeviciaus/
„Tarybines mokyklas baigusi mūsų karta džiaugsmingai drauge su Mažvydu skiemenavo ir skandavo „Lie-tu-va”. Ne tai, ko mus, pokario vaikus, mokė mokyklos suole. ”
Tačiau ir šiandien vis dar sau neatsakėme:
„Ašara Dievo aky, Lietuva, ką tu veiki?”
Mielieji, PRAŠAU nubėkite tuo adresu į „Respubliką” ir bent 100 patiktukų po straipsniu pridėkime!