Atostogos – tai ne tik saulė bei jūra, bet ir gardus maistas. Neįtikėtinai skanus desertas, išraiškingo skonio žuvies patiekalas ar neįprastas derinys gali tapti net ryškiausiu visos kelionės prisiminimu. Net Baltijos jūros pakrantė gali nustebinti savo skonių įvairove – keltų operatorius „DFDS Seaways“ dalijasi, kuo verta pasmaguriauti svetur.
Bendrovės rinkodaros kampanijų vadovė Neringa Sinkevičienė sako, kad jeigu anksčiau būdavo kalbama apie gastronominių kelionių išpopuliarėjimą, tai dabar jau galima tvirtai sakyti – tai nebe mada, o dažnam keliautojui kulinarinės patirtys yra būtina įsimintinos kelionės dalis.
„Kai kurios mados kelionėse ateina ir praeina, bet skanus maistas, kerintys vaizdai ir patogumas yra aktualūs visais laikais, – sako N. Sinkevičienė. – Todėl tarp jau kurį laiką įsitvirtinusių tendencijų yra tiek gastronominės kelionės, tiek ir vykimas svetur savu transportu – „autostogos“. Per jas galima mėgautis laisve patiems dėliotis savo maršrutą ir atrasti tokias vietas, kurias kitaip būtų sunku pasiekti.“
Vokietijos pakrantė vilioja žuvimi ir marcipanais
Vokietijos virtuvė lietuviams puikiai pažįstama, kadangi ne taip ir daug skiriasi nuo lietuviškos. Vokiečiai, kaip ir lietuviai, valgo daug mėsos, bulvių, kopūstų. Tačiau Baltijos jūros pakrantėje turi tokių delikatesų, kurių paragauti verta būtent čia.
Holšteino regionas garsėja Kieler Sprotten (Kylio šprotais) – žuvimis, kurios rūkomos unikaliu būdu. Nuo seno naudojamos buko, alksnio ir ąžuolo malkos, kurios suteikia išskirtinį skonį, o sidabrinę žuvį nudažo geltonai auksiniu atspalviu. Nors nemažai žuvies jau rūkoma moderniu būdu, Ekernferdės kaime už 25 km nuo Kylio, kurį paprasčiausia pasiekti DFDS keltu ir Klaipėdos, dar yra senųjų rūkyklų, ruošiančių „tikruosius“ Kylio šprotus.
Šie maži rūkyti šprotai siūlomi tiek švieži, tiek konservuoti, jų dažnai galima įsigyti restoranuose ir turguose. Kylio šprotus galima valgyti visus – su galva, uodega ir kaulais („mit Kopp un Steert“). Tačiau įprasta nevalgyti galvos bei uodegos, laikantis šūkio „Kopp un Steert sünt nix weert“ („Galva ir uodega – nieko verta“). Geriausias jų skonis – ką tik ištraukus iš rūkyklos, su ruginės duonos rieke ir šaltu gėrimu.
Šiaurės Vokietijoje tikrai Jums bus pasiūlyta ir Fischbrötchen – tai populiarus sumuštinis, kuris pačių vokiečių vadinamas „šiaurietišku mėsainiu“. Jame – žuvis su įvairiais kitais ingredientais, pavyzdžiui, marinuotais agurkais, svogūnais, salotomis, krienais ar „tartar“ padažu. Viskas paprastai dedama į apvalias arba pailgas duonos bandeles, o sumuštiniui gaminti naudojamos įvairios žuvies rūšys – silkė, šprotai, lašiša ar skumbrė. Tai skanus užkandis tarp valgymų, bet gali pakeisti ir pagrindinį patiekalą.
O kur pasaulyje atsirado pirmieji marcipanai – nenutrūkstamas ginčas. Jie nuo seno gaminami Ispanijoje, Italijoje, į Europą juos atgabeno arabai, o galbūt pirmieji juos pradėjo gaminti kinai. Kad ir kaip bebūtų, pasaulyje vieni garsiausių yra Lübecker Marzipan – Liubeko marcipanai. Tik šie ir gaminami Tolede (Ispanijoje) yra gavę Europos Sąjungos Saugomą geografinę nuorodą.
Tokia garbė yra ir įpareigojimas – gamintojai turi užtikrinti, kad būtų laikomasi tam tikrų kokybės principų, pvz., recepte turi būti ne mažiau kaip 70 % marcipanų masės ir ne daugiau kaip 30 % cukraus. Šiandien Liubeke tebeveikia žymios marcipanų gamyklos, todėl tiesiog privalu pasimėgauti jų saldumynais. Jeigu norite istoriniu desertu pasimėgauti istorinėje vietoje – prisėskite kavos pertraukėlei 200 metų senumo kavinėje „Café Niederegger“, garsėjančioje marcipaniniais delikatesais.
Švedijos pietuose – vietinis šakotis ir ungurių vakarėliai
Švedija neįsivaizduojama be garsiųjų mėsos kukulių, tačiau šios šalies gastronominės vilionės jais toli gražu nesibaigia. Švedijos pietūs garsėja kulinarinėmis patirtimis, o Malmės miestas, esantis vos už 150 km nuo Karlshamno uosto, vadinamas gurmanų meka.
Tokį derinį vargu ar esate bandę – purus blynas, kepta kiauliena ir gaivinančios bruknės. Äggakaga (kiaušinių pyragas) – tradicinis Skanės regiono patiekalas, gaminamas iš blynų tešlos, tačiau į ją įdedama daugiau kiaušinių ir miltų, kad būtų kreminės konsistencijos. Tradiciškai jis patiekiamas su kepta kiauliena arba šonine, bruknių uogiene ir smulkintais baltagūžiais kopūstais. Pyragas skaniausias, žinoma, yra karštas, tiesiai iš keptuvės, bet nuo senų laikų švedų ūkininkai laukuose jį valgydavo ir šaltą.
Vos kelis mėnesius per metus Švedijoje galima sudalyvauti ir ungurių vakarėliuose Skanėje – nuo rugpjūčio vidurio iki lapkričio pabaigos žvejai rengia ålagillen. Tai Hanebukteno įlankos, besidriekiančios netoli keltu lengvai pasiekiamo Karlshamno, tradicija.
Šių vaišių metu valgomi įvairūs ungurių patiekalai: žuvys patiekiamos sūdytos, konservuotos, keptos, rūkytos, valgoma iš jų pagaminama sriuba ir kt. Tiesa, ungurių žvejyba Baltijos jūroje šalia Švedijos yra stipriai ribojama – ji leidžiama tik tris mėnesius per metus.
O štai desertui verta išbandyti švedišką šakotį, kuris atrodo kitaip nei įprasta Lietuvoje. Spettekaka – piramidės formos pyrago – gaminamas vyksta panašiai: tešla liejama ant kūgio formos, kuri sukasi virš ugnies. Tačiau švediškas šakotis neturi lietuviškajam įprastų spyglių – tešla suguldoma ilgais kaspinais, kurie suformuoja tarsi voratinklį.
Kepinį švedai mėgsta gausiai dekoruoti, o valgyti ne tik vieną, bet ir patiekti su ledais, plakta grietinėle, šviežiais vaisiais, uogomis ar įvairiais padažais, pavyzdžiui, šokoladiniu ar karameliniu.
