Manote, juokauju? Skamba neįtikėtinai? Kaip galima valstybės saugumo strategiją grįsti tokia beprotiška viltimi?!
O kad „Lenkija mus apgins“, skamba geriau? Gal kada jau yra apgynusi? Gal galite pateikti pavyzdį, kaip per pastaruosius 600 metų Lenkija apgynė Lietuvą?
Tiesa, yra toks „apgynimo“ būdas – praryti. O ką praryji, tą jau gini kaip save patį, taip sakant.
Visus 600 bendro gyvenimo metų Lenkija, kai tik galėjo, rijo Lietuvą, nuosekliai ir atkakliai, tam pasitelkdama visas įmanomas priemones – religiją, kultūrą, politiką, karą. Ir visai atvirai ryja dabar – buvusi okupuotoji dalis jau vėl gerklėje, net Lietuvos Seimas su Prezidentūra seilėmis apvarvėję.
Ne rengiasi ginti nuo bendros grėsmės, bet naudojasi ta grėsme kaip palankia proga drąsiau kąsti ir ryti. Įkyriai, net jau nuobodžiai tas pats per tą patį ištisus šimtmečius.
Šitaip ir Rusija ne kartą mus yra „apgynusi“, tik dabar ji užsiėmusi kitkuo – mat, „gindama“ Ukrainą, šiek tiek įstrigo. Pasirengimu „apginti“ kaimynus ji su Lenkija – senos varžovės.
Užtat viltis, kad „mus apgins marsiečiai“, iš tikrųjų kur kas patikimesnė: kaip elgtųsi pasirodę marsiečiai, dar neaišku, o kaip elgiasi Lenkija ir Rusija – aišku perdėm.
Tai, žinoma, nereiškia, kad „visi lenkai blogi“. Ačiū Dievui, gerų, dorų, netgi taurių žmonių kartais atsiranda ir šen, ir ten. Beje, Rusijoje irgi.
Sunku atsisakyti vilties, kad jų dar galėtų atsirasti ir Lietuvoje, nors prie gerųjų žmogiškų savybių pridėjus protą, tikimybė skaudžiai sumažėja.
Priešingu atveju, kaip paaiškinti „strateginę partnerystę“ su Lenkija? Kas išvis ją sugalvojo?
Vargu ar galima abejoti, kad ji sugalvota pačioje Lenkijoje ir Lietuvoje paskleista per Lenkijai lojalius Lietuvos piliečius („penktąją koloną“), taip pat per tėvynės išdavikus tarp Lietuvos kultūros veikėjų bei politikų ir šiaip „naudingus kvailius“. O tokių tai Lietuvoje netrūksta, ištisos partijos! Jie kam tik nori mielai bus naudingi, tik ne tėvynei, žinoma.
Tokiomis aplinkybėmis viltis, kad mus apgins marsiečiai, iš tikrųjų atrodo ne tik patikimiausia iš visų, bet ir kone vienintelė.
Deja, pastaruoju metu ji daug patikimesnė už viltį, kad mes, šiuolaikiniai lietuviai, pajėgtume bent pamėginti apsiginti patys. Ne dėl ginklų, net ne dėl kareivių trūkumo. O dėl trūkumo kai ko labai svarbaus virš pečių ir tarp kojų. Baisu tik, kad apie ši trūkumą patyrę, net ir marsiečiai nebesiims mūsų ginti…
“Marsiečiai”, o tiksliau šviesos jėgų aljansas, mus tikrai galėtų išgelbėti. kadangi jie jau “išlipę” iš tos balos, kuri vadinama ego sąmone. Kurioje tebesikapanoja žmonija. Bet jie negelbės, nes laikosi nesikišimo politikos. Kiekviena civilizacija privalo tai įveikti pati.
Jie tik padeda “išsiristi” iš ego sąmonės kiaušinio, palaikydami tinkamą “temperatūrą” – keldami vibracijas, “pakišdami” geras idėjas ir pan.
Joks “marsietis” nieko nėra sugriovęs: ore pakibęs viršum Šatrijos kalno ir nufotografuotas NSO nesugriovė amžinos namų židinio deivės Gabijos ugnies čia pat stovinčio namo Ugnumo, neužpūtė jis ir Kauno Karo muziejaus sodelyje degančios amžinos meilės Tėvynei ugnies obelisko. Taip atsitiko, manau, dėl to, kad šis NSO su “marsiečiais” nebuvo sugalvotas Lenkijoje.
Išsigelbėjimas aukštesnėje tapatybėje – žmogaus. O būti lenku, rusu, lietuviu, ukrainiečiu – dalykas antraeilis. Tik tokiu atveju nebeliks tos vieni kitų naikinančios konkurencijos. O pirmas realus žingsnis šia kryptimi – neutralios tarptautinės kalbos pripažinimas ir naudojimas tarpusavio (tarp tautų) bendravime.
Siūlote bedvasiais robotais tapti… Ar tai ne utopinis “sovietskij čeloviek” kūrimas…
Gal jau gana Romai puikuotis, kad mokate dar vieną kalbą – esperanto, išvertus į Lietuvių kalbą – nei velnias, nei gegutė, kažkoks kratinys iš visokių kalbų. Ar ne paprasčiau tada vartoti anglų, kurią dauguma moka, o esperanto moka Romas ir dar keli keistuoliai Lietuvoje…
,, Strateginė partnerystė” su Lenkija sudarė šiuomet pietryčių Lietuvoje iškirtines sąlygas įgyvendinti Lenkijos ,,Kresų” ( ,,Paribio”) politinę programą,deja.Tad, tikrovė yra ta,kad minėtame krašte ,ypač per lenkiškąjį švietimą ir importuotą lenkiškąją kultūrą , jau atgijo ir įsigalėjo lenkybė, – lietuvių kalba netenka valstybinės kalbos statuso.Pabrėžtina ,jog visa tai vyksta grubiai pažeidžiant Lietuvos Konstitucijos pagrindines nuostatas.Visos minėtos negerovės vyko ir vyksta ,Kovo 11-osios Lietuvos buvusių ir dabartinės valdžių , vykdoma apgailėtino nuolaidžiavimo ir vasališko politinio elgėsio Lenkijos atžvilgiu dėka. Išvada: 1)su kaimyne Lenkija bedradarbiauti ir draugiškai sugyventi būtina ,bet ne keliaklūpsčiavimo ir vasališko elgėsio būdu; 2) kol lietuvių tauta,piliečiai neišrinks politinės valdžios,kuri sugebės visapusiškai atstovauti Lietuvos valstybės ir tautos interesus,tol liberalmarksistinio ideologinio braižo valdžia/valdžios, vykdys išvalstybinimo ir išlietuvinimo pragaištingą politiką.
Lenkotyra turėtų būti viena iš mūsų politikos mokslų svarbiausių krypčių, įskaitant visuomenės nuotaikų pažinimą, taip pat ir politinio elito, taip pat ir žvalgybinę informaciją. Žvalgybinę? Taip.
Geras pastebėjimas.Būtent taip.
Politinis elitas? Nebuvo ir nėra. Yra tik pareigos, bet vien tik pareigos nesuteikia jokio pagrindo vadintis elitu.
Gėda! Tai užblokuokite, ir jums bus ramu.
Be lenkotyros, nemažiau svarbi, mums gal net svarbesnė, yra ne žvalgybinė lenkotyros, bet mokslo šaka LIETUVOTYRA (Baltisto Vl. Toporovo įvesta filosofinė kategorija “litvovedenije”). Šiemet, beje, būtent lietuvotyros kaip mokslo šakos , o ne žvalgybos, knyga “Istorija pareinant į Lietuvą” turėtų pasirodyti knygynų lentynose.
Yra būtina paskelbti ir tarpusavio Lietuvos ir Lenkijos žvalgybos informaciją tarpukario laikotarpio.
Ech, tiksliai ir striukai. Įsitėmykite jūs visi lenkomanai. Lenkija niekada nepasikeis – visada bus kytra ir agresyvi kaimynė.
labai geras ir taiklus autoriaus pastebėjimas… Lenkija niekada nebuvo Lietuvos draugė, ir nepanašu kad kas tai būtų pasikeitę šiandienai.
„Draugė“ – koks juokingas žodis aptariamų dalykų akiratyje (ausigirdyje).
Jei neklystu, Seime sklando pasiūlymai vykdyti maždaug tokią “švietimo reformą”- uždaryti visas mokyklas su per mažu mokinių skaičiumi, išskyrus tautinių bendrijų ( ” mažumų”) mokyklas. Peršasi išvada, kad tai bus galima lietuvių diskriminacija- jokių prieštaravimų iš Lietuvos prezidento, Lygių teisių kontrolieriaus, Konstitucijos žinovų neteko girdėti. Nežinau, ar Vilniaus rajono savivaldybė jau steigia mokyklas, kuriose mokoma valstybine lietuvių kalba ir tėvams nebereikia vežioti kelių tūkstančių vaikų į Vilniaus mokyklas, bet dabar skaitome apie naujojo “pažangaus” Vilniaus rajono mero pareiškimą Lietuvos valdžiai dėl lietuvių kalbos dėstymo sustiprinimo tautinių bendrijų ( “mažumų”) mokyklose, kuriame, jei neklystu, teigiama, kad to daryti nereikia- vietoje to reikia stiprinti lenkų kalbos mokymą Lietuvoje…
Manau, tokie dalykai Prancūzijoje nebūtų įmanomi- ten valstybinės prancūzų kalbos politika labai griežta. O Lietuvoje valdžios kalbos politiką, manau, galėtų apibūdinti vieno lietuviško filmo pavadinimas- “Tas prakeiktas nuolankumas”…Tokia mano nuomonė.
Labai šmaikščiai parašyta, bet rašoma tiems, kuriems, kaip sakoma, – dzin, nors tu kuolą ant galvos tašyk… Tai gal tikslingiau, rimčiau būtų rašyti – rinkimai čia pat – ką tiktų išrinkti į Prezidentus, Seimą, į ES parlamentą.