D. Razauskas. Kūrybos jungas

Lietuva nėra geografija, ekonomika ar politika. Lietuva – tai poezija, tai mūsų širdžių daina, mūsų svajonių pilis. Geografija, ekonomika ir politika – tai tik „akustinė dėžė“, tik stiprintuvas, turintis sustiprinti šitą gaidą.

Lietuva – tai savitas dvasinis pasaulėvaizdis ir kelias į Dievą. Taigi – religija. Beje, senovės iranėnų „Avestos“ kalboje žodis dhaēnā, atitinkantis mūsiškį daina, kaip tik ir reiškė „religiją“.

Šios mūsų „religijos“ žyniai buvo ir tebėra Daukantas, Basanavičius, Čiurlionis, pastaraisiais laikais – Justinas Marcinkevičius ir daugybė, daugybė kitų. Tarp jų, žinoma, Valančius ir Maironis, akivaizdžiai parodę, kad dvi religijos nebūtinai turi prieštarauti viena kitai ir viena kitą neigti, bet gali sutarti ir dviguba jėga garbinti tą patį vieną Dievą, kaip mokė karalius Gediminas. Įvairios istorinės religijos – ne kliūtis šiai Dainai, tai jau seniai įrodė Lietuvos totoriai musulmonai, ištikimai ją sergėję ir gynę, ir Lietuvos karaimai judėjai. Iškilūs jos žyniai taip pat buvo Adomas Mickevičius ir Teodoras Narbutas, rašę lenkiškai, taip pat Jurgis Baltrušaitis, rašęs rusiškai, aiškiai parodę, jog ir kalba nėra šiai Dainai neįveikiama kliūtis. Juoba tai mokslo darbais parodė toks minties didžiūnas kaip rusas Vladimiras Toporovas.

Lietuva – ne kokios nors šeimos, giminės ar partijos nuosavybė. Priešingai: kiekvienas, kad ir kokios kilmės jis būtų – žydų, lenkų, rusų ar kokios kitos, – jeigu tik jis įdėjo širdį į šią Dainą, jei tik savo balsu jai pritarė, jei tik pamilo ją ir joje rado savo gyvenimo prasmę, tuo savaime įžengė į mūsų gretą. Kiekvienas, kas lieja auką į šią šventą Ugnį, yra lietuvis. Kiekvienas, kas atnešė savo akmenį į šitą Pilį, yra jos pilietis. Tai ir yra tikroji pilietinės visuomenės esmė.

Ir atvirkščiai: Lietuvos priešas – ne kuri nors kita tauta. Iš viso: Lietuvos priešas – ne kokie nors žmonės ar žmogus. Lietuvos priešas – piktos mintys, kurios gniaužia širdį ir slopina, tildo šitą Dainą, kurios kėsinasi užgesinti šitą šventą Ugnį ir sugriauti šį mūsų Aukurą. Ir nesvarbu, kas – žydas, lenkas, rusas ar patsai lietuvis – pasiduos tokioms piktoms mintims, tuomi jis pats išbrauks save iš šios Pilies piliečių.

Lietuva – ne gentinė, ne rasinė, ne kūniška sąvoka. Lietuva yra dvasinis reiškinys,  savitas dvasinis kelias. Tai reikia labai aiškiai suvokti, norint nepadaryti apgailėtinų klaidų.

Tuomet turi pasidaryti aišku, jog ir veikla jos labui tegali būti dvasinė. Bet koks darbas Lietuvos labui, kad ir kokios kasdieniškos, žemiškos būtų jo regimosios apraiškos – ekonominės, politinės ar dar kokios kitos, – savo branduoliu yra dvasinis darbas.

Šitoks dvasinis darbas, dvasinė veikla šiame pasaulyje indų tradicijoje vadinama karma-yoga, pažodžiui maždaug „darbo, veiklos disciplina“ ar „veikimo mokymas“. Įdomu, jog perteikiant šią sąvoką etimologiniais atitikmenimis, lietuviškai išeitų kūrybos jungas. Nepernelyg nutolsta šitaip ir prasmė.

Mes įpratę veikti nuolat mėgindami nuspėti padarinius, įžvelgti padarinius, tiesiog susitelkę į padarinius. Bandome numatyti aplinkybes, kitų veiksmus ir atoveiksmius, pasirengti galimiems netikėtumams, todėl pasiduodame išskaičiavimams, darome išlygas ir einame į kompromisus. Tačiau tarp bet kokių veiksmų ir jų padarinių – visuomet Dievo valia, todėl galų gale niekuomet nesi tikras, ar būtinai pasieksi savo tikslą. Kita vertus, tolimesni padariniai kitąsyk gali būti tiesiog priešingi tam, ko neva siekei. Todėl žmogus niekuomet negali būti visiškai tikras dėl savo veiklos padarinių.

Užtat žmogus gali būti tikras dėl priežasčių, dėl tikrojo savo poelgių ir veiksmų šaltinio. Galima dirbti ir veikti atsižvelgiant ne į padarinius, bet į priežastis – susitelkus į širdį. Ir tuomet net jei nepasiseks, bent jau žinosi, kad darei tikrai tai, ką norėjai. O priešingu atveju, net jei pasiseks, būsi pasiekęs tik savo išlygas ir kompromisus, o ne tikrąjį tikslą. Ir gali pasirodyti, kad pats save pergudravai, kad pasigirdo visai ne ta gaida, kurią iš pradžių ketinai dainuoti.

Todėl pakelk akis į dangų, susitelk į savo Svajonę ir daryk, ką turi padaryti, veik ir negalvok apie padarinius. Įsiklausyk į savo širdį ir dainuok, ir nesirūpink, kaip kur nuskambės. Nes tai geriausia, ką žmogus šiame pasaulyje gali padaryti, ir tik taip gali ką nors bent kiek verta sukurti. O visa kita – Dievo valioje.

Kalba pasakyta svečio teisėmis Tautininkų sąjungos konferencijoje 2011 balandžio 30 d.