Lietuvos muzikos ir teatro akademija, greta plačios atlikėjiškų ir kūrybinių specialybių gausos, siūlo ir meno teorijos magistrantūros studijas, į kurias kviečiami stoti visi, besidomintys muzikos, teatro ir kino tyrimais.
Programa vienija tris LMTA katedras – Etnomuzikologijos, Muzikologijos bei Meno istorijos ir teorijos.
Netrukus po Joninių vyks stojamieji egzaminai į šią studijų programą, tad ta proga kalbinama Etnomuzikologijos katedros vedėja, žinoma Lietuvos etninės muzikos tyrėja ir atlikėja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laimėtoja, profesorė ir habilituota daktarė Daiva Vyčinienė. /Beata Baublinskienė/
– LMTA Meno teorijos magistrantūros programa vienija muzikologus, etnomuzikologus, teatrologus ir kinotyrininkus. Jūsų požiūriu – ką duoda šis suvienijimas?
– Studentams atsirado bendresnių kultūros dalykų – pradėjome rengti tarpdalykinius menotyros seminarus.
Dalį tų seminarų vedame ir mes, etnomuzikologai.
Tiesą sakant, iš pradžių gana skeptiškai į tai žiūrėjome, nes keturių specializacijų sujungimas atėmė iš mūsų dalį specialybinių dalykų laiko:
kai ką reikėjo suglausti, pavyzdžiui, metų kursą suspausti iki pusmečio.
Visgi modelis gana neblogas, nes tarpdalykiniai seminarai yra ir etnologijos doktorantūroje, kurią Akademija vykdo su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu bei Vilniaus universitetu, tad magistrantūroje studentai tarsi pasiruošia tokioms studijoms.
Šiuose seminaruose sueina visi kartu – etnomuzikologai, muzikologai, kinotyrininkai ir teatrologai – ir kiekvienas studentas tam tikrą dėstytojo pasiūlytą problematiką tyrinėja iš savo perspektyvos.
Tokie seminarai rengiami metus:
pirmo kurso antrą pusmetį ir antro kurso pirmą pusmetį.
Po mėnesį dėsto atskiri dėstytojai, tad studentai gauna ir tam tikrą kiekvienos specializacijos supratimą, ir prieigą prie šiuolaikiškų menotyros temų, tarkime, aš arba doc. dr. Gaila Kirdienė, prof. dr. Rytis Ambrazevičius supažindina su naujausiais etninės muzikos tyrimais, įvairiomis tyrimų kryptimis ir perspektyvomis.
Kviečiami ir dėstytojai iš svetur (jeigu yra galimybių).
Nors vieną seminarą būtinai veda doktorantas, kuris parodo svarbią tyrimų problematiką, kuria pats užsiima:
kaip galima visai naujai žvelgti į tam tikrus dalykus, temas.
Tai labai pasiteisina.
Studentai neblogai pasiruošia ir paskui vyksta bendras vertinimas.
Kiekvienas dėstytojas rašo savo balą, o tada iš bendros sumos įvedamas galutinis vertinimas.
O dalis paskaitų palikta kiekvienai katedrai atskirai:
santykis yra maždaug 60 ir 40 %, nes dar yra mokslo darbas.
– Kas gali stoti į meno teorijos magistrantūrą?
– Baigusieji bakalauro studijas įvairiuose universitetuose.
Aš jau seniai kovojau, kad būtų panaikintas reikalavimas į magistrantūrą stoti tik baigus muzikos krypties studijas.
Mums, Etnomuzikologijos katedrai, rūpėjo priimti žmones, baigusius etnologijos, kultūros antropologijos, istorijos, švietimo ir kt. studijas.
Žinoma, tam tikras muzikinis išsilavinimas, pasirengimas yra pageidaujamas, bet ne privalomas.
Pamenu, į muzikologijos specializaciją stojo anglų kalbos bakalauro studijų absolventė, ji rašė darbą apie muzikos kritiką.
Kaip tik tie žmonės, kurie ką nors kita buvo studijavę, pasiūlo įdomų tyrimo kampą.
Pas mus, pavyzdžiui, mokėsi baigusi keramiką dailininkė, bet ji iki tol turėjo sąlytį su muzikiniu folkloru, dalyvavo ansambliuose.
Žinoma, jos muzikinės žinios nėra tvirtos ir ji nėra ta, kuri analizuoja muzikos reiškinį formaliuoju bruožu.
Ji žvelgia visai kitaip, bet dėl savo pradinio pasirengimo turi visai kitokį, būtent tarpdalykinį, matymą.
– Kaip vyksta stojamasis egzaminas?
– Žmonės, atėję iš kitur, turi pateikti rašto darbą, likus ne mažiau nei parai iki egzamino.
Tame darbe reikia pristatyti savo būsimo darbo sumanymą, preliminarų literatūros sąrašą.
Tiesa, būna, kad studijų eigoje tema visiškai pasikeičia:
atrodo, buvo sukurtas idealus modelis, o po keleto mėnesių jis visiškai pasikeičia.
Taip pat vyksta pokalbis, kurio metu stojantysis pagrindžia savo temą – kalbama ir platesniame kontekste.
Vertiname, kaip studentas mąsto, kaip įsivaizduoja tolimesnę savo tyrimų perspektyvą.
Tuomet sumuojasi rašto darbo ir pokalbio vertinimo rezultatas, žiūrim į žmogaus brandą, jo pasirinkimą, minčių eigą.
Jeigu stojantysis yra ką nors nuveikęs toje srityje, gali pateikti savo portfolio.
Tačiau, žinoma, yra ir nemažai tų, kurie pas mus, LMTA, pabaigę, tarkime, muzikinį folklorą, toliau stoja į magistrantūrą.
Dažniausiai stoja tie, kurie toliau nori save matyti šitoje srityje.
Su jais būna, iš vienos pusės, lengviau, nes jie dažniausiai tęsia savo temą, o kartais atvirkščiai – žmogus lyg „užsisėdi“ savo temoje ir sunku rasti naują raktą.
O kartais keičia temą iš esmės.
Kaip tik šiais metais baigiančių magistrantūros studijas kursas buvo labai „turtingas“ – ginsis net šeši etnomuzikologai!
– Kokios perspektyvos atsiveria baigus meno teorijos studijas ir gavus magistro diplomą?
– Kai kurie iš dabartinių magistrantų jau dirba – keletas jų yra iš regionų.
Pavyzdžiui, vienas baigiantysis studijas dirba Žemaitijoje, yra Raseinių kultūros namų direktoriaus pavaduotojas – veiklos turi sočiai.
Kiti magistrantai – iš Druskininkų, Dzūkijos – visi dirba savo darbus.
Kiek jų veikla ateityje bus mokslinė, kaip tyrėjo, sunku pasakyti, bet jie gauna gilesnį išprusimą magistrantūros lygmenyje.
Čia dėstomi sudėtingesni kursai, pavyzdžiui, Kognityvinė muzikos psichologija, Muzikos antropologija, Šokio etnologija ir antropologija, Europos tautų muzika ir pan.
Šitas lygmuo nukreiptas į aukštesnį mentalinį lygį.
Tačiau, ką žmogus pasirinks baigęs studijas, ne visada galime numatyti.
Žinoma, magistro diplomas suteikia galimybę dėstyti aukštojoje mokykloje, toliau studijuoti doktorantūroje.
– Akademija didžiuojasi savo dėstytojais – geriausiais savo sričių žinovais. Kas dėsto magistrantūros studentams?
– Nesumeluosiu pasakydama, kad Etnomuzikologijos katedroje dėsto šios srities grandų grandai.
Pakaktų vien paminėti, kad čia dėsto net trys nacionalinės Jono Basanavičiaus premijos laimėtojai (D. Vyčinienė, E. Vyčinas ir D. Urbanavičienė), viena Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laimėtoja (D. Vyčinienė) ir vienas Lietuvos mokslo premijos laimėtojas (R. Ambrazevičius).
Profesorius, daktaras Rytis Ambrazevičius turbūt yra pats geriausias tarpdalykiškumo pavyzdys – jis yra ir fizikas, ir muzikos akustikas, ir etnomuzikologas – žinomas ir pripažintas mokslininkas ir kartu menininkas, atlikėjas, folkloro grupės „Mindrė“ vadovas, folkroko grupės „Atalyja“ narys.
Matomas ir žinomas žmogus.
Aš, matyt, labiausia žinoma kaip sutartinių žinovė – užsiimu ir moksline, ir menine veikla, kurios etnomuzikologijoje labai glaudžiai susijusios.
Daug metų mokau sutartinių giedojimo tiek Akademijoje, tiek įvairuose kursuose, seminaruose visoje Lietuvoje.
Vadovauju grupei „Trys keturiose“, kuri koncertuoja ne tik Lietuvoje, bet ir plačiajame pasaulyje, skleisdama žinią apie sutartines.
Docentas Evaldas Vyčinas – nepamainomas instrumentalistas, visų liaudies instrumentų žinovas, tačiau ir puikus dainininkas, daug metų vadovaujantis folkloro grupei „Visi“, studentų folkloro studijai.
Charizmatiška asmenybė, Akademijoje ne tik etnomuzikologams, bet ir bendriesiems kursams dėsto neeuropines muzikos kultūras.
Docentė daktarė Gaila Kirdienė – puiki instrumentologė, pati griežia smuiku, vadovauja folkloro grupei „Griežikai“ – yra ir praktikė, ir teoretikė.
Docentas daktaras Rimantas Astrauskas – liaudies melodijų tipologijos, kalendorinių apeigų žinovas.
Docentė daktarė Dalia Urbanavičienė, vienintelė visoje Lietuvoje tokio lygio etnochoreologė – viena kiečiausių šokių žinovių Lietuvoje.
Kaip ir dauguma etnomuzikologų dėstytojų, ji yra ir tyrėja, ir praktikė, Vilniuje įkūrusi tradicinių šokių klubą.
– Norėčiau paklausti apie studento ir dėstytojo santykį teorinėse studijose. Atlikėjiškose profesijose jis neretai būna gana artimas – tą sąlygoja mokymosi specifika: studento savijauta neretai tusi tiesioginės įtakos jo atlikimui, interpretacijai ir pan. Pavyzdžiui, ilgametė fortepijono profesorė Veronika Vitaitė yra pasakojusi, kaip kartais tapdavo vos ne mama savo studentams. O kaip yra teorinėse specialybėse?
– Kartais labai artimai susibičiuliaujame – iš tiesų tampi vos ne mama.
Žinoma, priklauso ir nuo pačių studentų, visgi jie keičiasi.
Dabartiniai magistrantai dažnai tampa tokiais pusiau neakivaizdininkais.
Anksčiau niekada to nebūdavo.
Čia savo darbą padarė pandemija ir karantinas.
Pavyzdžiui, sako, labai norime lankyti jūsų paskaitas, studijuoti pas jus, bet po to prasideda derybos:
„Aš dirbu tokiom ir tokiom dienom ir galiu tik tada, prisijungsiu per nuotolį.“
Sakau, nuotoliu nedėstau:
džiaugiuosi, kad galime vesti paskaitas gyvai, tai suteikia visai kitos kokybės.
Žodžiu, dėstytojas dabar jau turi taikytis prie studentų galimybių.
Bet prieš kokį 10 metų iš tiesų labai glaudžiai dirbome.
Be to, mes dar vykstame į folkloro ekspedicijas, bendraujame su studentais neformalioje aplinkoje.
Turime ir savo papročių – į Kalėdinį vakarojimą kviečiame ir dabartinius studentus, ir baigusius – būna labai smagu:
kartu dainuojame, žaidžiame, prisigalvojame visokiausių linksmybių.
Bet dabartiniai magistrantai, kurie yra susirinkę iš Raseinių, Druskininkų, Varėnos, Panevėžio rajono, atvažiuoja į Akademiją tik prireikus ir jau skaičiuoja laiką – už parkavimą reikia mokėti ir pan.
Gyvenimo tikrovė reguliuoja ir katedros papročius, bet apskritai santykiai labai šilti.
– Studijų metu gauni ne tik žinias, bet užmezgi pažintis, tampi tos terpės dalimi – tai irgi svarbu.
– Pas mus tas ypatingai juntama.
Štai iš Folkloro ansamblio studijos, kuri yra privalomas dalykas visų kursų etnomuzikologams, netikėtai susikūrė folkloro ansamblis, kuriam vadovauju aš ir doc. Evaldas Vyčinas.
Kartą Vienos muzikos ir teatro universiteto prof. Rudolfo Pietscho kvietimu teko važiuoti su studentais į Austriją, į koncertinę kelionę – koncertavome ne tik Vienoje, bet ir Zalcburgo Mozarteum universitete bei keliuose mažesniuose miesteliuose.
Reikėjo mūsų grupei kokio nors skambaus pavadinimo, ta proga ir sugalvojau pavadinimą „Tatato“ – žodis iš sutartinių, taip ir prigijo.
Dalyvaujame šen bei ten – pavyzdžiui, Lietuvos jaunimo folkloro šventėje „O kieno žali sodai“, tarptautinėje folkloro šventėje „Skamba skamba kankliai“ – jaunimo renginiuose.
Su „Tatato“ teko koncertuoti ir Krokuvoje, Minske.
Per dainavimą, dalyvavimą ansamblyje užsimezga ypatingas ryšys.
Iš tiesų labai norėtųsi, kad visi Meno tyrimų programos studentai daugiau bendrautų tarpusavyje ne tik minėtų seminarų metu, kurie, man regis, išties puikiai pasiteisino.
Tiesa, įvairių specializacijų studentai gali būti labai skirtingi, bet bendrų užsiėmimų metu kiekvienam yra proga įveikti savo terpės uždarumą ir truputėlį atverti akis ir į kitokias, nei esi pratęs, meno tyrimų temas, būdus, žodyną.
– Ačiū už pokalbį!
Daugiau žinių apie priėmimą į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją – tinklalapyje www.lmta.lt.
Parengta pagal LMTA pranešimą
