Tęsiame pasakojimą apie Aradnykų kaimo gyventojų likimus ir Vincą Češkevičių.
Vincas Češkevičius kurį laiką slapstėsi Lietuvoje.
Kai lenkai paskelbė amnestiją, jis sugrįžo namo. Čia jo laukė šaukimas į Suvalkų lenkų kariuomenės komisiją.
Vincas pasakoja:
„Kapitonui paklausus, kur buvau iki šiol, aš pasakiau buvęs Lietuvoje.
Jis klausė:
„Co tam robiłeś?“ (Ką ten veikei? – SB).
Aš atsakiau:
„U cioci młóciłem“ (Pas tetą javus kūliau – SB).
Jis šaukė:
„Młóciłeś, cholera, z wintowką?“ (Su šautuvu, bjaurybe, kūlei? – SB).
Aš tylėjau, o komisijos pirmininkas pasakė:
„Jak tam nie było, raz amnestia – to amnestia“ (Kaip ten bebūtų – amnestija yra amnestija – SB), ir išdavė man liudijimą, kad aš sugrįžęs iš Lietuvos.
Vėliau gavau atsarginio kareivio knygelę.
O tie, kurie pasiliko Lietuvoje, tai ir liko visam laikui, nes lenkai baudė pabėgusius į Lietuvą ir tarnavusius Lietuvos kariuomenėje, o vėliau sugrįžusius į Lenkiją.
Iš Padliaskų buvo toks Grudzinskutis pabėgęs, tai kai sugrįžo, teismas jam priteisė tris mėnesius kalėjimo.“
Vincą Češkevičių lenkai paliko ramybėje.
Jis vedė žmoną iš Lietuvos, buvo išrinktas Šv. Kazimiero draugijos skyriaus pirmininku, Seinuose su kitais rengė „Rūtos“ kooperatyvą, tapo kaimo seniūnu.
Lenkų pasienio sargyba persekiodavo pasienio lietuvius. 1924 metų žiemą Aradnykų jaunimas pas Janulevičius surengė vakarėlį.
Prisirinko daug jaunimo. Visi linksminosi, grojo, šoko. Vincas, ką tik vedęs, nuėjo ten pasilinksminti su žmona.
„Atėjo šeši lenkų kareiviai pilsudskininkai, – prisimena Vincas Češkevičius. – Tuoj pradėjo garsiai lenkiškai kalbėti.
Niekas su jais nešneka, dar mažai kas jaunimo ir mokėjo lenkiškai.
Kai tik užgrojo, kareiviai, diržus pasitaisę, pradėjo mergaites vesti šokti. Mergaitės slepiasi viena už kitos, nenori eiti su jais šokti.
Vaikinai šokdami pradėjo stumdytis. Lenkai tarpusavyje pasitarė. Penki išėjo, o vienas liko, po lentynom sėdi ir žiūri, kaip jaunimas šoka, juokauja. Bet neilgai taip buvo.
Iš Klenausko dvaro atėjo pusė kuopos kareivių, visi su ginklais, apsupo Aradninkų sodžių, sargybom apsistatė.
Dvylika kareivių įėjo į Janulevičiaus trobą, kur vyko jaunimo vakarėlis.
Kepurių dirželius po barzdomis pasimovę, tarytum eidami tarnybą sukomandavo:
„Marš iš vakarėlio, kad jūsų čia nė vieno nebūtų!“ Jaunimas nenorėjo paklusti, tai jie šautuvų buožėm pradėjo trankytis.
Visi puolė laukan – kas per duris, per priemenę, per virtuvę. O jie buožėmis plaka, kur papuola, tik per galvas nemuša.
Visi greitai išrūko. Aš pasilikęs sėdžiu kambaryje, lempa šviečia, viskas matos. Janulevičius lovoje sėdi.
Priėjo vienas kareivis prie manęs ir klausia:
„Ko tu sėdi?“
Sakau:
„Su kaimynu šnekuosi“.
– „Eik ir tu namo!“
Aš išėjau per virtuvę. Ten buvo tamsu. Kai kurie jaunuoliai buvo sulindę į kamarėlę ir užrėmę jos duris, kad pas juos neįeitų.
Vienas kareivis matė, kaip jie sulindo, bet nesuprato, kur, tai jis šautuvo buože į kampus baladojo. Man įėjus virtuvėn, jis norėjo trenkti man šautuvu, bet nepataikė.
Aš greitai nutvėriau už buožės ir pradėjau tempti į save, o jis – į save.
Man toptelėjo:
jei aš ištrauksiu šautuvą, tai sakys, kad nuginklavau kareivį.
Bus man blogai. Todėl, kai jis stipriau patraukė, aš paleidau šautuvą, ir jis nugriuvo. Aš per duris – į priemenę, o ten stovi su šautuvais užsimoję.
Aš sakau jiems:
„Ja jestem domowy, ja mam zobaczyć, co robicie“ (Aš namiškis ir turiu pažiūrėti, ką darote – SB). Jie man nieko nedarė.
Aš pasileidau per daržus ir greitai į savo namo duris pasibeldžiau. Jas atidarė mano žmona, ji buvo jau pirmiau parbėgus.
Mes su žmona stovim prie lango ir žiūrim, kaip kareiviai laksto. Žiema, sniegas, mėnulis, šviesu, gerai matyti. Parbėga Leonas Zablackas, jis pas mus bernavo tais metais.
Atsistojo prie virtuvės durų ir verkia, matyti, kad jam gerokai kliuvo.
Aš, įėjęs virtuvėn ir ilgai negalvojęs, sakau jam:
„Bėk ant tvarto, už trečio krako (gegnės – SB) rasi rankinių granatų, anties kiaušinio dydžio, apvalios, gali būti kilogramo svorio, su kapsulėmis užtaisytos.
Paimk granatas, ten rasi apie šešias, o po lentom rasi šovinių, paimk man ir sau po vieną juostą.
Mudu nueisim sodžiaus galan, o kai kareiviai eis išsirikiavę iš sodžiaus, mudu kaip duosim jiems, tai juos visus velniai paims!“
O mano žmona iš kambario per duris buvo nosį į virtuvę įkišus ir viską girdėjo.
Ji kaip šoko ant manęs ašarodama ir rėkdama:
„Ką tu darai? Tai tu mane paėmei pražudyti? Kai pirma vienas buvai, tai kaip norėjai, taip ir galėjai daryti, o dabar mane pražudysi. Aš neleisiu!“
Leonui paliepiau:
„Eik gulti, gana to riksmo!“ Leonas nuėjo gulti, o ji vis man tuos pačius poterius duoda.
Aš neapsikentęs kaip čiupsiu ją už nosies, sakau:
„Tylėk, aš neisiu!“ Kraujas jai iš nosies pasipylė, aš ėmiau ją bučiuoti, atsiprašinėti.
Ji aprimo, nuėjom gulti. Rytą jos nosis patinus, man gėda.
Dar tik pusė mėnesio kaip vedę, džiaugsmai jaunos poros, o va kas pasidarė – nei kam pasakyti, nei pačiam regėti.
Aš ją atsiprašinėjau ir jai pažadėjau, kad visus ginklus, kiek tik turiu, atiduosiu lietuvių šauliams. Taip ir padariau.“
(Bus daugiau)
