A. Leika: Jonas Žemaitis-Vytautas buvo ištikimas priesaikai iki galo

Lapkričio 26 d. kovojusios su okupacija Lietuvos valstybės vadovo Jono Žemaičio-Vytauto (1909 03 15–1954 11 26) žūties metinės.

Kalbiname valstybės vadovo vardu pavadintos Lietuvos karo akademijos viršininką, brigados generolą Almantą Leiką.

– Kodėl Lietuvos kariuomenei ir visuomenei svarbi Jono Žemaičio-Vytauto istorinė atmintis?

– Lietuvos Prezidentas generolas Jonas Žemaitis buvo ištikimas priesaikai Tėvynei ir negailėdamas savo gyvybės gynė ją nuo okupantų.

Jo pastangų dėka buvo pradėta kova, kuriai jis vadovavo ir buvo vykdoma įvairiais būdais iki pergalės prieš sovietinius okupantus 1990 m. kovą.

Jo kovos dėka sovietams nepavyko įsigalėti Lietuvoje ir paversti lietuvius mankurtais.

– Kokius sumanymus ir vertybes skiepija kariūnams Jono Žemaičio-Vytauto istorinis palikimas?

– Tarnavimas Tėvynei, pareigos vykdymas, nenugalima kovos dvasia, atsakomybė, lyderystė.

– Jūsų asmeninis požiūris į Lietuvos Laisvės kovas ir dabartinę padėtį karo Ukrainoje akivaizdoje?

– Daug bendrumų. Tiek tada Lietuvoje, tiek dabar Ukrainoje vyksta kova prieš grobikus ir okupantus. Tiek tada, tiek dabar abi tautos vienareikšmiškai rodo valią priešintis.

Esant tokiai nenugalimai kovos dvasiai pergalė ateina.

Mums užtruko iki 1990 m. kovo.  Ukraina su viso demokratiško pasaulio ir geros valios žmonių parama taip pat greitai švęs pergalę.

Deja, kova tiek Lietuvoje, tiek dabar Ukrainoje reikalauja pačių geriausių ir patriotiškiausių savo sūnų ir dukrų aukos.

Jonas Žemaitis-Vytautas Lietuvos partizaninio judėjimo vadas

1949 m. Jonas Žemaitis-Vytautas sušaukė visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimą, jame buvo paskelbta apie vieningos pasipriešinimo organizacijos – Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) įkūrimą, priimta politinė deklaracija, kurioje teigta, jog LLKS Taryba yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaujantis politinei ir karinei tautos išlaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė respublika.

Masinis ginkluotas pasipriešinimas tapo gerai surengta karine struktūra, vykdančia Lietuvos valstybės savigyną prieš agresorių – Sovietų Sąjungą.

Paskutinis Jono Žemaičio žodis taip vadinamajame teisme – sovietų okupacinio režimo baudžiamojoje represinėje institucijoje Maskvoje, prieš egzekuciją:

„Aš, kaip ir kiti mano bendraminčiai, manau, kad Sovietų Sąjunga ginkluotomis pajėgomis įsiveržė į mūsų šalį. Šį sovietų vyriausybės žingsnį laikau neteisėtu…

Visus pogrindžio veiksmus, kurio dalyviu aš buvau, nukreiptus prieš sovietų valdžią, aš laikau teisingais ir nelaikau nusikalstamais.

Tik noriu pabrėžti, kad, kiek man teko vadovauti Lietuvos kovotojų už laisvę kovai, aš stengiausi, kad ši kova laikytųsi humanizmo būdų.

Jokių žvėriškumų aš neleidau. Koks bus teismo sprendimas – man žinoma. Aš vis tiek manau, kad kova, kurią aš vedžiau devynerius metus, turės savo rezultatų.”