Visi, kuriems teko laimė baigti Vilniaus universiteto lietuvių filologijos fakultetą septintąjame aštuntąjame 20 amž. dešimtmetyje, jiems dėsčiusia universiteto profesūra niekada nenusivylė: dėstytojai studentams perdavė žinias, kiek tik buvo įmanoma, nuo sovietinės kritikos pasislėpti po potekstėmis, kurias, tiek akademinė, tiek studentų bendruomenė galėjo abipusiškai suprasti ir įvertinti… Ypač gerbėme docentą A. Sprindį, prof. V. Zaborskaitę, prof. J. Dumčių, KGB nužudytą dr. Joną Kazlauską, dr. E. Bukelienę, kurie mums atidavė savo gilų nacionalinės literatūros žinojimą…
Net praėjus keliems dešimtmečiams, su pagarba ir meile prisimenu savo studijų laikus, ir džiaugiuosi, kad mums dėsčiusių universiteto literatūros meistrų idėjos mane tebelydi per gyvenimą, teikdamos paskatą domėtis ne tik lietuviškos, bet ir pasaulinės literatūros humanizmo, pažangos idėjomis bei tebestiprina mūsų visų, universiteto auklėtinių, žmogiškuosius lietuviško pilietiškumo jausmus.
Nuo 1990 metų pasilikusi gyventi Šveicarijoje iš senosios Šveicarijos lietuvių kartos kasdien vis sužinodavau naujų universitete mažai studijuotų dalykų, nes į mano rankas pakliūdavo išeivijoje išleistos sovietinėje mokyloje neskaitytos knygos, kurios stebino savo vakarietiška išmintimi, meninio svorio brandumu, parašytos toli gražu ne pilku sovietiniu braižu…
Atgimus Lietuvai, lietuviškos literatūros svoris mūsų įgytoms universitete žinioms suteikė ir naują reikšmę, nes lietuviška literatūra ėmė be suvaržymų domėtis ir Vakarų Europos mokslininkai.
Vienas iš naujo gyvenimo Vakaruose likimo stebuklų yra Berno profesoriaus J. P. Locherio studento, šveicaro Kristopo Ziurcherio (Christoph Zürcher, gm. 1964 m.) Berno universitete 1995 metais apsiginta, vokiečių kalba parašyta disertacija iš lietuvių avangardo poezijos – „Keturi vėjai“. Poetai: Kazys Binkis, Juozas Žlabys-Žengė, Juozas Tysliava.
Dizertacija: „Lietuvių avangardo pavasaris“ 1998 metais Lietuvos tautosakos instituto buvo išversta į lietuvių kalbą (kiek sutrumpinta) ir išleista atskira knyga.
Susipažinęs su šia šveicaro studento disertacija, 1998m. Sigitas Geda rašė:
…minėtoji disertacija pakoreguoja 3-ojo, 4-ojo dešimtmečių lietuvių poezijos panoramą. Į modernizmo klasiką įrašomi J. Žlabys – Žengė J. Tysliava – byra neoromantikų, o ir žemininkų panteonas.
Pasirodo, kad poetų ir literatų avangardas susitelkęs į „Keturių vėjų“ (1922-1928) almanachą nėra vien efemeriškas reiškinys, kaip bandė (sovietinės programos rėmuose) įteigti sovietiniai literatūros kritikai. Juk jie, pagal S. Gedą, faktiškai net neprivalėjo nagrinėti J. Tysliavos ar J. Žengės tekstų (toks faktas man, kaip buvusiai VU sudentei filologei, gerai žinomas).
Tik iš K. Binkio biografijos šiek tiek sužinodavome, kad, pagyvenęs triukšminguose Berlyno ir Leipcigo miestuose, Binkis sukaupė vakarietišką ateitininkų/pažangių kūrėjų patirtį, trokšdamas suburti ir išauklėti kūrybingą Lietuvai literatūros jaunų plunksnos darbininkų ir mylėtojų pamainą.
Apie Binkio naujovišką poeziją Lietuvos spaudoje buvo diskutuojama labai mažai, tačiau kūrybinga jaunuomenė greitai pajuto ateitininkų pažangios kūrybos žavesį ir jėgą. Vakarų Europoje gimusi ateitininkų banga ritosi vis toliau perkirsdama Lietuvos sienas ir laiką. „Keturi vėjai“ atvėrė lietuvių literatūrai naujus kelius.
Liepk – kad vainikų vainikai, –
Ne rūtos, bet ištisos girios
Puoštų tau galvą, duobėtą ir pliką.
Įsakyk, kad vasaris, tavo maestro,
Supūstų poetų ir paukščių orkestrą.
(K. Z. „Lietuvių avangardo pavasaris“, p. 58).
1998-jų metinėje ŠLB-nės konferencijoje Berne senajai išeivijos kartai man teko padėti rengti knygos „Lietuviško avangardo pavasaris“ pristatymą šveicarams ir ŠLB nariams. Visiems buvo įdomu dalyvauti diskusijose su Berno universiteto profesoriumi J. P. Locheriu ir mokslinės disertacijos autoriumi, aptariant keturvėjininkų įnašą jau ne vien Lietuvos, bet ir Vakarų Europos literatūriniame audinyje. Lietuvių bendruomenė pelnytai galėjo pasididžiuoti įvykiu, paliudijančiu, kaip šalies sienas peržengė jauno šveicarų mokslininko Kristopo Ziurcherio disertacinio darbo reikšmė, ir kokį svorį įgavo lietuviško avangardo europinis įvertinimas.
Savo disertacijoje Berno universiteto doktorantas K. Ziurcheris pastebi, kad lietuviai poetai – ateitininkai jau antrąjame 20 amž dešimtmetyje atrado sau patyrusius mokytojus, ir avangardo poezijoje pasiekė nematytai gražių rezultatų: jie turėjo visas galimybes mokytis iš rusų avangardistų, vokiečių ekspresionistų, labai savitos lietuvių tautosakos ir senosios lietuviškos mitologijos… – knygos pristatyme kalbėjo jaunasis mokslininkas.
Šią neįprastą sintezę jaunasis šveicaras mokslininkas vadina fenomenu – išskirtiniu manifestu, susikūrusia išskirtinę poeziją, neįprastu literatūriniu posūkiu lietuvių literatūros ir visos Rytų Europos to meto pažangios literatūros sistemoje.
Binkio kūrėjų karta buvo atėjusi iš kitos epochos, savaip tarnavo literatūrinei mūzai, ieškojo meno tiesų, išraiškos būdų ir stiliaus netikėtumų. Nugriaudėjus pirmojo pasaulinio karo griaustiniams, Kazys Binkis atvirai skelbė:
…supurvintas mūsų jaunosios kultūros augmuo vėl tiesias ir leidžia naujų,
gyvybe trykštančių šakų…
Ir kalnus sau iš kelio nusispardęs,
Miškus išrovęs iš po kojų,
Per jūres ir žemes
Ir per žvaigždynų kartis
Aš traukiu, moju
Į pažadėtąsias ertmes…
(K. Binkis „100 pavasarių“).
Iš Lietuvos istorijos puslapių žinome, kad 1928 metais savo nepriklausomybės dešimtmetį atšventusi Lietuvos valstybė ėmė reikštis, kaip naujas Europos valstybių šeimos narys, o su lietuvių poetų pažangia literatūra, skaitytojai galėjo susipažinti dėka vis dažniau į knygynus atkeliaujančių neįprastų poezijos knygelių.
K. Ziurcherio knygos „Lietuvių avangardo pavasaris“ pratarmėje: Pavasaris iš vokiškų ir lietuviškų raidžių prof. dr. Viktorija Daujotytė rašo:
Kelia nuostabą, kad kitos tautos žmogus gali būti toks dėmesingas lietuvių kultūros tradicijai, gamtiškajai jos linijai, kalbai. Vyksta kalbų ir kultūrų dialogas, toks būtinas mūsų dabartiniam pasauliui… Knygos pasirodymu Lietuvoje rūpinosi prof. Locheris, Šveicarijos lietuvių bandruomenė… Bendri kultūriniai rūpesčiai yra svarbi, žmonių pastangas vienijanti grandis (p. 8-9).
Pats disertacijos autorius prisipažįsta, kad jam pačiam studija apie lietuvių pažangią literatūrą buvo žvilgsnis į tai, kas yra svetima. Lietuvio skaitytojo rankose ji (disertacija) virs svetimo žvilgsniu į tai, kas yra sava…
Bendroji K. Ziuricherio nupiešta „Keturių vėjų“ charekteristika patraukia dėmesį savo naujovišku vakarietišku patosu, stipriu proveržio ir literatūrinio atgimimo lietuviško jausmo supratimu, kuris jaunuosius Lietuvos poetus tada vertė atnaujinti lietuvių literatūrą, ir, ją atnaujinant, pasipriešinti seniems įpročiams, t.y: atsiplėšti nuo ankstyvojo Maironio papročio, ar to meto lietuviškų simbolistinių literatūrinių krypčių, siekiant būti ateities, miestų augimo ar technikos literatūra.
Šiandieniniame literatūros pasaulyje turėtų išlikti reikšmingas K. Ziuricherio pastebėjimas, kad vienas pagrindinių lietuviškos avangardinės literatūros aspektų yra simpatijos tautosakai ir dažnai archaiška, šiurkšti, kartais necivilizuota pasaulėžiūra…
Ei tu, žmogau niekings, išgerk, kiek tau priklauso,
Ir balsą savo sprausk į ūžiantį ermiderį.
Žinok, jog sauso nieks neklauso, –
Išgerk pavasario sulos
Ir stok į vidurį.
(K. Binkis „Donelaitiškas“).
Taigi tas naujasis požiūris į tautiškos literatūros naujoviškumą atgimusioje Lietuvoje, siektą mūsų 20 amž. pirmojo dešimtmečio pirmtakų, jokiu būdu neturėtų būti nužudomas, bet ryškiai ir lygiateisiškai įrašytas į dabartinį mūsų literatūrinių tyrinėjimų lauką.
