Ar gerai pažįstate kiškį?

Pagal Rytų kalendorių 2023 metai įvardijami kaip Vandens kiškio metai. O ką žinote apie kiškius, kaip gyvūnijos atstovus?

Lietuvoje dažniau sutinkami pilkieji kiškiai, tačiau jų populiacija pastaraisiais metais žymiai sumažėjo. Mūsų šalyje gyvena ir baltieji kiškiai, jie yra retesni ir šiuo metu įtraukti į Lietuvos raudonąją knygą.

Pilkasis kiškis, kiškis (Lepus europaeus) – kiškinių (Leporidae) šeimos žinduolis.

Tai 4–6,5 kg svorio žvėrelis, ilgomis ausimis, pilkai rusva ar juosva viršutine kūno puse, ruda krūtine ir kojomis, baltu pilvu.

Uodega trumpa, viršutinė pusė juoda, apatinė – balta. Ausų viršūnėlės juodos. Priekinės kojos trumpos, užpakalinės – ilgos. Pirštai – su aštriais nagais.

Kiškiai gyvena labai įvairiuose biotopuose:

miškuose, laukuose, soduose, net daržuose. Poruotis pradeda sausio-vasario mėnesiais.

Per metus užaugina 1–3 vadas, kuriose gali būti nuo vieno iki septynių jauniklių. Minta įvairiais žoliniais ir sumedėjusiais augalais bei jų dalimis. Žiemą, trūkstant maisto, dažniausiai laupo medžių žievę.

Baltasis kiškis (Lepus timidus) – šiek tiek mažesnis už pilkąjį kiškį. Vėlyvą rudenį jo kailis tampa baltas, o kovo viduryje – kailis keičiamas į vasarinį pilkos spalvos.

Žiemą žvėreliai būna visiškai balti, tik su juodais ausų galiukais. Kadangi pastaraisiais metais žiemos mūsų krašte nelabai sniegingos, baltajam kiškiui būna sunku pasislėpti nuo priešų.

Per Lietuvą eina baltojo kiškio arealo pietinė riba. Lietuvos miškuose baltųjų kiškių nėra gausu, todėl jie saugomi. Visų rūšių kiškių pastebimai mažėja ir kitose Europos šalyse, kur intensyviai keičiasi kraštovaizdis.

Kiškis – labai judrus gyvūnas, kuris nuo grėsmių gelbėjasi bėgdamas.

Nedidelį atstumą gali skuosti net 80 km/val. greičiu, bet dažniau linkęs besivejantį suklaidinti „mėtydamas pėdas“ – sulėtėdamas ir staiga pagreitėdamas, netikėtai pakeisdamas bėgimo kryptį, vingiuodamas per lauką ar tarp medžių bei krūmų, sukdamas ratus, kelis kartus prabėgdamas savo paties pėdsakais ir pan.

Net medžiotojai pripažįsta, kad patyrę kiškiai gana dažnai suklaidina link medžioklio juos atvyti besistengiančius skalikus ir todėl lieka nieko nepešę.

Lakstyti kiškiui tenka gana dažnai, nes ne tik medžiotojams, bet ir daugumai plėšrūnų jis yra geidžiamas grobis.

Todėl jie aktyvesni būna sutemų metu, kai yra sunkiau pastebimi, o net ir ilsėdamiesi nesumerkia akių, giliau įminga tik vienai kitai minutei, bet ir tuomet yra pasiruošęs šokti ir bėgti. Bet ar todėl juos galima pavadinti bailiais?

Kaip pasakojo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Metodinio-analitinio centro gamtosaugos žinovas Remigijus Karpuška, tiesiog kiškiai pasirenka tokį gynybos būdą, o ir ne visuomet nuo persekiotojų bėga – užspeistas į kampą apsisuka ir būna pasiruošęs spirti užpakalinėmis kojomis.

Stiprus smūgis ir aštrūs nagai ne vieną plėšrūną priverčia atsisakyti savo kėslų ir gėdingai atsitraukti.

Gamtosaugininkas R. Karpuška tvirtina, kad lengvabūdišku kiškio taip pat nepavadinsi – sakoma, kad patelės rūpinasi ne tik savo jaunikliais, bet neatsisako pamaitinti ir sutiktus kitų kiškių mažylius.

Ir jei tai – tik gražus tikėjimas, tai ne kartą yra matyta kaip kiškio patelė jauniklius nuo mažesnių plėšrūnų gynė spirdama užpakalinėmis kojomis.

Neretai kiškį pavadina žvairiu, ilgaausiu ar skeltalūpiu.

Gal ir nusipelno žvairio epiteto, tačiau tikrai ne blogąja to žodžio prasme. Kiškio regėjimas yra neįprastas – jo didelės akys yra kaukolės šonuose, todėl nepasukdamas galvos gali matyti viską aplink.

Deja, prieš pat nosį ir už uodegos nemato. Bet čia gelbsti ausys – jos iš tiesų ilgos, todėl girdi geriau nei mato.

Be to, kiekviena kiškio ausis savarankiška, gali viena nuo kitos nepriklausomai pasisukti į iš skirtingų pusių sklindančius garsus.

O su skeltalūpiu jau prašauta pro šalį – iš tiesų tai tarpas tarp nosies šnervių sukuria pertrūkusios lūpos vaizdą.

Parengta pagal Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos pranešimą