Pavasarį pamatyk 10 saugomų šaltinių

Šylant orams ir lengvėjant karantino sąlygoms, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM kviečia aplankyti 10 įspūdingiausių saugomų šaltinių.

Mūsų kraštas apdovanotas gausiais požeminio vandens ištekliais – vien šaltinių skaičiuojama daugiau kaip 200. Iš jų Valstybės saugomomis gamtos paveldo vertybėmis paskelbti 43 šaltiniai.

Ar pagalvojote, kodėl vienoje ar kitoje vietoje prasiveržia šaltinis, kad šaltinis dažnai duoda pradžią upei?

Požeminio vandens gyslos sunkiasi per ledynmečiu sudarytus tarpmoreninius žemės sluoksnius kirsdamos kalvas, slėnius, ežero duburius, raguvas ties kuriomis ištrykšta į žemės paviršių ir tampa šaltiniais.

Saugomi šaltiniai išsibarstę po visą mūsų kraštą, tad bus įdomu pakeliauti ir susipažinti su gamtos paveldo vertybėmis – Ūlos akimi Dzūkijos nacionaliniame parke, Svilės šaltiniais Kurtuvėnų regioniniame parke, Lino verdene Sirvėtos regioniniame parke ir kitais įspūdingais šaltiniais.

Šaltiniai įspūdingi ne tik formomis, gyliais, vandens debetu, bet skiriasi ir skonio savybėmis.

Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie AM ragina keliauti ir pamatyti 10 įspūdingiausių saugomų šaltinių. Žygeiviai turėtų antroje pavasario pusėje aplankyti 10 šaltinių, nusifotografuoti šalia jų ir iki birželio 1 d. d. atsiųsti nuotraukas Nacionaliniam saugomų teritorijų lankytojų centrui (el. paštu lankytojucentras@vstt.lt).

Nuotraukų dydis turėtų būti iki 1 Mg. Tie, kas aplankys visus 10 saugomų šaltinių, gaus dovanų – knygą apie Lietuvos saugomas teritorijas.

Saugomų teritorijų žinovai prašo, lankantis prie šaltinių, elgtis atsakingai – nemėtyti į verdenes smulkių daiktų, nematuoti lazda jų gylio, nedrumsti vandens.

Tačiau kviečia paragauti išskirtinio šaltinio vandens skonio, pasigrožėti kunkuliuojančių ir pavasarį prabudusių šaltinių grožiu, vandens garsais.

Kviečiama keliauti ir pažinti išskirtinę Lietuvos gamtą, saugomas teritorijas ir saugomas gamtos paveldo vertybes.

Saugomų šaltinių TOP 10:

1. Skroblaus versmės. Dzūkijos nacionalinis parkas.

Šaltinio g., Margionys, Varėnos r. (53.999654, 24.300797).

Dzūkijos nacionaliniame parke esančiame Margionių kaime rasite vieną įdomiausių Lietuvoje šaltinių turinčių net du vardus, tai Skroblaus versmės arba kitaip – Bobos daržo šaltinis.

Šis šaltinis – tai vienos gražiausių Dzūkijos upių ištakos. Pasak legendos, aplink šaltinį būdavę daržai, o Margionių kaimo moterys neva iš šaltinio, kurio dugno nesimato, traukdavusios vaikus.

Bobos daržo šaltinio vanduo itin gėlas, skaidrus, beskonis, bekvapis. Jame nėra geležies ir nitritų, todėl jis tinkamas gerti. Taip yra todėl, nes vanduo šioje vietoje veržiasi iš giliau slūgsančių tarpmoreninių horizontų sluoksnių.

2. Ūlos akis. Dzūkijos nacionalinis parkas.

Trakiškių miškas, Mančiagirė, Varėnos r. (54.14165, 24.439831).

Hidrogeologiniu gamtos paminklu šaltinis „Ūlos akis“ paskelbtas dar 1980 m., o vanduo čia skverbiasi į žemės paviršiuje esantį 1,2 m. gylio sufozinį duburį iš gilių spūdinių požeminių vandenų sluoksnių.

Šaltinio vanduo iš duburio vėliau 67 m. ilgio upokšniu nuteka į Ūlos upę. Nuo senų laikų lietuviai ypatingą galią teikė šio šaltinio vandeniui. Aplinkinių kaimų gyventojai vandenį iš „Ūlos akies“ vartojo gėrimui ir gydymuisi.

Senesni gyventojai tikėjo, kad šio šaltinio vanduo gali pagelbėti nuo įvairių ligų, jei prie šaltinio bus einama vos tik saulei nusileidus. Legenda byloja, kad šaltinio akis buvusi didelė kaip ežeras, o vieną kartą į ją įkrito jautis. Po to karto akis ėmė trauktis, kol liko tik akelė.

3. Žalsvasis šaltinis. 

Kalno g., Pasvalys (56.06452, 24.40086).

Žalsvasis šaltinis esantis Pasvalio mieste, kairiajame Lėvens upės krante. Tai ne tik šaltinis, bet ir giliausias urvas Lietuvoje! Jo gylis siekia net 20 m., o urvo šulinio plotas net 5 m.

Žalsvojo šaltinio vanduo yra užpildęs apie 1960 m. šioje vietoje atsivėrusią smegduobę, kurios dugnas padengtas šviesiai pilkomis, žalsvo atspalvio nuosėdomis, suteikiančioms šaltinio vandeniui žalsvą atspalvį.

Smegduobės, iš kurios išteka šaltinis, šonuose matosi pavieniai gipso ir dolomito gabalai. Šaltinio vanduo skaidrus, tačiau turi sieros vandenilio kvapą. Žalsvasis šaltinis yra įtrauktas į Lietuvos rekordų knygą.

4. Lino verdenė. Sirvėtos regioninis parkas.

Bavainiškė, Švenčionių r. (55.162890, 26.248074).

Tai Sirvėtos regioniniame parke esantis šaltinis – gamtos paminklas. Verdenė yra pušynu apaugusios kalvos šlaito apatinėje dalyje, arti Sėtikio ežero, į kurį vėliau ir nuteka.

Tikima, kad šioje vietoje anksčiau buvusi šventvietė, o šaltinis atsiradęs tada, kai čia gyvenusio žynio Sėtikio sūnus Linas norėjęs išgelbėti tėviškę ir vedęs kryžiuočius žiemą per užšalusį ežerą, kartu su jais įlūžęs ir prasmegęs.

Tą dieną neva šalia ežero ir prasiveržė šaltinis, o Lino tėvas žynys Sėtikis supratęs tai kaip ženklą, pavadinęs šaltinį Lino verdene.

Lino verdenė – krintantis šaltinis, todėl skirtingai atrodo visais metų laikais.

5. Lopaičių šaltinis. 

Piliakalnio g., Kermušė, Rietavo sav. (55.745482, 22.190542).

Rietavo rajone esantis Lopaičių šaltinis gerai žinomas ne tik Žemaitijoje, bet ir visoje Lietuvoje. Vietiniai gyventojai tiki, kad šio šaltinio vanduo yra stebuklingas ir gali pagydyti įvairias ligas.

Tikima, kad šaltinių, kurių vanduo teka iš vakarų į rytus yra stebuklingas, o būtent šia kryptimi teka ir Lopaičių šaltinis.

Gamtosaugininkų nuomone, Lopaičių šaltinis turėtų tekėti natūralia versme, todėl ateityje žadama Lopaičių šaltinį bei kitus šaltinius ir versmes išlaisvinti iš dirbtinai sumontuotų medinių, metalinių ir kitų latakėlių ir tokiu būdu sugražinti jiems natūralumą.

Greta šaltinio taip pat yra įspūdingas Lopaičių piliakalnis bei Aitros upelio sudarytas slėnis, į kurį suteka ne tik Lopaičių, bet ir daugelis kitų šaltinių.

6. Svilės šaltiniai. Kurtuvėnų regioninis parkas.

Svilė, Kelmės r. (55.840299, 22.941851).

Svilės šaltiniai pagal užimamą plotą yra didžiausi Lietuvoje, o pagal išmetamo požeminio vandens kiekį – treti. Šaltinyje „verda“ apie 100 akių, kurių vanduo vėliau nuteka Svilės upeliu.

Šaltiniai trykšta Ventos – Dubysos senslėnyje, kuris, spėjama, galėjo susidaryti prieš 15–16 tūkstančių metų. Įdomu tai, kad gamtininkas, profesorius R. Kazlauskas ant šaltinyje esančių akmenų buvo aptikęs arktinės apsiuvos lervų.

Tai vienintelė Lietuvoje vieta, kurioje rasti šie, cheminiam užterštumui itin jautrūs, reliktiniai ledynmečio vandens vabzdžiai. Svilės šaltinių vardas kilęs nuo šalia esančio kaimo, kurio pavadinimas siejamas su žodžiu degti, svilti.

Manoma, kad šioje vietoje kadaise degė miškai ar net gyvenvietės.

7. Šmitos versmė.

Klauseikių g., Truikinai, Skuodo r. (56.27521, 21.669016).

Šaltinis dar vadinamas Truikinų. Šaltinis išteka pačiame daubos dugne ir kunkuliuoja kaip verdantis katilas iš dviejų pagrindinių akių.

Šaltinio akys skiriasi savo spalvomis. Viena gelsvai rusva, kita šviesiai pilkšva, priklausomai nuo dugno smėlio. Buvo manoma, kad šaltinio vanduo gali išgydyti, o šio krašto padavimai liudija, kad versmėje galėjo būti aukojami gyvuliai.

8. Karalienės liūnas. Anykščių regioninis parkas.

Pienionių miškas, Anykščių r. (55.491425, 25.058299).

Tai vienas didžiausių gėlo vandens šaltinių Lietuvoje. Jis telkšo stataus Šventosios upės dešiniojo šlaito papėdėje. Vandens perteklius iš liūno persilieja į Šventosios upę mažu, griovio pavidalo upeliu.

Pagal savo išvaizdą dabar liūnas panašus į ežerėlį ar kūdrą. Karalienės liūno plotas yra apie 0,7 ha, gylis siekia iki 3 m. Liūnas dėl savo gylio ir nuolatos į paviršių trykštančio vandens net šalčiausiomis dienomis neužšąla. Toje vietoje, kur trykšta vanduo, lieka akivaras.

Liūną iš visų pusių supa miškas, todėl čia visada tylu ir ramu. Liūnas išskirtinis ne tik dėl savo dydžio, bet ir legendų. Pasakojama, kad į liūno gelmes nugarmėjusi karalienė kartu su savo karieta, varoma obuolmušių žirgų.

Kita legenda byloja, kad vaidilutė kūreno deivės Mildos aukurą ir nusiskandino, kadangi nenorėjo krikštytis. Priėjimas prie šaltinio tiltu, nuo mašinų stovėjimo aikštelės prie Medžių lajų tako.

9. Šveicarkos šaltinis. Gražutės regioninis parkas.

Zarasų r. sav. Antalieptės sen. (55.652738, 25.876656).

Gražutės regioniniame parke esantis Šveicarkos šaltinis atsiveria kairiajame Šventosios upės krante. Tai nepaprasto grožio vietoje esantis kylančio tipo šaltinis, kurio 1,5 m. plote kunkuliuoja dvi stiprios, trys mažesnės ir daugybė mažesnių verdenių.

Šaltinio vanduo skaidrus, bespalvis, su lengvu organikos ir geležies poskoniu, visada labai šaltas. Vietiniai žmones šaltinį laiko stebuklingu ir tiki, kad šaltinio vanduo gydo įvairias ligas. Priėjimas prie šaltinio iš Lūžų g.

10. Rudoji versmelė. Gražutės regioninis parkas.

Dūkšto g., Salakas, Zarasų r. (5.573289, 26.143353).

Tai itin dideliu geležingumu pasižymintis šaltinis, kuris įteka į už 6–7 m. esantį Bebrynės upelį. Viename litre šio šaltinio vandens yra ištirpę 2,1 mg/l geležies, o oranžinės geležies nuosėdos yra nudažiusios ne tik akmenis, esančius toje vietoje kur trykšta šaltinis, bet ir visą vagą iki Bebrynės upelio.

Šaltinio vanduo bekvapis, o skonis būdingas vandeniui, turinčiam daug geležies. Dėl savo spalvos Rudoji versmelė atrodo įspūdingai. Priėjimas prie šaltinio yra nuo sodybos, pievos pakraštyje po didingais klevais.

Visus 10 šaltinių ir kitas saugomas gamtos vertybes bei paminklus galima rasti LR saugomų teritorijų valstybės kadastre – https://stk.am.lt/portal/.