Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) siekia, kad kalba ne skaldytų, bet jungtų visuomenę. Todėl stengiasi išklausyti visas visuomenės grupes ir išgirsti jų siūlymus.
Kalbant apie asmenvardžius pasakytina, kad pavardės yra vienas iš ryškiausių tautinio tapatumo ženklų.
Per kelis šimtmečius susiklosčiusioje pavardžių sistemoje moterų pavardės – išvestinės, sudarytos vyriškos pavardės pagrindu;
grįžtant prie tarpukario Lietuvos – su šeiminį statusą žyminčiomis priesagomis.
Vyriška pavardė, kaip pamatinis giminės asmenvardis, turi visas gramatines galūnes:
-as, -a, -ia, -ė, -is, -us, -ius.
Moterų pavardės, ar su priesaga, ar be jos, turi galūnę –ė. Kodėl dėl -ė pritarta, bet dėl -a – ne?
Seimo narės Ievos Pakarklytės 2023 m. sausio 6 d. Kalbos komisijai adresuotame rašte siūloma įteisinti lietuvių moterų pavardes su galūne –a, kai vyro pavardės baigmuo yra –a (pvz., vyr. Stoma ir mot. Stoma, vyr. Razma ir mot. Razma).
Kol kas vienintelis Seimo narės argumentas šiam pokyčiui buvo neva „sudaromos diskriminacinės sąlygos, kai tam tikriems asmenims yra leidžiama galimybė pasirinkti pavardės darybą, tuo tarpu kitiems asmenims ši galimybė yra ribojama“.
Turėta omenyje, kad daroma išimčių, kai šeimoje (giminėje) yra išlaikoma moterų pavardė su galūne -a pagal kitos, ne lietuvių, kalbos taisykles (Čaika, Diuba, Rajevskaja, Freiberga ir kt.).
Seimo narei ir buvo atsakyta, kad kitose kalbose yra kitokių dėsningumų ir kitokių moterų pavardžių baigmenų, ir tai yra natūralus dalykas, nekeliantis nuostabos ir nesudarantis sąlygų diskriminacijai.
Todėl plėsti būdų ir keisti nutarimo nenumatoma.
Tačiau VLKK neuždaro durų svarstymams, jei rastųsi daugiau kultūrinių argumentų, būtų atlikta išsami poreikio analizė.
Sistemos pokyčiai dažniausiai sulaukia aštrių nevienareikšmių visuomenės reakcijų. Kadangi mūsų visuomenė nėra vienasluoksnė, vieniems naujas sprendimas atrodo parankus, o kitiems visai nepriimtinas.
Taip nutiko ir 2003 metais Kalbos komisijai greta tradicinių priesaginių, šeiminį statusą žyminčių pavardžių su priesagomis –ienė, –uvienė ir -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, įteisinus šeiminio statuso nerodančias moterų pavardžių formas vien su galūne –ė, plg.:
vyr. Alekna – mot. Aleknienė, Aleknaitė ar Aleknė; Jablonskis – Jablonskienė, Jablonskytė ar Jablonskė; Lapėnas – Lapėnienė, Lapėnaitė ar Lapėnė; Baltrus – Baltrienė, Baltrutė ir Baltrė.
Kai kurie šaipėsi, kai kurios džiaugėsi. Svarbu pabrėžti, kad patvirtintas, rodos, naujas moterų pavardžių darybos būdas iš tiesų savas, lietuviškas, prikeltas iš užmaršties.
XVII a. bažnytinėse krikšto registracijos knygose kai kada krikštijamos mergaitės pavardė buvo rašoma su priesaga –aitė (Raudaitė), o suaugusi ta pati moteris jau vadinama Raudė.
Tokios moterų pavardžių darybos paliudijimų išliko tarmėse:
vyras, pavyzdžiui, turi pavardę Naudžiūnas, o moteris – Naudžiūnė.
VLKK tokį būdą įteisino kaip oficialų.
Galūnės –a ir –ė rodo gramatinę moteriškąją giminę ir tas leidžia puikiai skirti vyrų ir moterų vardus, pvz.: Jovita ir Jovitas, Aldona ir Aldonas, Birutė ir Birutis.
Tačiau pavardžių lauke yra kitaip:
Burba, Varna, Abišala ir taip pat Lapė, Lingė, Zubė, Žuvelė pirmiausia atpažįstamos kaip vyrų (giminės) pavardės.
Taip pat iš moters pavardės formos nesunkiai atpažįstame, kuri lietuviška:
Kovalevska, Kovalevskaja ar Kovalevskė; Petkevič, Petkeviča ar Petkevičė.
Šiuo atveju svarbu ne pavardės etimologinė kilmė, o daryba (etimologiniu požiūriu didžioji lietuvių pavardžių dalis ne baltiškos kilmės).
Nebūdingų lietuvių kalbai moterų pavardžių formų tuo tarpu nutarta į taisykles netraukti, o tarp piliečių pavardžių pasitaikančios įvairios moterų pavardžių formos atspindi ir tautinę šalies gyventojų įvairovę, ir istorijos posūkius (kas gimęs tremtyje, kas išeivijoje, kas grįžęs su užsienine pavarde).
Nė vienam papročiui neužkertamas kelias, kartu neabejotina, koks yra savas.
Primename, kodėl ieškota nepriesaginio moterų pavardžių darybos būdo.
Dėl to, kad moters pavardės su priesagomis parodo jų šeiminį statusą, vyrų pavardės – nerodo ir tai galėtų sudaryti nelygias galimybes, pavyzdžiui, įsidarbinant.
Todėl 2003 m. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba patarė Kalbos komisijai nustatyti tokį moterų pavardžių darybos variantą, kuris „neteiktų galimų žinių apie jų vedybinį statusą“.
Kalbos komisijai įteisinus nepriesaginį moterų pavardžių darybos būdą su galūne –ė galimybė susidaryti diskriminacijos sąlygoms panaikinta.
Tokiu darybos būdu gali pasinaudoti tiek ištekėjusi moteris, tiek tėvai – suteikdami pavardę dukrai.
Visuomenėje gausu pavyzdžių, kai aukštas pareigas užima tiek moterys, turinčios pavardę su priesaga –ienė, pvz.:
Degutienė, Juknevičienė, Navickienė.
Tiek pavardes su priesagomis -aitė, -ytė, -utė, -(i)ūtė, pvz.:
Grybauskaitė, Šimonytė, o pastaruoju laiku ir su nepriesaginės darybos pavarde – Skaistė, ir kitos, savo tautinės kalbos, pavarde – Dobrowolska.
Be to, nors nėra dažnos, bet galimos ir dvigubos pavardės, pvz., Morkūnaitė-Mikulėnienė. Akivaizdu, kad pasirinkimo daug.
Svarbu paminėti, kad tuokiantis moteriai nėra privalu atsisakyti savos pavardės.
Atsižvelgiant į tai, kad pavardė – giminės asmenvardis, keliaujantis iš kartos į kartą dešimtmečiais ir šimtmečiais, tomis gyvenimo akimirkomis, kai svarstoma, ar priimti sutuoktinio pavardę, ar pakeisti prigimtinę savo giminės į vyro, patartina pasidomėti, kokios moterų pavardės toje giminėje.
Naują pavardę priimti su pagarba.
Asmenvardžių, vietovardžių klausimus svarsto ir siūlymus Kalbos komisijai teikia Vardyno pakomisė (sudėtį žr. čia).
Aistė Pangonytė yra VLKK vyriausioji specialistė, Aurelija Baniulaitienė yra VLKK ryšių su visuomene specialistė
Kada nėra kas veikti , o norisi. Taigi. Prasitrinsiu 4 metus Seime ir ką ir ne ką. Tada iškeliu “nacionalinio saugumo ” lygmens klausimą. Tai “a” ir ė ar atvirkščiai. Šitas klausimas mane , LR pilietį įpareigoja galvoti ,gal ir visą savaitę. Išvados vėliau.
Inspiruojanti mediacijos remarka totalaus hibridinio kolapso recepcijos naratyvo įkontekstinimo desperacijoje.
Įdomu toj Lietuvoj. Lytį pasirinkt jau kaip ir galima ,o štai pavardės -ne. Laukiam kol iš Europos ateis dyrėktyva tuo klausimu ar koks teismo išaiškinimas?
Galima pasirinkti pavardę, jei esama netenkina. – Kreipiesi į teismą paaiškindamas, kuo ji netenkina. Teisininkai patikrina pageidavimo pagrįstumą: ar toks pakeitimas nepažeidžia valstyb. kalbos taisyklių, ar nepažeis kitų žmonių teisių, ar neturi kokių kėslų (pvz., tapti bendrapavardžio turtuolio įpėdine, ar pan.), ar nesi bausmės vengiantis nusikaltėlis, ar nepapildysi duomenynuose asmenų su tokiu pat vardu ir pavarde skaičių (dėl ko ateityje net ir paties palikuoniams galėtų kelti nesusipratimų, aiškinantis giminės šaknis), ir, neradę jokių prieš, leidimą išduos… Užsigeis kas tapti Džeimsu Bondu ar Puaro :).
dyrėktyva, pridiot dyrėktyva!
„ [ … ] (VLKK) siekia, kad kalba ne skaldytų, bet jungtų visuomenę. Todėl stengiasi išklausyti visas visuomenės grupes ir išgirsti jų siūlymus.” Tai tol gražu, kol pageidavimai neperžengia vienokų ar kitų ribų, kol ŽT, diskriminacijos, lygių galimybių ir kt. sąvokos netampa kovos prieš savo tautą, jos savitumus, ar kitos savinaikos įrankiu, kol jomis nemanipuliuojama Iš tuščio noro išsiskirti, „įsilieti į Vakarų civilizaciją”.
Dėl įrašų krikščionių bažnyčios knygose, kuriose vadovautasi vienur germanų, kitur – lenkų ar kt. slavų kalbų taisyklėmis. Pagal atėjūnų taisykles lietuvių pavardėms kažkas pridėta, kažkas nupjauta. Okupantai nesikapstė, negaišo laiko, kad išsiaiškintų kokios yra užgrobtosios tautos kalos taisyklės, kokie papročiai, nes nesirengė jų puoselėti. Ar ne todėl tame bažnyčios įraše atsirado -ė? – Ar ne vadovaujantis ne lietuvių, ne latvių, o tą kraštą užgrobusio okupanto kalbos taisyklėmis? Mano karta dar žino, kaip katalikų bažnyčioje lietuvių pavardės įgavo nelietuvišką pavidalą.
Teko matyti Rusijos caro valdžios išduotus pasus- ten lietuvių Mykolo,Juozo vardai rašomi Michail, Josif, lietuviška pavardė su galūne -a rašoma su o. Matyt, tai buvo lietuvių rusinimo politikos dalis.Pasivaikščiojus po Rasų kapines, ant XIX a. antkapių galima rasti užrašus Łatwiunas,Jasajtis,Dauksza, Czepas,Czepulonis bet ir Bujwid,Butowt,Dowgiałło, Dowgierd ir t.t.Manau,kad tai sulenkintos lietuviškos ar lietuviškos kilmės pavardės.
Beje latviai dar berods 20 a.pradžioje naudojo raidę W,matyt, vokiečių kalbos įtakoje- ” Kas aisdewu kases sihme” dabar berods rašoma maždaug ” Kas aizdevu kases zīme” . Raidė W iš esmės yra vartojama germaniškose kalbose-vokiečių, olandų, anglų,fryzų. Anksčiau buvo vartota ir švedų bei danų kalbose. Dar ji vartojama bretonų kalboje (asmenvardis Molwenn) bei romanų kalbų grupei priklausančioje valonų kalboje (lingaedje walon),kuri labai įtakota vokiečių ir flamandų tarmių.
Liepkalnio rusų kapinėse nemažai lietuviškų pavardžių, parašytų rusiškomis raidėmis ir pagal jų kalbos taisykles. Labai įdomu jas skaityti, spėlioti, kelintą kartą kurios tautinė priklausomybė keista, kiek kartų perdaryta. Pvz., Paberž .
Bandau perpasakoti savo Dėduko , kaip jis vadino – anekdotas. Apie carinės rusios laikus. Vyksta gyventojų surašymas. Caro valdininkas klausia; “familija” . Lietuvis nesupratęs; ką sakai? Surašinėtojas užrašo pavardę ; Kasakai . Kitas . Klausimas – toks pat atsakymas. Pavardė ; Kasakai. Na gal brolis. Vėl klausimas, vėl kasakai. Kacapas neišlaiko ir pašokęs rėžia varguoliui per ausį. Tas pralemeno; už ką. Surašinėtojas liko patenkintas išmušė iš “litvino” kitą pavardę; Užka. Man vaikui būdavo juokinga. Ar ne?
Gal anekdotu tikri įvykiai virto? –
Lietuvių pavardžių žodynas:
Kasakaitis, Kasakas, Kasakauskas, Kasakevičius
Tik už ką artimesnio nieko neradau, tik tokias
Uskas, Uska
Kalba nėra pageidavimų koncertas, arba Ką gramatika sako apie Šarkas?
– respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/kitos_lietuvos_zinios/kalba-nera-pageidavimu-koncertas–arba-ka-gramatika-sako-apie-sarkas/