S. Birgelis. Minint 1863 metų sukilimo 160-ąsias metines (II)

(Tęsinys)

1863 m. sukilime dalyvavo Punsko ir Seinų krašto visuomenė. Maždaug 5 km nuo Punsko yra Kartuvių kalnas, ant kurio, pasak padavimo, buvo kariami sukilėliai.

Į sukilimą aktyviai įsitraukė dvasininkai. Buvo nubausti 29 Seinų vyskupijos kunigai.

Bausmių būta įvairių – nuo tremties į Sibirą iki piniginės baudos.

Represuojami buvo ne tik sukilimo dalyviai bet ir tie, kurie žinojo, bet nepranešė valdžiai apie sukilėlių veiksmus.

Kelis tokius atvejus aprašo istorikas dr. Algimantas Katilius 2013 m. „Terra Jatwezenorum“ 5 tome, straipsnyje „Apie Seinų vyskupijos kunigų dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime“.

Tarp nukentėjusių buvo kunigas Baltramiejus Grikietis. Gimė jis Šukelių kaime, Griškabūdžio parapijoje. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1830 m. Kunigu įšventintas 1832 m.

Dirbo keliose Lietuvos parapijose, ėjo Seinų katedros vikaro pareigas.

Nuo 1838 iki 1863 metų profesoriavo Seinų kunigų seminarijoje, buvo Seinų vyskupijos teisėjas ir egzaminatorius. Arešto metu darbavosi Griškabūdžio parapijoje.

Byla Baltramiejui Grikiečiui pradėta 1864 m. vasario 27 d. Joje nurodoma, kad kunigas B. Grikietis yra teisiamas už tai, kad nesiėmė gelbėti sukilėlių pasmerkto mirti valstiečio Jachimovičiaus.

Šis Seinų apskrityje gyvenantis žmogus buvo sukilėlių nuteistas pakarti už bendradarbiavimą su carine valdžia. Jachimovičius slėpėsi Suvalkuose kareivių prieglobstyje.

1863 m. rugsėjo 4 d. jis nuvyko į gimtąjį kaimą pasimatyti su šeima. Ten jį sulaikė sukilėliai ir nuvežė į Štabančiznos kaimą, kur buvo paskelbtas mirties nuosprendis.

Jachimovičiaus sesuo prašė Seinų kunigų seminarijos profesorių B. Grikietį išklausyti jos brolio išpažinties. B. Grikietis tai padarė dar tą pačią dieną.

Kitos dienos rytą pas kun. B. Grikietį vėl atvyko Jachimovičiaus sesuo, šį kartą su vienu Štabančiznos gyventoju, prašydama patarimo, kaip gelbėti Jachimovičių.

Kunigas B. Grikietis patarė jiems kreiptis į vieną vietinį dvarininką. Nesuspėta. Jachimovičius buvo pakartas tos dienos vakare.

Kunigas B. Grikietis buvo karo teismo kaltinamas, kad žinodamas apie Jachimovičiui gresiančią bausmę, nepranešė valdžiai ir nesiėmė jo gelbėti.

Karo teismo neišvengė Štabančiznos kaimo seniūnas, jo sūnus Martynas bei Jachimovičiaus sesuo Agota, kurie nepranešė valdžiai apie pasmerktajam gresiantį pavojų.

Bausmės susilaukė beveik visi Štabančiznos kaimo valstiečiai, kurie vienaip ar kitaip dalyvavo šiame įvykyje, arba apie jį žinojo, bet nepranešė valdžiai.

Tai Simonas Stresielčinas, Jonas Karaliūnas, Pranciškus Slavinskis, Petras Macianica, žydai Joselis Jatkovskis, Arčinas Jatkovskis, Jokūbas Macianica, Pranciškus Rybzevskis ir kt.

B. Grikietis buvo pripažintas nuolaidžiautoju Jachimovičiaus nužudyme, nes ne tik nepranešė valdžiai apie nusikaltimą, bet ir leido jį įvykdyti, Toks nusikaltimas pagal 1863 m. gegužės 11 d. įstatymą turėjo būti baudžiamas mirtimi.

Ši bausmė kunigui B. Grikiečiui buvo sušvelninta keturiomis pakopomis. Iš kunigo B. Grikiečio buvo atimtas dvasininko titulas, o jis pats dešimčiai metų išsiųstas darbams į Sibirą.

**

Šiek tiek kitokia buvo kitų dviejų Seinų vyskupijos kunigų Motiejaus Žepnickio (Rzepnicki) ir Juozapo Bartaševičiaus (Bartoszewicz) istorija.

Kunigas Motiejus Žepnickis gimė 1798 m. 1819 m. priimtas į Lubešovo (Minsko gub.) pijorų vienuolyno noviciatą. Kunigu įšventintas 1828 m.

Į Seinų vyskupiją atvyko 1835 m. Dirbo Garliavos, Sintautų ir Griškabūdžio parapijų kapelionu. Sukilimo metu buvo Garliavos parapijos emeritas rezidentas. Mirė 1872 m. Višakio Rūdoje.

Kunigas Juozapas Bartaševičius gimė 1826 m. Šedvygų kaime Griškabūdžio parapijoje. Į Seinų kunigų seminariją įstojo 1849 m. Kunigu įšventintas 1853 m.

Baigęs seminariją, iki 1856 m. buvo Skriaudžių parapijos vikaras. 1856–1857 m. – Punsko parapijos vikaras.

1857–1862 m. – vėl Skriaudžių parapijos vikaras; 1863 m. – Garliavos parapijos vikaras. Buvo ištremtas į Tomsko guberniją. Tolimesnis jo likimas nežinomas.

Apie šių kunigų arešto aplinkybes žinome iš Kauno miesto karinio gubernatoriaus 1864 m. kovo 8 d. rašto Vilniaus karo apygardos vadui.

Štabskapitonas Kašikas išsiuntė paporučiką Foką su kareivių būriu į Mauručių kaimą suimti valstietį Antaną Vyšniauską už tai, kad naktį iš birželio 2 į 3 d. vežė įtartinus asmenis.

Tuo metu pro būrį važiavo trys kunigai:

Motiejus Žepnickis, Juozapas Bartaševičius ir Motiejus Radziukynas. Dvasininkai aplenkę žygiuojančius kareivius, sustojo prie kelio, vedančio į konduktoriaus Kulčickio namus.

Ten akimirką su kažkokiu žmogumi pasikalbėjo. Po to kunigai paginė arklius visu greičiu. Toli nuvažiuoti neteko, nes buvo kazoko sustabdyti.

Paporučikas jų klausė, apie ką kalbėjo su žmogumi prie konduktoriaus namų. Kunigai atsakė, kad kalbėjo su vyru, kuris davė jiems 30 kapeikų pamaldoms, bet jo nepažįsta.

Tada buvo iškviesti stotyje tarnaujantys vyrai, kad kunigai parodytų davusįjį pinigus. Šie pareiškė, kad nei vieno neatpažįsta.

Buvo ieškoma šio „nusikaltimo“ liudininkų. Vienas Kulčickio tarnas tvirtino, kad jo šeimininkas buvo namuose ir kalbėjo su atvažiavusiais kunigais, o kitas priešingai, tvirtino, kad konduktorius iš ryto išvažiavo į Garliavą.

Prieš kunigus liudijo valstietė Dubinskienė. Ji tvirtino, kad kunigas J. Bartaševičius, gyvendamas Skriaudžiuose, bažnyčioje skaitė valstiečiams kurstomuosius pamokymus.

Štabskapitonas Kašikas minėtus kunigus areštavo ir išsiuntė juos į Kauną. Jie buvo apklausti dalyvaujant Tardomajai komisijai.

Kunigai:

M. Žepnickis, J. Bartaševičius ir M. Radziukynas pareiškė, kad jie kenksmingoms valdžiai organizacijoms nepriklauso ir su sukilėliais ryšių neturėjo ir neturi.

Tvirtino, kad važiuojant į Skriaudžius pro Veiverių stotį, juos sustabdė kažkoks žmogus ir davė vienam iš jų 30 kapeikų už pamaldas. Stoties konduktorių Kulčickį pažįsta, bet jokių santykių su juo neturėjo.

Buvo apklausta nemažai tos vietos valstiečių. Kai kurie iš jų pateikė kaltinamųjų parodymų.

Emilija Rubinska (Rubinskienė) per apklausą pasakė, kad girdėjusi, jog kunigai ragino liaudį prisidėti prie sukilimo.

Atseit jos, kunigas J. Bartaševičius skaitė manifestą ir kalbėjo, kad nėra ko bijoti maskoliaus, nes visa Prancūzija Lietuvą palaiko.

Ji tvirtino, kad Garliavoje prie bažnyčios buvo prikalta proklamacija ir liaudis ją skaitė.

Pasak jos, kunigas J. Bartaševičius yra kalbėjęs, kad maskolių globojamas Rubinskienės sūnus neišvengė sukilėlių rankos (jį pakorė), kad toks likimas laukia visų, kurie pranešinės valdžiai.

Valstietis Antanas Vyšniauskas per apklausą pasakė, kad iš Andriejaus Pažėros girdėjo apie kunigų raginimą prisidėti prie sukilimo.

Andriejus Pažėra tai patvirtino, sakė, kad jis matė sukilėlių proklamaciją, prikaltą prie Garliavos bažnyčios.

Vienuolika Garliavos parapijos gyventojų parodė, jog kaltinamieji kunigai savo parapijiečius įkalbinėjo nedalyvauti sukilime, užsiimti savo darbais ir melsti Dievą, kad jiems dovanotų taiką ir ramybę.

57 tos parapijos žmonės pasirašė raštą, kuriame prašoma paleisti kunigus, nes jie sukilime nedalyvavo.

1864 m. vasario 20 d. kunigų bylą nagrinėjo Kauno karinis teismas. Teisiamieji kunigai davė parodymus.

„Kunigas M. Žepnickis nurodė, kad 1863 m. liepos 15/39 d., vykstant į Škaplierinės atlaidus Skriaudžiuose su kitais dviem kunigais, buvo areštuotas prie konduktoriaus Kulčickio namų, su kuriuo niekada ir jokių ryšių neturėjo.

Priežastis, kodėl sustojo prie Kulčickio namų, buvo ta, kad nepažįstamas žmogus davė pinigų kunigui M. Radziukynui pamaldoms.

Paėmę pinigus, važiavo toliau, bet nuvažiavus du šimtus žingsnių buvo sugrąžinti. Liepos 16/4 d. karininko buvo be kaltės areštuotas ir jau sėdįs aštuntas mėnuo.

Kunigas J. Bartaševičius teigė esąs niekuo nekaltas ir tai gali paliudyti visa parapija. Andriejaus Pažėros visai nepažįsta ir ar buvo pas jį namuose, ar ne, neprisimena.

Apie kažkokio Rubinskio pakorimą pirmą kartą girdi ir apie jį nekalbėjo, tai yra to žmogaus išsigalvojimas.

Paklaustas papildomai, M. Žepnickis pasakė, kad naktį iš šeštadienio į sekmadienį prie bažnyčios nežinia kieno buvo prikalta proklamacija.

Girdėjo, kad proklamaciją ryte nuėmė ir suplėšė parapijos klebonas Kazimieras Eduardas Vaišnoras.

Tas pats kunigas pamokslo pabaigoje pasakė liaudžiai, kad nė vienas neitų į sukilimą (maištą) ir neturėtų jokių ryšių su sukilėliais (maištininkais)“[1].

Tyrimo metu nustatyta, kad kunigai M. Žepnickis ir J. Bartaševičius neperspėjo Kulčickio apie besiartinantį karių būrį. M. Žepnickį ir J. Bartaševičių dėl šio kaltinimo teismas išteisino.

Kunigui M. Žepnickiui leista toliau gyventi Augustavo gubernijoje, priskyrus griežtą policijos priežiūrą.

Kunigui J. Bartaševičiui buvo pateiktas papildomas kaltinimas dėl raginimo padėti sukilėliams. Buvo konstatuota, kad jis politiškai nepatikimas, todėl nuspręsta išsiųsti jį į Tomsko guberniją.

Nubaustas buvo ir Garliavos parapijos klebonas K. E. Vaišnoras, kad jis nepristatė valdžiai prie Garliavos bažnyčios prikaltos proklamacijos.

Jam skirta 100 sidabro rublių bauda. Nurodyta perkelti jį į kitą parapiją į žemesnes pareigas ir skirti policijos priežiūrą.

(Pabaiga)

[1] Algimantas Katilius Apie Seinų vyskupijos kunigų dalyvavimą 1863–1864 m. sukilime, Terra Jatwezenorum, V t., 2013 m., Punsko „Aušros“ leidykla.