I dalis čia;
II dalis čia;
III dalis čia.
(Tęsinys)
1906 m. sausio 1 d. už dalyvavimą tautiniame judėjime žandarai Andrių Matulaitį areštavo ir pasodino į Kalvarijos kalėjimą. Kalėjimo sąlygos buvo nepakenčiamos.
Kameros perpildytos judėjimo dalyviais, o tardymų niekas nevykdė. Kalėjimas buvo skirtas 250 žmonių, o jame buvo sukimšta apie 500 asmenų.
Įdomių žinių apie Kalvarijos kalėjimą galima sužinoti iš Andriaus Matulaičio atsiminimų rankraščių, kuriuos mums atsiuntė Matulaičio vaikaitis Paul Nenortas.
„Lietuvai daug žadėjęs 1904–1905 metų mūsų revoliucinis judėjimas Suvalkijoje paliko skaudžias ir nemalonias pasėkas.
Jei rusų valdžia išsyk į mūsų rengiamas demonstracijas, į mitingus žiūrėjo pro pirštus, nepasitikėdama rytojaus diena, tai 1905 metų pabaigoje ir 1906 metų pirmomis dienomis, kai revoliucinis judėjimas Rusijoje buvo nuslopintas, ji prisiminė mus, lietuvius.
Į Suvalkiją – tvarkos atstatymui ir palaikymui – buvo atsiųsta daug rusų kareivių. Jie per keletą savaičių gavo progą parodyti visą savo žiaurumą.
Įvairiuose Suvalkijos kaimuose ir miesteliuose buvo areštuota šimtai žmonių. Areštus dažniausiai atlikdavo kareiviai, kurie tik retais atvejais pasirodydavo žmogiški.
Dažniausiai areštuoti suvalkiečiai, iki jie pasiekdavo Kalvarijos kalėjimą, būdavo sumušami iki sąmonės netekimo, kaip, pavyzdžiui, Juozas Kačergius iš Pilviškių ar Viktoras Vitkauskas.
Kai kurie suimtieji kalėjime mirė nuo žaizdų, kiti nustojo savo sveikatos.
Vis tik aš buvau pakankamai laimingas ir likau nemuštas. Mane nuo rusų smūgių išgelbėjo pažintis su policijos vadu, kuris 1906 metų pirmąją dieną atvyko mane areštuoti bent pusės eskadrono kareivių priešakyje.
Aš jau buvau girdėjęs apie kareivių žvėriškumą, ir todėl, vos tik jie mane pradėjo stumdyti, kreipiausi į policijos vadą, prašydamas, kad jis mane paimtų iš kareivių į savo globą.
Bent šimtas penkiasdešimt suvalkiečių buvome uždaryti garsiame Kalvarijos kalėjime. Visi žymesnieji ano meto veikėjai: dr. Kazys Grinius, jo žmona, dr. Pietaris, dr. Garmus, Mickevičius Kapsukas, P. Ruseckas, Matulaitis ir daug kitų tada neišvengė grotų.
Visi bu
vom atiduoti generalgubernatoriaus žinion ir nė vienas nežinojom savo likimo. Rusų valdžios akimis žiūrint, mūsų nusikaltimai buvo dideli ir daugelis iš mūsų pilnai galėjome tikėti, kad būsime sušaudyti.
Kalvarijos kalėjimas galėjo būti panašus į Kauno ar į kitus senesniuosius kalėjimus: jis buvo aptvertas aukšta mūro siena, pastatų sienos buvo nesvietiškai storos, grotos labai tvirtos. Vyravo ypatingai griežta priežiūra.
Aš daug kartų žiūrėjau pro to kalėjimo langus, gerai jį pažinau. Ištisus metus vienut vienas iškalėjau mažoje, kaip karstas vienutėje. Tačiau niekada negirdėjau, kad Kalvarijos kalėjime būtų buvę rūsių.
Kalėjimų sargų tarpe buvo rusų, lenkų ir lietuvių. Geriausiai sugyvenome su lietuviais, kurių tarpe turėjome tokių žmonių, kaip Jankauskas, kuris mums iš miesto pristatydavo slaptus raštelius.
Žiūrėk, kurią dieną atsidaro kameros durys ir mus varo iš Šešupės parnešti vandens. Išsyk tatai mus stebindavo: mes politiniai kaliniai ir mus varo nešti vandens.
Tik vėliau sužinojom, kad Jankauskas ir dar kitas kalėjimo sargas lietuvis būdavo susitarę su mūsų artimaisiais. Prie Šešupės mums ką nors įduodavo namiškiai.
Blogiausia būdavo su sargais lenkais. Mums dažnai į kalėjimą pristatydavo maistą. Lietuviai retai kada jį tikrindavo. Rusai žiūrėdavo taip pat pro pirštus. Tačiau lenkai su raktu išmaišydavo visą puodą.
Kalvarijos kalėjime buvo didelė drausmė, griežtas režimas. Bet mes tos drausmės nepabūgom. Kalėjimas buvo perpildytas žmonėmis. Kur paprastai sėdėdavo du trys, tada kalėdavo kartu bent dešimt.
Kada žmogus sėdi vienutėje, jis iš nuobodumo niūniuoja. Kada kameroje sėdi du žmonės, jie bando derinti balsus sutartinai.
Bet jeigu kameroje sėdi dešimt žmonių, jų krūtinės plyšta nuo sutartinių. O mūsų kalėjime daug, daug kamerų buvo perpildytos, todėl vakarais visa Kalvarija skambėjo lietuviškomis sutartinėmis.
Politiniai kaliniai buvo smagesni nei kriminaliniai: jie niekada nesijausdavo kalti. Todėl ir sargams buvo sunku sutvarkyti kalinius, kurie iškrėsdavo visokiausių juokų.
Mūsų kamera Kalvarijos kalėjime buvo tarsi vadovaujama. Joje sėdėjo: dr. Garmus, Serg. Matulaitis, P. Ruseckas, aš ir kiti. Labai dažnai kalėjimo administracija kreipdavosi į mus. Prašydavo, kad mes padėtume sutvarkyti nerimstančius kalinius.
Visi mes buvome generalgubernatoriaus Gulkovskio žinioje. Tai buvo gana humaniškas žmogus. Jis nesiėmė prieš mus kažin kokių priemonių. Tačiau ir nesiskubino išspręsti mūsų likimo.
Sėdim vieną mėnesį kalėjime, sėdime antrą ir nežinome, kuo visa tai baigsis. Kadangi mūsų tarpe buvo visai nekaltų žmonių, tai visi pradėjo reikalauti, kad prokuratūra skubiau tvarkytų mūsų bylas. Į mūsų prašymus rusai nekreipė dėmesio, todėl nusprendėme paskelbti bado streiką.
Šitoks streikas dar buvo naujovė Kalvarijos kalėjime. Jis buvo tuo įspūdingas, kad prie politinių kalinių prisidėjo apie du šimtus kriminalinių.
Pirmą dieną baisiai norėjome valgyti, antrą dieną apetitas sumažėjo, tačiau pradėjo imti pyktis. Trečią dieną visai pašėlome. Aš nežinau, kuo tas bado streikas būtų pasibaigęs, jei prokuratūra būtų mums nenusileidus.
Be kalėjimo sargų, kalėjimą saugojo rusų kareiviai. O tuo metu Kalvarijoje jų buvo net du pulkai. Jeigu sargybą eidavo kavaleristai, mes būdavome mažiau drąsūs.
Tačiau pėstininkai buvo geri, susipratę vyrai, mus užjausdavo. Mes su jais sugyvendavome gana pavyzdingai.
Atsitikdavo, kad rusų kareivis mieste sutikdavo ką nors iš mus lankančių žmonių ir paprašydavo, kad mums ką nors įduotų. Bet tai pasitaikydavo labai retai.
Trečią badavimo dieną eiti sargybą kaip tik išpuolė pėstininkams. Ir lyg tyčia tai kuopai, kuri mums rodydavo didžiausią palankumą. Kada mes alkani ir įtūžę pradėjome nerimauti, kai kurie kareiviai pritarė mums. Todėl kalėjime pradėjome ruošti barikadas.
Ir štai tokiu metu pas mus iš Suvalkų atvyko prokuroras ir tardytojas, policmeisteris. Užmezgė su mumis derybas. Mes kaip tik to ir pageidavome. Išrinkome iš savo tarpo delegaciją, į kurią įėjo dr. Garmus ir dr. Pietaris.
Delegatai neilgai tarėsi, nes mūsų reikalavimai buvo greit patenkinti. Kadangi buvom išbadėję, tą dieną į kalėjimą mums leido tiekti ne tik mėsą, bet ir vyną, svaigiuosius gėrimus.
Jau sekančią dieną po streiko pajutome, kad vis tik prokuratūra laikosi savo žodžio. Tai vienas, tai kitas kalinys buvo iššaukiamas į tardymo kamerą, kvočiamas, o po poros dienų paleidžiamas iš kalėjimo.
Per gana trumpą laiką buvo paleista pusantro šimto žmonių. Tačiau man ir eilei kitų teko praleisti kur kas ilgesnį laiką.
Šį kartą kalėjimas man atrodė mažiau garsus, negu anksčiau, nes sėdėjau kartu su daugeliu žmonių, kovojusių už lietuvišką Lietuvą. (…)
Revoliucinis 1905 m. judėjimas Suvalkijoje buvo gera priedanga veikti nusikaltėlių gaujom. Tačiau grupuotės gavo, ko nusipelniusios, kaip tik tuo metu, kada mes sėdėjome kalėjime.
Viena iš žinomiausių tokių gaujų, kuriai vadovavo marijampolietis Kunickas. Grupuotė buvo pasivadinusi „Giltine“. Visi gaujos nariai buvo tikrų tikriausi vagys ir plėšikai.
Plėšė ne tik kooperatyvų, monopolių kasas, bet ir visus miestiečius ar ūkininkus. Plačiai terorizavo apylinkes ir pasižymėjo žiaurumu. Galų gale „Giltinės“ vadą Kunicką pakorė viešai Varšuvoje. O visus kitus pasodino į tą patį Kalvarijos kalėjimą.“
Paleistas iš kalėjimo A. Matulaitis dirbo žemę Stebuliškių kaime. 1925 metų pabaigoje, kai ūkis buvo parduotas per varžytines, jis persikėlė gyventi į Marijampolę.
1930 m. buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino I laipsnio medaliu.
1930–1940 m. dirbo Marijampolės cukraus fabrike darbininku. 1940 m., pablogėjus sveikatai, gyveno Liudvinave dukters išlaikomas.
Rusams okupavus Lietuvą, A. Matulaičiui buvo paimta pensija. Jo dukra Dana stengėsi, kad ji tėvui būtų sugrąžinta. LKP Kapsuko r. sekretoriaus 1957.III.5 pažymoje apie A. Matulaitį, be kita ko, rašoma:
„1930.XII.31 A. Matulaitis buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino I laipsnio medaliu ir jam iki gyvos galvos buvo paskirta pensija, kaipo spaudos draudimo laikų veikėjui“.
Marijampolės apskrities partijos komitetas 1941.V.7, atsakydamas Socialinio aprūpinimo ministerijai dėl Matulaičio prašymo paskirti jam personalinę pensiją, rašė:
„Andrius Matulaitis, s. Juozo, kalėjime sėdėjo už lietuvybę, o ne už revoliucinį veikimą. Turėjo 100 margų žemės, bet ją pragėrė jau Smetonos laikais.
Duktė ištekėjusi už smetoninio leitenanto. Mūsų nuomone, jam pensijos nereikėtų skirti“. Nuo to laiko jam pensija buvo nutraukta.
Vokiečių okupacijos metu jis pensiją gavo. Sovietmečiu jis, jau susenęs ir nesveikas, visuomeniniame gyvenime nedalyvavo.
Buvo išlaikomas dukters. Mirė 1958 m. balandžio 20 d. Marijampolėje.
Andriaus Matulaičio pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje KVDKM sodelyje.
(Pabaiga)
