Straipsnio „Lietuvių siekiai prieštaravo Lenkijos komunistinės valdžios lūkesčiams“ 2 dalis
Sugrįžkime į 1957 m. ankstyvą pavasarį. Kaip jau minėjau, kovo 30–31 dienomis prieškarinė sinagoga, kurioje po karo buvo kinas „Postęp“, buvo šventiškai išpuošta lietuviškomis lovatiesėmis, rankšluosčiais ir juostomis.
Suvažiavimo diskusijose atsispindėjo tų dienų lietuvių rūpesčiai:
mokyklų ir bendrabučio statymas, elektrifikacija, spaudos lietuvių kalba problemos, kelių pagerinimas ir bažnyčioje vykstančių nesusipratimų likvidavimas.
Aukštieji pareigūnai moraliai parėmė teisingą lietuvių galvojimą, bet susirinkusiems paaiškino, kadangi Lenkijoje bažnyčia yra nuo valstybės atskirta, tai valdžiai nedera kištis į bažnytinius reikalus.
Pirmojo suvažiavimo metu valdžios atstovų prašyta leisti Varšuvoje dvisavaitraštį „Parama“, kurį būtų sutikęs redaguoti Bronius Mickevičius.
Suvažiavimas patvirtino LVKD statutą ir išrinko pirmą Centro valdybą, prezidiumą.
Neišliko pirmojo suvažiavimo dokumentai. Nėra duomenų, kiek suvažiavime dalyvavo delegatų. Pagal istorikę dr. Vitaliją Stravinskienę, jų buvo 83.
Anų įvykių dalyvis ir liudininkas J. Vaina tvirtino, jog buvo dviem mažiau. Sigitas Kraužlys yra minėjęs 120 delegatų.
Gal tiek ir buvo išrinkta delegatų, bet ne visi atėjo. Pasak Juozo Vainos, „saugumui užtikrinti“ iš Balstogės atvyko keli saugumiečių automobiliai, todėl kai kurie kaimų atstovai stoviniavo gatvėje, bet eiti į vidų nedrįso.
Iš vėlesnių dokumentų galima spręsti, kokia buvusi LVKD organizacinė struktūra ir kt. Suvažiavimas buvo aukščiausia organizacijos valdžia.
Jis nustatė veiklos kryptį, programą, rinko vadovybę, galėjo keisti įstatus, nario mokesčio dydį ir kt. Neaišku, ar suvažiavimas turėjo būti šaukiamas kas dveji ar kas treji metai.
Draugijai vadovavo suvažiavimo išrinkta 19–21 asmens Centro valdyba. Iš jos narių buvo renkamas prezidiumas.
Pirmai LVKD Centro valdybai, be kitų, priklausė šie asmenys:
1. Juozas Maksimavičius – Ožkiniai,
2. Juozas Jakimavičius – Šlynakiemis,
3. Jonas Stoskeliūnas – Punskas,
4. Juozas Vaina – Punskas,
5. Juozas Kubilius – Žagariai,
6. Vincas Valinčius – Valinčiai,
7. Antanas Čeplinskas – Klevai,
8. Juozas Leončikas – Klevai,
9. Bronė Kasperavičiūtė – Vidugiriai,
10. Jonas Paransevičius – Paliūnai,
11. Juozas Savickas – Paliūnai,
12. Jonas Šliaužys – Punskas.
***
Tuoj po suvažiavimo Draugijos pirmininkas Juozas Maksimavičius buvo pakviestas į Lenkijos jungtinės darbininkų partijos Centro komiteto (LJDP CK) Tautybių komisijos posėdį, kuris vyko 1957 m. balandžio 25 d. Maksimavičius, kalbėdamas apie Draugijos suvažiavimą, pažymėjo, kad jame buvo diskutuota lietuviams svarbiais klausimais.
Lietuvių ūkininkams rūpėjo žemės klasifikacijos klausimai, nes mokesčiai buvo renkami ne pagal kokybę, o pagal kiekybę; kalbėta apie lietuvių šeimų, iškeldintų į vakarų Lenkijos vaivadijas, grįžimą, gvildenti lietuviškų mokyklų klausimai, svarstyta priešiška lietuvių atžvilgiu lenkų pozicija vietinėse partijos grandyse ir kitose įstaigose.
Juozas Maksimavičius liko nesuprastas. Tolesni įvykiai parodė, kad kilnūs lietuvių siekiai neatitiko Lenkijos komunistinės valdžios lūkesčių.
Kaip minėjau, Draugijos archyve nėra I suvažiavimo dokumentų. Jie dingo tuoj po Juozo Maksimavičiaus nušalinimo (atsistatydinimo) iš pirmininko posto, Draugijai pirmininkaujant Savickui.
Šie dokumentai buvo neparankūs už suvažiavimą atsakingam lenkų komunistinės valdžios ir saugumo aktyvui, kuris Draugijos suvažiavimą tiesiog „pramiegojo“.
Atsipeikėjo, kai buvo post factum. Į suvažiavimą iš Balstogės atvyko būrys saugumiečių, bet jie tomis dienomis Punske turėjo per mažai priemonių kontroliuoti jo eigą.
Daug kas vyko ne taip, ne pagal partinės valdžios norą, ne to ji tikėjosi, duodama lietuviams leidimą steigti Draugiją.
Suvažiavimo dokumentai gerokai kompromitavo už jį atsakingus komunistinės valdžios ir saugumo asmenis, rodė jų neapdairumą. Mano nuomone, nenuostabu, kad šie dokumentai dingo.
Nepavykus išsibodėti tautinių mažumų iš šalies, reikėjo bandyti jas aktyvinti ideologiniam darbui, įtraukti jų atstovus į partines organizacijas ar leisti burtis į valdžios kontroliuojamas visuomenines kultūros draugijas.
Pastebėta, kad tarp lietuvių beveik nebuvo Lenkijos jungtinės darbininkų partijos (LJDP) narių, o lietuviškuose kaimuose partijos pozicijos buvo silpnos.
Vienas iš būdų padėčiai keisti buvo leidimas steigti draugiją, per kurią jie galėtų kontroliuoti ir ideologiškai formuoti Lenkijos lietuvių (kaip ir kitų tautinių mažumų) visuomenę.
Atsitiko, atrodo, tai, kas neįtikėtina:
iš 21 Draugijos Centro valdybos nario tik vienas buvo partinis. Svarbiausioje grandyje – prezidiume – nei vieno, nei vieno saugumui patikimo, ideologiškai „pažangaus“ žmogus!
Lenkų saugumo dokumentuose pirmoji Draugijos Centro valdyba apibūdinama taip:
J. Maksimavičius – aktyvus Šv. Kazimiero draugijos veikėjas, vokiečių okupacijos metais veikė prieš SSRS, J. Vaina palaiko ryšius su užsieniu, teikia politines žinias, o Jonas Pajaujis pavadintas vokiečių agentu.
Prieš lietuvių draugijos Centro valdybos narius imtasi kompromituojančių priemonių:
spaudoje pasirodė šmeižikiški straipsniai, net grasinta išsiųsti juos į SSRS.
Lenkų partinė valdžia kaltino, kad LVKD vadovybė yra labai nutolusi nuo socializmo idealų, nestiprina pasitikėjimo partija, neaiškina jos politikos tautinių mažumų klausimu, vengia palaikyti ryšius su LSSR institucijomis.
Ji apkaltino Draugijos pirmininką J. Maksimavičių nacionalizmu ir priešiška partijai veikla, priekaištavo, kad jis palaiko ryšius su Vakarų lietuvių organizacijomis, kišasi į religinius reikalus, yra priešiškas socialistinei santvarkai ir apskritai Lenkijos Liaudies Respublikai.
Nenuostabu, kad komunistinės lenkų valdžios partinis aktyvas ėmėsi priemonių grąžinti status quo. Reikėjo priversti J. Maksimavičių bendradarbiauti, jei atsisakytų – nušalinti jį, o vietoj jo paskirti partijai patikimą žmogų.
Būtina buvo izoliuoti Lenkijos lietuvius nuo Vakarų lietuvių įtakos, imtis priemonių nutraukti siuntinių siuntimą lietuviams. Apie kiekvieno lietuvio iš Vakarų atvykimą turėjo būti informuojamas saugumas.
Komunistinė lenkų valdžia iš pradžių stengėsi su Maksimavičiumi kalbėtis „gražiuoju“. Jie norėjo priversti jį bendradarbiauti.
Žinia, reikalai būtų geresni, jei lietuvius į komunizmo rytojų vestų visuomenėje autoritetą turintis žmogus. Maksimavičius nesutiko.
Maksimavičių namuose prasidėjo kratos, pasigirdo grasinimai ir bauginimai. Maksimavičius pareidavo namo sumuštas, spaudoje pasirodė šmeižikiškų straipsnių.
Neabejotina, kad buvo sekamas kiekvienas pirmininko žingsnis. Galop J. Maksimavičius buvo areštuotas.
Atsispirti komunistinei sistemai buvo neįmanoma, o dirbti su komunistais reiškė kolaboravimą ir išdavystę. Gėda būtų ir prieš vaikus, ir prieš ateinančias kartas. Beliko vienintelė išeitis – atsistatydinti.
Maksimavičius, sugrįžęs iš LJDP Centro komiteto tautinių mažumų komisijos posėdžio, išsiuntė keturis atsistatydinimo raštus:
Balstogės vaivadai ir partijos sekretoriui bei Varšuvos LJDP Centro komitetui ir Vidaus reikalų ministerijai. Atrodo, kad šis J. Maksimavičiaus žingsnis vis dėlto buvo partinei valdžiai staigmena.
Maksimavičiaus vieton, neatsiklausus kitų narių nuomonės, buvo paskirtas partijai priklausantis J. Savickas, Paliūnuose gyvenęs felčeris.
Naujas pirmininkas neturėjo jokio autoriteto visuomenėje. Prezidiumo nariai ir toliau palaikydavo ryšius laiškais su Vakarų ir Lietuvos lietuviais.
Iš Lietuvos gaudavo knygų, kurias išdalydavo bibliotekoms, o iš Vakarų (BALFO) ateidavo siuntiniai su drabužiais ir avalyne.
Draugijos prezidiumą pradėta kaltinti nacionalizmu, o patį Punską imta vadinti reakcionierių lizdu. Lenkijos valdžios atstovams tokiame vajuje, atrodo, talkino Tarybų Lietuvos pareigūnai.
(Bus daugiau)
