Ruošiant šventinį stalą norisi nustebinti artimuosius išskirtiniais patiekalais? Įdomių skonių ir sumanymų toli ieškoti nereikia – Lietuvos dvarų virtuvė gali tapti egzotiška gastronomine kelione.
Ilzenbergo dvaro direktorė Diana Jokimčienė kviečia išbandyti įdomiausius ir lengvai paruošiamus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kilmingųjų pamėgtų patiekalų receptus.
Gausiai dėkite prieskonių
Viduramžiai baigėsi, kai ieškodami naujų kelių ir galimybių atsigabenti daugiau prieskonių keliautojai atrado naujus žemynus.
Prieskoniai buvo vertinami visoje Europoje, ne išimtis ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštytė.
„Lietuvos dvaruose viduramžiais buvo skanaujami tiek iš svečių šalių atsivežti prieskoniai, tokie kaip muskatas, imbieras, cinamonas, šafranas, pipirai, tiek ir Lietuvoje rinktos prieskoninės žolelės, kurios svečiams iš užsienio kėlė nuostabą – tai čiobreliai, kaparėliai, krienai, petražolės, garstyčios, krapai, šalavijai, kadagių uogos ir net ąžuolo lapai.
Kuo daugiau prieskonių įdėta į patiekalą, tuo didesnis prestižas, nes atvežtinių prieskonių turėti galėjo tik turtingieji.
Dėl to daugelis patiekalų buvo gana aštrių skonių“, – dalijosi D. Jokimčienė.
Lietuvos valdovai mielai ragaudavo ir svogūnais bei česnakais gardintus patiekalus, kurie Vakarų Europos kilmingųjų buvo laikomi prasčiokų prieskoniais.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad daug buvo perkama ir druskos, ji padėdavo užkonservuoti daržoves ir mėsą, o saldumui išgauti pasitarnaudavo medus.
Svečius pagerbkite duona ir vynu
Duona nuo seniausių laikų buvo laikoma šventa, jos netrūko tiek ant valstiečių, tiek ant didikų stalo.
XV amžiuje, kai įkurtas Ilzenbergo dvaras, duona buvo naudojama ir vietoj pinigų – ja pirkliai susimokėdavo dalį mokesčių.
„Duona ir midumi garbingus svečius vaišindavo net ir Lietuvos valdovai. Dar ir šiandien jaunavedžius sutinkame su duona, druska ir tauriuoju gėrimu, šis paprotys yra labai senas.
Vynas Lietuvoje buvo importinis gėrimas, tik vėliau pradėtas gaminti ir vietinių žinovų, todėl taip pat puikiai tinka garbingiems svečiams pavaišinti, patiekiamas didžiųjų švenčių metu.
Stengdamiesi išlaikyti papročius, Ilzenbergo dvare gaminame vyną iš čia išaugintų vynuogių, uogų ir vaisių, midų, lankytojams siūlome paragauti čia keptos naminės duonos“, – sakė D. Jokimčienė.
Naminė duona puikiai tinka ant Kalėdų stalo, ji buvo naudojama kaip apeiginis patiekalas – dėkodamas už turtingus metus, šeimininkas ją lauždavo ir dalindavo visiems susirinkusiems prie stalo.
Atėjus krikščionybei, duoną pakeitė kalėdaičiai. Šiandien Ilzenbergo dvare taip pat kepama naminė duona, šakočiai, gaminami kiti skanėstai iš čia pat užaugintų ekologiškų gaminių.
Už stalo – tolerancija
Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo turbūt vienintelė valstybė Europoje, kuri jau viduramžiais rodė pagarbą kitataučiams, kito tikėjimo ir pažiūrų žmonėms.
Didelėje lietuvių sukurtoje valstybėje darniai gyveno žydai, totoriai, karaimai, slavai, pagonys ir katalikai.
„Istoriniai šaltiniai rodo, kad Lietuvoje net pasninko metu kito tikėjimo svečiams per puotas buvo atskirai patiekiami mėsos patiekalai, tokia tolerancija stebino Vakarų europiečius.
Net didžiųjų švenčių metu tiek dvaruose, tiek prie valdovo stalo galėjo puotauti skirtingų pažiūrų gyventojai. Tai – išskirtinis Lietuvos paprotys, kurį galime tęsti“, – pasakojo D. Jokimčienė.
Kilmingųjų stalas taip pat atspindėjo vietos papročius ir išskirtinumą. Čia netrūko paprastų, vietinei virtuvei būdingų patiekalų – virtos sriubos iš vietinių augalų, patiekiamos ropės, grybų patiekalai.
Anot D. Jokimčienės, net Radvilų meniu buvo paprasta rūgštynių sriuba. Ilzenbergo dvare siūlomi tradiciniai vištienos, jautienos sultiniai.
Lietuvoje daugiausia buvo naudojama stambių galvijų mėsa, bet netrūko ir kiaulienos, paukštienos.
Ką pasigaminti šventėms?
Per šventes svečius galite nustebinti keliais nesudėtingais patiekalais, menančiais dvarų klestėjimo laikus Lietuvoje.
D. Jokimčienė dalijosi Kūčioms labai tinkančiu įdarytos lydekos receptu, kuris siekia XVII amžių:
„Į lydekos vidų įdedama piene mirkytos baltos duonos, sutrintų migdolų, pipirų, muskato, serbentų cukruje, žalio kiaušinio mišinys.
Lydeka kepama gausiai ir dažnai laistant išsiskiriančiu sultiniu, patiekiama su padažu“.
Nepatikėsite, bet dabar nuo Kalėdų neatsiejami meduoliai pasaldino ir dvarininkų gyvenimą.
Medus buvo lengviausiai prieinamas saldiklis, cukrų tekdavo gabenti iš užsienio, todėl jis buvo pakankamai brangus.
O medaus dėl Lietuvoje klestėjusio bičiulystės papročio netrūko.
„Meduoliai buvo paprasti – šiltas, skysto pavidalo medus sumaišomas su turimais prieskoniais, tuomet beriama nerupių kvietinių miltų ir minkoma tol, kol tešla nelimpa prie rankų.
Iš tokios paprastos tešlos iškočiojamas piršto storio lakštas, išpjaustomos meduolių formelės ir kepama. Tokius kepinukus svarbu laikyti dėžutėje, kad nesukietėtų“, – patarė D. Jokimčienė.
Lietuvoje grikiai yra viena iš išskirtinių kultūrų, kurių ir dabar daugelyje užsienio šalių nerasite parduotuvėse. Grikiniai patiekalai yra skanus kultūros paveldas.
Kūčioms tiks senovinė košė su grybais, D. Jokimčienė dalijasi, kaip ją pagaminti:
„Grikių kruopas reikia užpilti stikline ištirpinto sviesto, įdėti druskos ir smulkiai pjaustytų virtų baravykų.
Visa tai reikia užpilti sultiniu, kuriame baravykai virė, kad visiškai apsemtų kruopas. Košę reikia pusantros valandos virinti troškinimui skirtame puode“.
