Žiemos saulėgrįža, tai viena iš svarbiausių keturių švenčių Lietuvoje. Pavasarį švenčiame Pavasario lygę, vasarą – Rasas, o rudenį – Rudens lygę. Visi papročiai ir apeigos per šventes turi gilią prasmę – jie sutelkia žmogų ateinančio laikotarpio darbams.
„Dviem dienoms praėjus po saulėgrįžos – iškiliausioji tamsiojo ir šaltojo pusmečio šventė – Kalėdos! Kartu su vasaros saulėgrįža, senovėje vadinta Kupolių ar Rasos švente, abi datos skelia metus pusiau, sudarydamos tradicinio kalendoriaus ašį“, – sako etnologas Libertas Klimka.
Lietuvos kaimuose jau iš ryto prasidėdavo nekasdienis šurmulys. Pakvipdavo kepamais pyragais. Buvo tikima, kad tą rytmetį pramigus, būsi tinginys visus ateinančius metus. Visą dieną būdavo griežtai laikomasi „sauso“ pasninko, kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net visiško nevalgymo, kai tik atsigeriama vandens iki pat Kūčių vakarienės.
Buvo manoma, kad susilaikymas nuo maisto atneš sėkmę: merginos kitais metais sėkmingai ištekės, piemenėliai ras daug laukinių ančių lizdų pavasarį, o senesnieji žmonės dar ilgai džiaugsis gyvenimu.
Šią dieną būtina su visais susitaikyti, visų atsiprašyti, grąžinti skolas.
Kūčių dieną galima dirbti tik keletą darbų. „Leidžiama žvejoti Kūčių stalui. Sodu pasirūpinti. Obelaites aprišti. Bityną apeiti. Draudžiama Kūčių dieną sukti, vyti, raizgyti, lopyti. Taip pat negalima skaldyti malkų – perkūną vasarai prisišauksi.
Labai svarbu laukiant švenčių sutvarkyti namų vidų: sienas nuplauti, aslą iššluoti, krosnį „nubielavoc vopnu.“ Papuošti pirkią ėgliais (kadagiais) ar eglių šakomis, karpiniais. Palubėje pakabinti paukštelius iš šiaudelių, „sodus“.
Stalą dengdavo gražiausia balinto lino staltiese. Po staltiese žiupsnelį kvepiančio šienuko. Viduryje statydavo kryželį. Šalia lėkštelėje Kalėdaitis (plotkelė) rūtos, mirtos ar eglės šakele padabintas. Prariektas duonos kepalas. Po maldos šeima pasidalins kalėdaičiu ir duonele.
Anksčiau ant stalo stengtasi, kad būtų devyni patiekalai, dabar dažniausiai – 12.
Šventiniai valgiai Kūčių stalui gaminami iš nuo senų senovės auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų.
Išskirtinai lietuviškais Kūčių papročiais etnologai laiko kūčiukų su aguonpieniu valgymą.
Kūčių naktis ypatinga – tvarte šventąją naktį prakalba gyvuliai, o kiemo šulinyje vanduo pavirsta vynu. Merginos daugybe būdų stengdavosi sužinoti savo likimą, išsiburti būsimą vyrą. O vaikai vis žvilgčiodavo pro langelį, kol miegelis nulenkdavo galveles, tikėdami, kad mėnesienoje pamatys iš miško atbėgantį elnią devyniaragį ir atnešantį Saulę ir Kalėdas.
Daugelis pačių seniausių papročių šiandien primiršti, bet visuomet galime paklausti seniausiųjų savo giminių ir artimųjų, kai susibursime prie šventinio stalo.
Kūčių vakarienė – puiki proga šeimai susiburti, aptarti metus, pasvajoti apie ateitį.
Delfi’yje skaičiau, kad yra neblogas paprotys. Mergina ar moteriškė išsirenga nuogai ir bėga per lauką link Pirtela, kur maudosi bachūrai. Apibėga Pirtelą tris kartus ir pažiūri pro langelą.
Kurį bachūrą pamatys, tas bus jos.
Ramaus vakaro linkiu visiems.
Prisiminkime visus: artimus žmones, gyvus ir mirusius, mielus augalėlius ir gyvūnėlius, savo ežerą, upelį, mišką, gėlyčių pievą – visi laukia grįžtančios Saulutės. Išmeskime iš galvos savo klaidas ir blogus darbus. Švarūs būkime laukime.
Saldžių sapnų ilgiausią naktį jums 🙂