„Romuva“ Strasbūro teismo sprendimo nevykdantį Seimą apskundė Europos Tarybos Ministrų Komitetui

Senovės baltų religinė bendrija „Romuva“, kurios nesilaikydamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir šalies Konstitucijos nenori pripažinti Lietuvos Seimas, kreipėsi į Europos Tarybos Ministrų Komitetą prašydama pradėti sustiprintą Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) sprendimo byloje „Romuva“ prieš Lietuvą vykdymo priežiūrą.

Po to, kai praėjusią savaitę Seimas Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ pakartotinai atsisakė suteikti valstybės pripažinimą, nors ši atitinka visus valstybės nustatytus reikalavimus pripažinimui gauti, „Romuva“ kreipėsi į Europos Tarybos Ministrų Komitetą prašydama jį atlikti sustiprintą EŽTT sprendimo vykdymo byloje „Romuva“ prieš Lietuvą priežiūrą.

„2022 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Seimas svarstymo stadijoje atmetė nutarimą dėl „Romuvos“ pripažinimo ir „grąžino jį tobulinti“ iniciatoriui – Seimo Žmogaus teisių komitetui, net nenurodydamas, kas turėtų būti tobulinama minėtame nutarime…

Tokia „Romuvos“ pripažinimo eiga iš esmės reiškia, kad parlamentinė procedūra vėl bus kartojama nuo pat pradžių, nors religinė bendrija „Romuva“ atitinka visus valstybės pripažinimui suteiktus kriterijus ir dėl jų parlamento nariams svarstant pripažinimą nebuvo iškilę jokių abejonių.

Daugumai Seimo narių balsuojant prieš valstybės pripažinimą suteikiantį projektą arba susilaikant dėl jo, skambėjo su „Romuva“ niekaip nesusiję absurdiški argumentai, esą, Rusijos geopolitiniai siekiai yra silpninti krikščionybę ir dėl to Seimo nariai negali pritarti nekrikščioniškos bendruomenės pripažinimui.

Manome, jog jau antrą kartą nesuteiktas Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ pripažinimas rodo, kad parlamentinė procedūra pateko į aklavietę, o Lietuva iš esmės atsisakė įgyvendinti EŽTT sprendimą byloje „Romuva“ prieš Lietuvą .“ – sako „Romuvos“ krivė Inija Trinkūnienė.

I. Trinkūnienė pažymi, kad dėl valstybės nesuteikto pripažinimo nukenčia jos atstovaujama religinė bendrija, o bendrijos nariai negali realizuoti jiems teisėtai priklausančių teisių.

Tai ir lėmė religinės bendrijos apsisprendimą prašyti Europos Tarybos Ministrų komitetą į bylos „Romuva“ prieš Lietuvą sprendimo vykdymą atkreipti ypatingą dėmesį ir pradėti sustiprintą Teismo sprendimo vykdymo priežiūrą.

Europos Žmogaus Teisių Teismas – tai tarptautinis teismas, nagrinėjantis asmenų arba valstybių pareiškimus dėl pilietinių ir politinių teisių, numatytų Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje (EŽTK). Teismo tikslas – užtikrinti, kad būtų laikomasi įsipareigojimų, kuriuos Susitariančios Šalys prisiėmė pagal EŽTK. Teismas įsikūręs Strasbūre, Prancūzijoje, dėl to neretai vadinamas Strasbūro teismu.

Nustačius, kad valstybė pažeidė vieną ar kelias teises ar garantijas įtvirtintas Konvencijoje, Teismas priima sprendimą. Sprendimai yra privalomi, o valstybės turi pareigą jų laikytis.

Sprendimo vykdymą prižiūri Europos Tarybos Ministrų Komitetas, ypač siekdamas užtikrinti Teismo nustatytos žalos atlyginimo mokėjimą pareiškėjui.

Alkas.lt primena, kad 2021 m. birželio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo atsisakymą suteikti valstybei pripažinimą Senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ EŽTT  Strasbūre pripažino diskriminuojančiu ir varžančiu minties, sąžinės ir religijos laisvę bei pažeidžiančiu religinės bendrijos teisę į veiksmingą teisinę gynybą.

EŽTT nustatė, kad valstybės valdžios institucijos nepateikė pagrįsto ir objektyvaus pagrindimo kodėl „Romuvą“ vertino kitaip nei kitas panašias religines bendrijas, kurioms valstybės pripažinimas buvo suteiktas, o Seimo nariai, įgyvendindami savo reguliavimo įgaliojimus, neliko neutralūs ir nešališki.

Anot EŽTT, Lietuva pažeidė konvencijos straipsnius dėl minties, sąžinės ir religijos laisvės, diskriminacijos draudimo bei teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei veiksmingą teisinės gynybos priemonę.

„Romuvai“ nebuvo palikta jokios teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei veiksmingą teisinės gynybos priemonę dėl ginčijamo Seimo sprendimo, o Vyriausybė nenurodė jokių kitų teisių gynimo būdų, kurie galėjo atitikti Konvencijos 13 straipsnyje nustatytus kriterijus.

„Romuva“ į Strasbūro teismą kreipėsi 2019 metais, kai Seimas atsisakė jai suteikti valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą. Religinė bendrija nurodė, kad Lietuva pažeidė Europos Žmogaus teisių konvencijos straipsnius dėl minties, sąžinės ir religijos laisvės, diskriminacijos draudimo bei teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, veiksmingą teisinės gynybos priemonę. Tuomet prieš dvejus metus Seimas netenkino „Romuvos“ prašymo suteikti jai valstybės pripažintos religinės bendrijos statusą, nors Teisingumo ministerija buvo pateikusi teigiamą išvadą.

EŽTT nutarimas (lietuvių kalba)
EŽTT nutarimas (anglų kalba)

2022 m. rugsėjo 29 d. Seimo posėdžio stenograma. Norintiems susipažinti kaip vyko istorinis „Romuvos“ valstybinio pripažinimo klausimo svarstymas Seime

19.03 val.

Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mo su­tei­ki­mo Se­no­vės bal­tų re­li­gi­nei bendri­jai „Ro­mu­va“ pro­jek­tas Nr. XIVP-893(2) (svars­ty­mas) 

Dar­bo­tvarkės 2-22 klau­si­mas – Sei­mo nu­ta­ri­mo „Dėl vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mo su­tei­ki­mo Se­no­vės bal­tų re­li­gi­nei ben­dri­jai „Ro­mu­va“ pro­jek­tas Nr. XIVP-893(2). Svars­ty­mas. Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­to iš­va­dą pri­sta­tys ger­bia­mas A. Va­lins­kas. Pra­šau.

A. VALINSKAS (TS-LKDF). La­bas va­ka­ras, ger­bia­mi ko­le­gos. Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­tas pra­ei­tų me­tų gruo­džio 15 die­ną svars­tė nu­ta­ri­mo „Dėl vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mo su­tei­ki­mo Se­no­vės bal­tų re­li­gi­nei ben­dri­jai „Ro­mu­va“ pro­jek­tą ir jam pri­ta­rė ben­dru su­ta­ri­mu. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Ben­dro­ji dis­ku­si­ja. Pra­šau. Tur­būt li­ki­te tri­bū­no­je, ga­li­te iš­sa­ky­ti sa­vo nuo­mo­nę svars­ty­mo me­tu. Pra­šau.

A. VALINSKAS (TS-LKDF). Ger­bia­mi ko­le­gos, iš tie­sų gal­būt kiek keis­ta, jog jau svars­to­me šį klau­si­mą, nors dar ne­sa­me pri­ėmę pa­ties Re­li­gi­nių ben­druo­me­nių ir ben­dri­jų įsta­ty­mo pa­tai­sų, jos pa­tį pro­ce­są kiek su­tvar­ky­tų. Pa­ti ini­cia­ty­va šio pa­kar­to­ti­nio pro­jek­to yra vis dėl­to kaip ir Žmo­gaus tei­sių ko­mi­te­to. Ne opo­zi­ci­jos, bet jū­sų tei­sė rink­tis, ką teik­ti. Su­pras­da­mas šio klau­si­mo tam tik­rą pro­ble­miš­ku­mą, steng­siuo­si rem­tis tais ar­gu­men­tais, ku­riuos sa­vo nu­tari­me iš­dės­tė Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas. Dėl jo spren­di­mo šis klau­si­mas vėl su­grį­žo į mū­sų dar­bo­tvarkę.

Vie­nas iš es­mi­nių prieš­ta­ra­vi­mų pri­pa­ži­ni­mui su­teik­ti bu­vo idė­ja, kad „Ro­mu­vos“ veik­la ap­skri­tai nė­ra re­li­gi­nė. Tai yra et­no­gra­fi­nis bū­re­lis ar kaž­kas pa­na­šaus. Kaip sa­vo spren­di­me pa­žy­mė­jo Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas, vals­ty­bės tei­sė ver­tin­ti re­li­gi­nių idė­jų tik­ru­mą, pa­grįs­tu­mą yra la­bai siau­ra. Sei­mas, už­si­im­da­mas tam tik­ra re­li­gi­jo­ty­ros sa­vi­veik­la, pa­žei­dė vals­ty­bei ke­lia­mus neut­ra­lu­mo ir ne­ša­liš­ku­mo kri­te­ri­jus šio­je itin jaut­rio­je sri­ty­je.

Tie­są sa­kant, ši­tas klau­si­mas jau se­niai yra iš­spręs­tas ir jis yra iš­spręs­tas ne už­sie­ny­je, o čia, Lie­tu­vo­je. „Ro­mu­va“ jau be­veik 30 me­tų tu­ri jai Tei­sin­gu­mo mi­nis­te­ri­jos su­teik­tą re­li­gi­nės ben­dri­jos sta­tu­są ir, kaip pa­žy­mė­jo Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas, iki tol, kol „Ro­mu­va“ ne­pa­pra­šė vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mo, nie­kam ne­bu­vo ki­lę klau­si­mų dėl bū­tent to­kio jos sta­tu­so. Ar­gu­men­tas, apie ku­rį da­bar kal­bu, bai­gė­si nie­kuo ki­tu, kaip tik pa­ra­dok­su, kad re­li­gi­nei ben­dri­jai „Ro­mu­va“ ne­ga­li bū­ti su­teik­tas vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mas, nes ji­nai nė­ra re­li­gi­nė ben­dri­ja. Teis­mas taip pat pa­žy­mė­jo, kad (ci­tuo­ju): „Vie­nas iš par­la­men­ti­nio svars­ty­mo me­tu iš­sa­ky­tų ar­gu­men­tų bu­vo ta­ria­mas ry­šis tarp pa­reiš­kė­jos ben­dri­jos veik­los ir KGB ar Krem­liaus po­li­ti­kos. Ta­čiau teis­mas at­krei­pia dė­me­sį, kad to­kio įta­ri­mo ne­pa­lai­kė nė vie­na su­si­ju­si vi­daus ins­ti­tu­ci­ja.“ Šis kal­ti­ni­mas pa­si­žy­mė­jo di­de­liu spe­ku­lia­ty­vu­mu ir se­lek­ty­vu­mu, jo pa­grin­du ne­bu­vo im­ta­si jo­kių to­les­nių veiks­mų „Ro­mu­vos“ at­žvil­giu. Juk jei­gu iš tie­sų re­li­gi­nė ben­dri­ja ke­lia grės­mę na­cio­na­li­niam sau­gu­mui, tuo­met tie­siog ne­su­teik­ti jai vals­ty­bės pri­pa­ži­nimo, ta­čiau leis­ti to­liau lais­vai veik­ti yra ab­sur­das. Jos ke­lia­ma grės­mė pri­va­lo bū­ti aiš­kiai įro­dy­ta, įver­tin­ta ir tuo­met jos veik­la pri­va­lo bū­ti ar­ba ap­ri­bo­ta, ar­ba nu­trauk­ta iš vi­so.

Ne­pai­sant vi­sų „Ro­mu­vai“ mes­tų kal­ti­ni­mų, nie­kas iš šios veiks­mų gran­di­nės at­lik­ta ne­bu­vo. Tie­sa, „Ro­mu­vos“ pra­šy­mas ko­ne iš­im­ti­ne tvar­ka bu­vo nag­ri­nė­ja­mas pra­ei­tos ka­den­ci­jos Sei­mo Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­to, ku­ris pri­pa­ži­ni­mo pra­šy­mui pri­ta­rė nė vie­nam ko­mi­te­to na­riui ne­bal­sa­vus prieš. Ga­li bū­ti, kad apie „Ro­mu­vos“ ke­lia­mą grės­mę at­si­ra­do ko­kių nors nau­jų duo­me­nų, juos vis dėl­to rei­kė­tų įver­tin­ti, tuo­met juos rei­kia pa­teik­ti ir bū­tent tai su jais at­lik­ti.

Ga­liau­siai bu­vo mes­tas kal­ti­ni­mas, kad pri­pa­ži­ni­mo „Ro­mu­vai“ su­tei­ki­mas kaž­ko­kiu ne­aiš­kiu bū­du kenk­tų ki­toms re­li­gi­nėms ben­dri­joms ar­ba krikš­čio­ny­bei ap­skri­tai. Yra keis­ta gir­dė­ti to­kį kal­ti­ni­mą, kuo­met vien tra­di­ci­nių re­li­gi­nių ben­dri­jų są­ra­še Lie­tu­vo­je mes tu­ri­me ka­ta­li­kus, pro­tes­tan­tus, or­to­dok­sus, mu­sul­mo­nus, žy­dus, ka­rai­mus – re­li­gi­jas, ku­rių tar­pu­sa­vio is­to­ri­niai san­ty­kiai, švel­niai ta­riant, bū­da­vo la­bai įvai­rūs. Ka­ta­li­kų baž­ny­čios do­mi­na­vi­mo Lie­tu­vo­je ne­su­grio­vė nei tra­di­ciš­ku­mo sta­tu­so da­li­ji­ma­sis su aš­tuo­nio­mis ki­to­mis re­li­gi­nė­mis ben­dri­jo­mis, nei vals­ty­bės pri­pa­ži­ni­mo su­tei­ki­mas pa­pil­do­moms ke­tu­rioms re­li­gi­nėms ben­dri­joms.

Tei­gi­nys, kad pri­pa­ži­ni­mą tu­rin­čių ben­dri­jų skai­čiaus pa­kei­ti­mas iš 13 į 14 stai­ga su­griaus vi­są sis­te­mą, ne­py­ki­te, pri­me­na la­biau is­te­ri­ją ne­gu nuo­šir­dų ar­gu­men­tą. Ver­ta pa­ci­tuo­ti vi­są EŽTT at­sa­ky­mą dėl šio kal­ti­ni­mo: „Teis­mas pa­kar­to­ti­nai pa­brė­žė, kad tik­ro re­li­gi­nio pliu­ra­liz­mo puo­se­lė­ji­mas yra gy­vy­biš­kai svar­bus de­mo­kra­tinei vi­suo­me­nei iš­lik­ti, o val­džios vai­d­muo – ne pa­ša­lin­ti įtam­pos prie­žas­tį pa­nai­ki­nant pliu­ra­liz­mą, o už­tik­rin­ti, kad kon­ku­ruo­jan­čios gru­pės to­le­ruo­tų vie­na ki­tą.“

Tai nė­ra pir­mas klau­si­mas, kuo­met dėl Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo spren­di­mo mums rei­kia pri­im­ti gal­būt as­me­niš­kai ir su­dė­tin­gus spren­di­mus. Juk dar vi­sai ne­se­niai ši­tas Sei­mas pri­ta­rė Kon­sti­tu­ci­jos pa­kei­ti­mui, siek­da­mas įgy­ven­din­ti va­di­na­mo­sios R. Pa­kso by­los nu­ta­ri­mą. Jei Sei­mas, kaip įsta­ty­mų lei­dė­jas, su­ge­bė­jo dėl prie­sai­ką šiurkš­čiai pa­žei­du­sio žmo­gaus pa­keis­ti Kon­sti­tu­ci­ją, ta­čiau ne­su­tiks re­li­gi­nei ben­dri­jai, ofi­cia­liai jo­kių įsta­ty­mų ne­pa­žei­du­siai, tie­siog su­teik­ti pri­pa­ži­ni­mo, tai kur kas dau­giau pa­sa­kys ne apie vie­ną ar ki­tą re­li­gi­nę ben­dri­ją, o apie pa­tį Sei­mą. Jei ne­tu­ri­me ki­tų ar­gu­men­tų, kaip tik tuos, ku­riais grįs­ta Lie­tu­vos po­zi­ci­ja jau bu­vo at­mes­ta, tuo­met siū­lau tie­siog ne­be­lik­ti klai­do­je, ati­dė­ti į ša­lį as­me­niš­ku­mus ir iš­spręs­ti šį klau­si­mą bū­du, de­ran­čiu su žmo­gaus tei­sė­mis ir tam tik­ra pras­me su šios ins­ti­tu­ci­jos gar­be, ir pri­tar­ti. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Ir R. Šar­knic­kas. Pra­šom.

R. ŠARKNICKAS (LVŽSF). Ko ge­ro, ko­le­ga fak­tiš­kai vis­ką pa­sa­kė, kar­to­tis tik­rai ne­si­nori, aiš­ku, ką pa­sa­kė Eu­ro­pos Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas. Gal to­kia li­ki­mo iro­ni­ja yra bū­tent „Ro­mu­vos“ re­li­gi­nei ben­druo­me­nei, ku­ri jau ta­da, prieš 60–70 me­tų, kal­bė­jo apie Lie­tu­vą, apie Lie­tu­vos pa­ma­ti­nes ver­ty­bes, tai, dėl ko at­ėjo ir Są­jū­dis, ir lais­vė. Jie šven­tė tas šven­tes, ku­rios bu­vo drau­džia­mos, kaip Ra­sos šven­tė ir ki­tos tra­di­ci­nės šven­tės, ku­rios yra gi­liai lie­tu­vio šir­dy­je. No­rė­čiau pa­ci­tuo­ti žo­džius ir vi­sų pir­ma no­riu dar pa­sa­ky­ti, kad aš pats esu krikš­čio­nis, ti­kin­tis žmo­gus. Be­je, ir po­pie­žius yra pa­sa­kęs, kad mes vi­si tilp­si­me ši­to­je že­mė­je, vi­si skir­tu­mai tel­pa. To­kie žo­džiai: mes sie­kia­me, kad žmo­gu­je ir ben­druo­me­nė­je vieš­pa­tau­tų san­tar­vė, dar­na, žmo­giš­ku­mas ir pa­gar­ba pro­tė­vių pa­pro­čiams. Ti­ki­me, kad šios žmo­giš­ko­sios dva­si­nės ver­ty­bės bū­din­gos ir ki­toms Lie­tu­vos vals­ty­bės pri­pa­žin­toms re­li­gi­nėms ben­dri­joms.

Kvie­čiu iš­tai­sy­ti šią is­to­ri­nę klai­dą, nes 30 me­tų – vis dėl­to daug pra­ėjo ir žmo­nės tu­ri tei­sę tu­rė­ti sa­vo skir­tu­mus, ir gerb­ti tai, ką jie su­kū­rė iš pro­tė­vių. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū, ger­bia­mas ko­le­ga. Už no­ri kal­bė­ti A. Ši­rins­kie­nė. Pra­šom.

A. ŠIRINSKIENĖ (LRF). „Ro­mu­vos“ by­la, ma­nau, Žmo­gaus Tei­sių Teis­me pra­ėju­sią ka­den­ci­ją tie­siog ne­tu­rė­jo bū­ti, nes re­li­gi­nė ben­druo­me­nė ta­po įkai­te la­bai dau­ge­lio da­ly­kų: tiek ne­su­pra­ti­mo, tiek no­ro at­ker­šy­ti. Be­je, Žmo­gaus Tei­sių Teis­mas pa­brė­žė, kad pra­ėju­sios ka­den­ci­jos Sei­mo spren­di­mas bu­vo tam tik­ras po­li­ti­nis kerš­tas vie­nam as­me­niui, ku­rio aš ne­mi­nė­siu. Iš­ties žmo­nės bu­vo pa­vers­ti įkai­tais. Kai jiems pa­vy­ko lai­mė­ti Žmo­gaus Tei­sių Teis­mą, jie tu­rė­jo lauk­ti dar ga­na il­gus me­tus, fak­tiš­kai dve­jus me­tus jie lau­kė.

Tik­rai la­bai ra­gi­nu pri­tar­ti ir pa­dė­ti taš­ką ši­to­je is­to­ri­jo­je. O tiems, ku­rie no­ri pa­de­monst­ruo­ti sa­vo iš­skir­ti­nį lo­ja­lu­mą krikš­čio­ny­bei, pa­lin­kė­čiau tai pa­da­ry­ti tuo­met, kai jūs bal­suo­si­te dėl Part­ne­rys­tės įsta­ty­mo.

PIRMININKAS. Prieš kal­ba V. Alek­nai­tė-Ab­ra­mi­kie­nė. Pra­šom.

V. ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ (TS-LKDF). Ačiū. Ma­nau, kad per 1 mi­nu­tę ne­ga­lė­čiau iš­dės­ty­ti, kaip čia vie­nas ko­le­ga mi­nė­jo, mė­gė­jiš­kų te­olo­gi­nių ar­gu­men­tų. Ta­čiau at­si­me­nu vie­ną kny­gą – bū­tent da­bar daž­nai mi­ni­mo V. Pu­ti­no ide­o­lo­go A. Du­gi­no 1995 me­tais iš­leis­tą kny­gą „Ge­o­po­li­ti­nė Ru­si­jos at­ei­tis“. Bū­da­ma jau­na po­li­ti­kė, aš ją per­skai­čiau ir ne­pa­mir­šau to pus­la­pio, ku­ria­me ra­šo­ma, kad vie­nas di­džiau­sių Krem­liaus prie­šų Lie­tu­vo­je yra Ka­ta­li­kų Baž­ny­čia ir kad Mask­va ir Krem­lius vi­so­mis iš­ga­lė­mis tu­ri rem­ti tuos, ku­rie ne­pa­lai­ko Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios. Ten yra at­ski­rai mi­ni­ma ir pa­go­niš­ka pa­krai­pa.

Tuo aš vi­sai ne­no­riu pa­sa­ky­ti, kad rei­kia kel­ti kaž­ko­kias by­las „Ro­mu­vai“. Ta­čiau ma­no ko­le­gų pra­ei­to­je ka­den­ci­jo­je abe­jo­nė dėl tam tik­rų są­sa­jų, dėl tam tik­rų ga­li­mų pa­lai­ky­mų iš anos pu­sės tu­rė­jo kon­kre­tų pa­grin­dą – Krem­liaus ide­o­lo­go A. Du­gi­no te­ori­ją. Kas jis yra, šian­dien tik­rai nie­kam ne­rei­kia aiš­kin­ti, nors anais lai­kais dar ne­daug kas bu­vo skai­tę ir su­si­dur­da­vau su tam tik­ru nesu­si­pra­ti­mu. To­dėl aš bal­suo­da­ma ne­ga­lė­siu pa­mirš­ti A. Du­gi­no ir jo ra­gi­ni­mų Lie­tu­vo­je sil­pnin­ti krikš­čio­ny­bę. Ačiū.

PIRMININKAS. Ačiū. Ger­bia­mi ko­le­gos, nuo­mo­nės iš­sa­ky­tos, bal­suo­ja­me.

Už­si­re­gist­ra­vo 72, bal­sa­vo 71 Sei­mo na­rys: už – 34, prieš – 19, su­si­lai­kė 18. Po svars­ty­mo at­mes­ta. At­si­pra­šau, ne­pri­tar­ta. Po svars­ty­mo ne­pri­tar­ta.

Dėl ve­di­mo tvar­kos V. Ba­kas. Pra­šom.

V. BAKAS (DFVL). Aš iš tik­rų­jų ne­pla­na­vau pa­si­sa­ky­ti, bet, ger­bia­ma Vi­li­ja, po to, ką jūs pa­sa­kė­te, pri­va­lau re­a­guo­ti ir ap­gin­ti žmo­nes, ku­riems mes­tas vi­siš­kai ne­pa­grįs­tai vi­so­kių du­gi­nų ir Ru­si­jos še­šė­lis. Ir štai ko­dėl.

Pra­ėju­sią ka­den­ci­ją šį pro­jek­tą svars­tė Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­tas, kaip pa­pil­do­mas. Dėl to­kių pa­sa­ky­mų ir dėl to­kių įta­ri­mų bu­vo pa­kvies­tos at­sa­kin­gos ins­ti­tu­ci­jos, la­bai rim­tai vi­sas ko­mi­te­tas į jį pa­si­žiū­rė­jo, tiek po­zi­ci­ja, tiek opo­zi­ci­ja, ir no­riu pa­sa­ky­ti: nu­sto­ki­me kli­juo­ti eti­ke­tes. Įsi­ti­ki­ni­mai svar­bu, bet ne­ga­li­ma kli­juo­ti ir švais­ty­tis eti­ke­tė­mis. Ne­ga­li­ma kir­šin­ti vi­suo­me­nės, jei nė­ra tam jo­kio pa­grin­do.

To­dėl tik­rai no­rė­da­mas ap­gin­ti ben­druo­me­nę, ku­rios at­žvil­giu nė­ra jo­kių duo­me­nų, kad bū­tų su­si­ju­si su ko­kio nors Krem­liaus ar ki­ta ide­o­lo­gi­ja, tik­rai no­riu jū­sų pa­pra­šy­ti kaip ir bu­vu­sios eu­ro­par­la­men­ta­rės vis dėl­to rink­tis žo­džius.

PIRMININKAS. Ži­no­ma, per šo­ni­nį mik­ro­fo­ną V. Alek­nai­tė-Ab­ra­mi­kie­nė.

V. ALEKNAITĖ-ABRAMIKIENĖ (TS-LKDF). Ačiū. Prieš ma­ne kal­bė­jęs ko­le­ga pa­da­rė dvi klai­das. Pir­mo­ji klai­da, kad aš nie­ka­da ne­tu­rė­jau lai­mės bū­ti Eu­ro­pos Par­la­men­to na­re. Gal bū­čiau ir nie­ko prieš, bet ne­bu­vau.

Ant­ro­ji klai­da – aš ne­tei­kiau jo­kių kal­ti­ni­mų šiai ben­druo­me­nei. Aš tik pa­sa­kiau, kad skai­čiau A. Du­gi­no po­žiū­rį, iš­dės­ty­tą jo kny­go­je, ku­ri va­di­na­si „Ge­o­po­li­ti­nė Ru­si­jos at­ei­tis“. Ši kny­ga yra vi­sos da­bar­ti­nės Ru­si­jos ide­o­lo­gi­jos pa­grin­das. Ir te­bū­nie tai lai­ko­ma ma­no emo­ci­ne re­ak­ci­ja į kny­gą, net la­bai in­di­vi­du­a­lia ir sub­jek­ty­via, aš pa­sa­kiau, kad aš ne­ga­liu jos pa­mirš­ti ir bal­suo­siu ati­tin­ka­mai. Nie­ko dau­giau aš ir ne­pa­sa­kiau.

PIRMININKAS. Ačiū. T. To­mi­li­nas.

T. TOMILINAS (DFVL). Aš no­riu at­kreip­ti dė­me­sį ko­le­gų, bu­vu­sių ma­no par­ti­jos ir ki­tų, kas no­rė­jo, kad šis pro­jek­tas per­ei­tų. Jū­sų bal­sa­vi­mas su­ta­po tik­riau­siai ir su T. V. Ras­ke­vi­čiaus nuo­mo­ne. Tai­gi taip bū­na, su­tam­pa nuo­mo­nės. O šiaip jums no­riu pa­sa­ky­ti, kad Lie­tu­vos krikš­tas įvy­ko XIV am­žiu­je, Že­mai­ti­jos, ro­dos, – XV am­žiaus pra­džio­je.

PIRMININKAS. E. Jo­vai­ša.

E. JOVAIŠA (LVŽSF). Ger­bia­mie­ji, vis dėl­to no­riu pa­sa­ky­ti, kad iš­gir­dęs šią kal­bą pa­ju­tau be­ga­li­nį nu­si­vy­li­mą. Ži­no­te, to­kiu bū­du veik­ti ir to­kias in­si­nu­a­ci­jas da­ry­ti, tai čia ga­li­ma la­bai to­li nu­ke­liau­ti. Mes ga­li­me su­prie­šin­ti bet ką su bet kuo, ga­li­me už­dė­ti še­šė­lį bet kam ir nė už ką. Tai­gi at­leis­ki­te, bet se­niai bu­vau pa­ty­ręs to­kį nu­si­vy­li­mą.

PIRMININKAS. K. Ma­siu­lis. Pra­šom. Sa­kė, trum­pai.

K. MASIULIS (TS-LKDF). Ačiū, pir­mi­nin­ke. Vie­ną sa­ki­nį. Ko­le­gos, nei R. Pa­ksas, nei „Ro­mu­va“ man sim­pa­ti­jų ne­ke­lia, bet Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo spren­di­mus rei­kė­tų gerb­ti.

PIRMININKAS. Ačiū. A. Ši­rins­kie­nė. Tuoj.

A. ŠIRINSKIENĖ (LRF). Vis tiek, ko­le­gos, si­tu­a­ci­ja yra to­kia ne­ei­li­nė, kai tu­ri­me Žmo­gaus Tei­sių Teis­mo by­lą. Ma­tyt, aš taip spė­čiau, kad ben­druo­me­nė, jei krei­pė­si vie­ną kar­tą, kreip­sis grei­čiau­siai ir an­trą kar­tą, gin­da­ma sa­vo tei­ses. Aš vis dėl­to siū­ly­čiau po­sė­džio pir­mi­nin­kui pa­si­rem­ti 261 straips­niu ir su­grįž­ti prie bal­sa­vi­mo, gal kai ku­rie ko­le­gos per­si­gal­vos.

PIRMININKAS. Grį­ši­me. R. Ta­ma­šu­nie­nė. Pra­šom.

R. TAMAŠUNIENĖ (LRF). Aš vis dėl­to ne­siū­lau grįž­ti prie bal­sa­vi­mo, nes, kaip daug kas čia de­kla­ra­vo, kad yra ka­ta­li­kai ar­ba krikš­čio­nys, tai tik­rai bal­sa­vo vien dėl to, kad ne­tu­ri „ki­tų die­vų, tik ma­ne“, yra Die­vo įsa­ky­mas. Ir tik­riau­siai dėl to toks mū­sų ir bal­sa­vi­mas. Vis dėl­to pa­li­ki­me taip, kaip nu­bal­sa­vo­me. La­bai dė­ko­ju, kad taip ir at­si­ti­ko.

PIRMININKAS. Ačiū. Na ir pas­ku­ti­nis R. Šar­knic­kas. Pra­šom. Ti­kiuo­si, pas­ku­ti­nis.

R. ŠARKNICKAS (LVŽSF). Aš no­rė­čiau pa­sa­ky­ti ko­le­gei, ku­ri mi­nė­jo, kad Mask­va la­bai sten­gia­si su­si­do­ro­ti su Baž­ny­čia, bet prie tri­bū­nos aš aiš­kiai ir­gi pa­sa­kiau, kad bū­tent re­li­gi­nė ben­druo­me­nė „Ro­mu­va“ bu­vo taip pat per­se­kio­ja­ma, kad ne­bū­tų šven­čia­mos lie­tu­viš­kos šven­tės, tra­di­ci­jos ir pa­na­šiai. Tu­ri bū­ti adek­va­tu. Jei­gu jau kal­ba­me tą tie­są, tai kal­bė­ki­me at­vi­rai, kaip yra iš tik­rų­jų. Ačiū.

PIRMININKAS. Ge­rai, ačiū. Ko­le­gos, nuo­mo­nės iš­sa­ky­tos, bet vis tiek tu­ri­me iš­spręs­ti tą si­tu­a­ci­ją. 153 straips­nis nu­ma­to tris ga­li­my­bes, ka­da po svars­ty­mo yra ne­pri­tar­ta: 153 straips­nio 3 da­lis sa­ko, grą­žin­ti pro­jek­tą pa­grin­di­niam ko­mi­te­tui to­bu­lin­ti, 5 da­lis sa­ko, grą­žin­ti ini­cia­to­riams pro­jek­tą to­bu­lin­ti iš es­mės ir 6 da­lis sa­ko, at­mes­ti pro­jek­tą. Trys al­ter­na­ty­vos. (Bal­sai sa­lė­je) Ge­rai, ga­liu įvar­din­ti. Jei­gu spau­džia­me bal­są už, bal­suo­ja­me už tai, kad grą­ži­na­me pro­jek­tą pa­grin­di­niam ko­mi­te­tui to­bu­lin­ti, jei­gu spau­džia­me mi­nu­są, nei­gia­mą – grą­ži­na­me ini­cia­to­riams pro­jek­tą, jei­gu spau­džia­me „su­si­lai­ko­me“ – at­me­ta­me pro­jek­tą. Stab­do­me bal­sa­vi­mą, pa­si­ro­do, dar ne­aiš­ku. Ko­le­gos, stab­do­me bal­sa­vi­mą. (Bal­sai sa­lė­je) Mi­nu­tė­lę!

Dė­me­sio, ko­le­gos! Aš tuoj dar kar­tą pa­kar­to­siu al­ter­na­ty­vų bal­sa­vi­mą iš tri­jų va­rian­tų. Kas bal­suo­ja­te už, bal­suo­ja­te už tai, kad grą­žin­tu­me pro­jek­tą pa­grin­di­niam ko­mi­te­tui to­bu­lin­ti, kas bal­suo­ja­te prieš, bal­suo­ja­te už tai, kad grą­žin­tu­me ini­cia­to­riams pro­jek­tą to­bu­lin­ti iš es­mės, kas bal­suo­ja­te su­si­lai­ky­da­mi, bal­suo­ja­te už tai, kad at­mes­tu­me pro­jek­tą vi­siš­kai. Bal­suo­ja­me dar kar­tą.

Pa­gal bal­sa­vi­mo re­zul­ta­tus nu­spręs­ta, kad pro­jek­tas gra­ži­na­mas to­bu­lin­ti pa­grin­di­niam ko­mi­te­tui."