Viena mano nauja pažįstama užsiminė, kad, keliaudama į Kėdainių pusę, pro automobilio langą išvydusi milžinišką kopūstų lauką. Jie nustebinę keistai melsvu, švininiu spindesiu, suteikę tuštėjantiems rudeniniams laukams paslaptingo žaismo… Kodėl gi nepakalbėjus apie šią toli gražu nepaprastą daržovę?
Visi esate girdėję pasaką apie senelę ir katinėlį, vaikštančius po kopūsų daržą. Ant katinėlio uodegėlės nukritęs kopūstlapis sukėlė didžiausią šurmulį – dangus griūva! Be kopūsto ne tokiais jau ir senais laikais tikrai būtų buvę katastrofa – tai didysis šeimos maitintojas, bet pradėkime nuo jo istorijos.
Manoma, kad kopūstus žmonės auginę jau akmens amžiaus pabaigoje. Jie kilę iš laukinės kopūstų veislės, kuri dar tebeauga europinėje Atlanto pakrantėje. Maistui vartoti ne tik lapai, bet ir sėklos, kaip maisto pagardas. Spėkite mįslę: „Juoda blusa nušok, balta gulbe išsikel“. (Kopūsto sėkla). IV amžiuje prieš Kristų graikai jau pilna burna valgė kopūstus ir buvo juos suskirstę į tris rūšis: garbanotuosius, lygialapius ir laukinius. Dabar kopūstų priskaičiuojama apie 120 rūšių.
Jau senovės graikai teigė, kad kopūstas yra vaistas nuo daugelio ligų. Jis vartotas ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistas nuo nemigos, malšinantis galvos skausmus, gydantis opas ir kurtumą, virškinimo sutrikimus… Kopūstus vertino ir romėnai. Garsus romėnų rašytojas ir mokslininkas Plinijus, gyvenęs I a., parašęs 37 tomų veikalą „Gamtos istorija“, didžiuojasi, kad romėnai labiau nei graikai vertina kopūstus. Bet vis dėlto neiškenčia nepasiskundęs, kad dabartiniai romėnai per daug išlepę ir nesitenkina tokiu paprastu maistu kaip kopūstai. Romėnų imperatorius, tame pačiame amžiuje viešpatavęs Romoje Tiberijus Klaudijus Nero, pykosi su savo sūnumi (ak tas jaunimas!), kuris nenorėjęs valgyti kopūstų…
Iš Romos kopūstai nukeliavo į germanų kraštus ir labai išpopuliarėjo. Ankstyvaisiais viduramžiais juos gausiai augino vienuoliai, net visi daržovių laukai buvo vadinti bendriniu kopūstdaržio vardu.
XII a. kopūstai atkeliavo į Rusiją ir manoma, kad čia jie ir pradėti rauginti panašiai kaip ir šiais laikais ir tapę vienu iš jų nacionalinių patiekalų.
Pirmieji kopūstų, kaip vitaminų šaltinio (ypač C), reikšmę įvertino jūreiviai. Raugintais kopūstais jie gynėsi nuo skorbuto. Garsusis keliautojas Džeimsas Kukas (James Cook), XVIII a. pabaigoje apiplaukęs jūromis pasaulį, į laivą buvo pasiėmęs 60 statinių raugintų kopūstų, kas ir gelbėjo jūreivius nuo skorbuto.
Yra tokia lietuvių liaudies daina:
„Kirto brolelį kaip ąžuolėlį’”
Lėkė galvelė kaip kopūstėlis…“, kuri, galimas daiktas, mena dar kovų su kryžiuočiais laikus. Viena iš versijų sako, kad gūžiniai kopūstai į Lietuvą atkeliavo XIII a. su kryžiuočių pulkais. Garsiajame lietuviškame filme „Herkus Mantas“ turėjote pastebėti, kaip prūsai juokiasi iš kryžiuočių, valgančių nematytą žolę. Vis dėlto senieji baltai greitai suprato, kad kareivis, gebantis prasimaitinti žole ne tik vasarą, bet ir žiemą, gali toli žygiuoti… Kai kurie kulinarijos istorikai mano, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė nuo maisto nepritekliaus ir ligų gynėsi būtent kopūstais ir įtikėję, kad troškinti kopūstai su dešrelėmis, dabar tapę Lenkijos Respublikos nacionaliniu patiekalu, pasiskolinta iš senosios Lietuvos kariuomenės valgiaraščio… Kopūstas ir kasdieniniame racione buvęs dažnas valgis, neapsieita be jo ir švenčių apeiginėse vaišėse. Jis jau tapęs valgiu-simboliu. Dzūkijoje, Žemaitijoje ir šiandienos vestuvėse ant stalo atnešta karšta raugintų kopūstų sriuba reiškia, kad vestuvės baigėsi.
Apie kopūstus verta pakalbėti, nes dabar jų galvų kirtimo metas. Būtent galvų (rečiau sakoma „kopūsto gūžė“). „Galva“, nulėmusi minimos daržovės išskirtinę formą, suteikia šiai daržovei ypatingą daržo statusą, apauga vaizdingais posakiais: „Stovi bobutė su devyniom skrandutėm“, „Šimtu vytas, šimtu pintas, šimtu pavijotas“, „Apvalus didžiagalvis ponaičiukas gardus viraliukas“ ir pan. „Galva“ šį augalą tarsi sudvasina, sužmogina – mažas didžiagalvis kaukutis kiša savo galvą iš paslaptingų žemės gelmių… Prisimenate pasakaites, kad mažus vaikus bobutės randa kopūstuose, vienu lapu pasiklojusius, kitu užsiklojusius?
Kopūsto kaip daržovės išskirtinumą rodo ir paminėjimas dažnoje (jei ne kiekvienoje) kalendorinėje šventėje. O šventė (primityviai išsireiškiant) – tai sakralus laikas, kuris labai tikslingai išnaudojamas, kad susiderėtų su Aukštesniosiomis jėgomis dėl geresnės žmogaus ateities.
Pradėkime nuo pradžios. Gandrinėse (kovo 25 d.) ūkininkai kopūstų sėkleles apžiūrėdavo, apkalbėdavo, pakilnodavo… Pasėti kopūstų rasodą stengėsi prieš Jurgines. Kitu laiku pasėjus, kirmėlės puldinės, šaknys bus gumbėtos kaip karoliai. Sodinti daigus į dirvą patariama gegužę – šv. Mergelės Marijos mėnesį, kad pati Švenčiausioji Motina juos globotų. Sekminių berželiai, pabuvę bent oktavą gryčiose, kad turėtų kur pailsėti sugrįžusios namų vėlės, Devintinių pabuvę bažnyčioje, nešami į kopūstdaržį, iškaišomi aplinkui lysvę, kad saugotų kopūstus nuo baltųjų drugių, kurmių… Apkaupti šią daržovę būtina tik iki Joninių, kitaip gero derliaus nesitikėk. Vilniaus krašte gyvavęs tikėjimas, kad, norint gero kopūstų derliaus, per šv. Joną „boba“ turi išsipinti kasas ir raita ant ližės aplėkti kopūstų daržą sakydama: „Kyla vychady, myla prichady!“ O štai Vakarų Lietuvoje Jokūbinėse (liepos 25 d.) moterys aplenkdavo daržus, nevirė batvinių. Buvo tikėta, kad, jei moteris atliks nors mažiausią darbą darže ar nors tą dieną trainiosis netoliese, tai kopūstai nesuks galvų. Kituose Lietuvos kraštuose Oninių (liepos 26 d.) rytą moterys skubėjo į daržą apglostyti, apmyluoti kopūstus, kad jie teiktųsi sukti kietas ir dideles galvas. Per šv. Lauryną (rugpjūčio 10 d.) einantys į bažnyčią nešdavosi sviesto, įsisukę į kopūstlapį. Toks sviestas gydė gerklės ligas, o kopūstlapis verdamas kokioje nors lapienėje, viralas teikė šeimai stiprybės. Žolinėje (rugpjūčio 15 d.) pati mažiausioji, vargingiausioji kopūsto gūželė nešama į bažnyčią pašventinti ir tampa stebuklinga, t. y. gebanti gydyti sunkią ligą – geltą. Pietryčių Lietuvoje Žolinė turėjo net Kopūstinės vardą. Apie Liškiavą Užgavėnėms virdavo kopūstienę ir stengdavosi, kad jos liktų. Tirštimą džiovino ir laukė pavasario, kad prieš kopūstų diegimą rasodos šakneles galėtų pamirkyti Užgavėnių tirščių skystime – apsauga nuo kurklių.
Taigi kopūstas nuo pat mažytės sėklelės „paguldymo“ į kaip patalas minkštai paruoštą žemę moterų apšokinėjamas, apglostomas, apžaidžiamas! Elgiamasi tarsi su lepiu, mylimu kūdikiu, iš kurio ateityje daug tikimasi.
Dar pavyzdžių: žemaitės, eidamos sodinti kopūstų, nešdavosi rėtį, akmenį, puodą ir lašinių. Tai nuoroda kopūstų galvoms augti didelėms kaip rėtis, būti kietoms kaip akmuo, o kopūstienei visada būti sočiai… Apie Šiluvą šeimininkė prieš kopūstų sodinimą susiimdavo rankomis už galvos ir sušokdavo darže trepsiuką, kad kopūstus pamokytų augti linksmus, su geromis galvomis. To dar negana: sodinant kopūstus, reikėjo galvą rišti keliomis skaromis, vis kartoti žodžius: „Užaugs kotai kaip virtis, galvos – kaip pirtis…“ Argi be reikalo kopūstas vadintas daržo karaliumi, daržo ponaičiu? Bet jei visaip maloninti, kalbinti kopūstai vis tik užsispiria ir nesuka galvų, tai tverečėnai menkystai-ponaičiui nukerta galvą, deda į vyžą, sukviečia visus kaimo vaikus, iškasa duobę ir veža laidot, sakydami: „Va tau Icliau, kad tu neužderėjai!“ Tai tau ir daržovė!
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys: kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
Ačiū už straipsnį. Šiaip tai mano karta išaugo įsiminusį dusto kvapą (DDT, barstėme kopūstus, kad drugiai mažiau neštų dovanų), tas dustas ir materialiai gal mumyse tebesėdi, barstydavome ir pelenais, įsiminė drugių vikšrų rinkimo vajai.