Vis labiau rudenėja, žmonės vis mažiau varsto savo būsto duris, žiemamiegiai laukų ir miškų gyviai baigia ruoštis žiemos poilsiui. Barsukai, sočiai prisiriję, į urvus tempia sausą žolę, virš jos kloja švarias samanas, šalia deda vieną kitą padžiūvusį grybą, gilę, vaisių… Tuo tarpu tinginiai mangutai akylai stebi jų darbą, kad, pasitaikius progai, užimtų patogų barsuko migį. Lazdyninės miegapelės ilgam poilsiui išsinuomoja paukščių inkilus, margo genelio uoksus. Bebrai skuba ręsti namus, kad iki didesnių šalnų suspėtų įsikurti, o ežiukai pasitenkina sausų lapų krūvele, po medžių šaknimis susidariusia landa…
Lapkritis ne tik suvaro visus į šiltus būstus, ne tik vėjas nudrasko paskutinius medžių lapus, bet ir parkviečia į žemę vėles. Dėl jų grįžtuvių paskutinis rudens mėnesis šauktas ir vėlinių vardu. Mirusiųjų paminėjimus kadaise sudarė du pagrindiniai elementai: malda ir vaišės. Tyla ir malda maitina žmogaus sielą, o valgiai ir gėrimai – vėlę, tai reiškia, kad tenkina tuos žemiškuosius velionio įpročius, kurie susiję su jau turėtu fiziniu kūnu. Anot rašytinių šaltinių, vėlėms įsiteikinėta tuo, kas ir žmogui būtiniausia ir reikalingiausia – maistu. Kuršiai, žiemgaliai, prūsai, minėdami mirusiuosius, eidavo iš bažnyčios tiesiai į karčemas, kuriose gerdavo alų. Moterys atsinešdavo pintinėse virtos žuvies, ją valgydavo be peilio, kad čia užsukusių vėlių nesužeistų. Kiekvieno valgio ir gėrimo numesdavo ir nupildavo po stalu. Mirusiųjų minėjimo progai gaminti išskirtiniai patiekalai, kad tik vėlėms įsiteikus, kad tik jas pamaloninus. Teodoras Narbutas apie tokias vaišes rašė: “Tad štai kaip tai vyko stabmeldystės laikais. Rengiamos turtingos vaišės, kurias sudarė daugiausia tamsieji patiekalai, kaip antai kiaulienos ir žąsienos jukos, vėdarai, sriubos iš džiovintų burokėlių lapų, kurie suteikia tamsiai žalią spalvą, įvairūs mėsos kepiniai, košės, spirgučiai, šiupiniai ir kitokie vietiniai valgiai; jų turi būti dvylika (…). Pasibaigus vaišėms ir maldoms už mirusiųjų sielas, troba ir priemenė iššluojama, o valgiai sudėti į krepšelius, išnešami išdalyti sutiktiems pavargėliams. Tai yra išmalda už mirusius” (Lietuvių tautos istorija. T. 1. Vilnius, 1992, p. 310). Vėlės į joms skirtą puotą buvo įsakmiai kviečiamos, joms pasišildyti ir nusiprausti buvo kuriamos pirtys, uždegamas namų židinys ar bent žvakė… Žiemgaliai Vėlinių išvakarėse ne tik stalą nakčiai apkraudavo valgiais ir gėrimais, bet ir po stalu priklodavo vilnų, kad pats Dievas su vėlėmis sočiai pavalgytų ir kad ant vilnų patogiai pailsėtų… Dievo ir vėlių sugulėtos vilnos laikytos palaimintomis.
Visų Šventųjų diena (1 d.) ir Vėlinės (2 d.) gausios apeiginių valgių ir papročių, o šv. Martynas (10 d.) garsėja savo dviem privalomais patiekalais – kepta žąsimi ir riebiais kraujiniais kruopų vėdarais. Dažniausiai kepa antaniniais obuoliais kimštą žąsį. Iš suvalgytos (tarsi šventajam paaukotos) žąsies krūtinkaulio buria, kokios žiemos sulauksią. Jei kaulas pradžioje baltas, gražus, tarsi peršviečiamas, o į galą kaip ir ne toks baltas, ne toks grynas, tai žiemos pradžia bus šalta, o į jos pabaigą galima tikėtis atodrėkio…
Žąsys ant sparnų atneša gruodą, žemėje darosi vis tamsiau, paslaptingiau – prasideda ateities spėjimų, būrimų metas. Vyriškiesiems spėjimams tinka šventųjų moterų dienos: Štai 22-oji skirta garbinti šv. Cecilijai (muzikantų globėja), o 25-oji skirta šv. Kotrynai – mokslininkų dangiškajai užtarėjai. Vyrai šiomis dienomis turėtų pasninkauti, kad sapne išvystų savo būsimąją. Šv. Silvestras (26 d.) ir šv. Andriejus (30 d.) išrinktąjį “parodo” tik merginoms. Tereikėjo prieš miegą atgalia ranka apie lovą ar šulinį apsėti aguonomis ar kanapėmis ir paprašyti šventojo, kad sapne atvestų kanapių rovėją – būsimąjį vyrą. Kartais merginos kepdavo aguoninę ar kanapinę ypatingo sūrumo bandelę ir, prieš miegą ją suvalgiusios, laukdavo sapne mylimojo, atnešančio joms atsigerti… Ir dar daugiau! Kad sapnas “nepavestų”, ne viena jaunikio laukianti mergelė Andriejaus išvakarėse suvalgydavo bent dvejetą trejetą nemirkytų silkių ir devynis vakarus keptą avižinės, apyniais atminkytos tešlos bandelę.
Vakarai vis tamsyn, sapnai ilgyn, žiema vis artyn…
Įvairių autorių nuotraukose Vėlinės Vilniaus Rasų, Antakalnio ir keliose kitose Lietuvos kapinėse. Nuotraukos surinktos 2015 m. iš gausiai socialiniame tinklapyje Facebook skelbtos medžiagos. Dėkojame jų autoriams ir tiems, kurie nepasirašė. Kaip kasmet, per Vėlines Lietuva sužiba mirusiųjų bendruomenėmis, neatsiejama gyvųjų gyvenimo dalimi. Tesiilsi ramybėje.
