Kaip rusų literatūros pamokomis rusiškose mokyklose ugdyti Lietuvos pilietį?
Tokį uždavinį išsikėlė sau naujoji rusų kalbos ir literatūros programa. Rusijos imperinio karo akivaizdoje – pašėlusiai keblus uždavinys!
Tad nuoširdžiai užjaučiu kolegas rusistus, kuriems teko rengti naują rusų kalbos ir literatūros programą. Užjaučiu ir švietimo ministrę, turėsiančią netrukus programą patvirtinti.
Keistas įspūdis lieka, šį programos projektą perskaičius. Jis tikrai gerokai konceptualesnis ir sklandesnis už lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą. Akivaizdžios kolegų pastangos pateikti pagrindinius rusų literatūros klasikos tekstus kartu su geriausiais visuotinės literatūros kūriniais, lietuvių ir Lietuvos literatūros vertimais. Pagrįstai nemaža dėmesio mėginama skirti disidentinei rusų literatūrai.
Greta Puškino, Tolstojaus, Dostojevskio, Bulgakovo, Nabokovo, Pasternako, Achmatovos, Mandelštamo, Cvetajevos, Šalamovo, Solženicyno, Pelevino ir Okudžava su Vysockiu. Šalia – Mickevičius, Baltrušaitis, Kafka, Orwellas, Camus…
Ir vis dėlto išlieka gana nuosekli programos orientacija į Maskvą. Nerasime joje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės su gausia rusėniška literatūra, nerasime prieškario Lietuvos su iškiliomis rusų kultūros asmenybėmis, nerasime Sąjūdžio ir šiuolaikinės rusiškos Lietuvos. Net kai kurie mokiniams siūlomi skaityti lietuvių literatūros vertimai atrodo visai atsitiktiniai – pavyzdžiui, Juozo Nekrošiaus eilėraščiai.
Be rusiškai rašiusių autorių programoje lieka Renesanso, Baroko epochos. O štai, prie Apšvietos siūloma, regis, vienintelė visoje programoje pilietinio pobūdžio tema: „Tautos, pilietybės ir pareigos supratimas Lomonosovo kūryboje“.
Negali nuneigti Michailo Lomonosovo, istoriko, oratoriaus, poeto, nuopelnų Rusijos imperijai, jos kultūrai. Bet kaip suderinti jo „tautos, pilietybės ir pareigos supratimą“ su Lietuvos Respublikos piliečio vertybių ir pareigų supratimu?
Lomonosovas eilėmis ir istoriniais darbais nuoširdžiai šlovino Petro I ir jo įpėdinių imperinius karus. Tvirtino, kad Rusijos klestėjimo sąlyga yra stipri monarcho patvaldystė, kad pats istorijos mokslas valdinius privalo išmokyti paklusnumo valdovui. Istoriniuose veikaluose Lomonosovas aiškino, kad lietuviai, žemaičiai ir senieji prūsai yra slavai, taigi – rusų pasaulio dalis, o Prūsija – teisėta Rusijos imperatorių tėvonija, kurią šie turi susigrąžinti.
„Lomonosovo imperinis patriotizmas kartais įgydavo grėsmingą pobūdį, prasidėdavo „tėvynės priešų“ paieškos tarp kitaip mąstančių mokslininkų. […] Daug ką iš jo „patriotinės“ kritikos ir kovos su užsienio įtakomis perėmė kaip ginkluotę Stalino kampanijos prieš kosmopolitus organizatoriai“, – rašė 2003-iaisiais Lomonosovo istorinių darbų rinkinį parengęs ir Maskvos „Eksmo“ leidykloje išleidęs istorikas Igoris Losijevskis.
Siūlo programa Lietuvos vaikams nagrinėti ir Rusijos mokyklų septintokams šiuo metu rekomenduojamą Michailo Lermontovo „Dainą apie carą Ivaną Vasiljevičių, jauną opričniką ir narsų pirklį Kalašnikovą“ – siaubingą pasakojimą apie Joną Žiaurųjį, pirklio žmoną išniekinusį caro mylimą opričniką, šį opričniką nužudžiusį ir todėl nukirsdintą pirklį… Gal šiuo atveju būtų galima elgtis dar drąsiau ir pasiūlyti mokyklai dar porą Lermontovo kūrinių: grupinį merginos išprievartavimą „apdainavusią“ poemą „Ulanša“, erotinius rusų karių nuotykius ligoninėje sodria kalba išaukštinusią poemą „Gošpital“?
Bet jei kalbėtume rimčiau – ar tikrai nebuvo galima pasiūlyti rusų literatūros programoje bent ištraukos iš Lietuvoje rašytų Andriejaus Kurbskio laiškų Jonui Žiauriajam? Kunigaikštis Kurbskis, ryški Renesanso asmenybė, „pirmasis Rusijos disidentas“, radęs prieglobstį Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, aistringuose laiškuose Maskvos valdovui citavo paties į rusų kalbą išsiverstą Ciceroną ir aiškino, kas yra laisva respublika, kas yra tikras – laisvas – pilietis. Gal greta galėtų atsirasti ir rusėniškai rašyta Leono Sapiegos prakalba, pristatanti Lietuvos Statutą kaip visų LDK respublikos piliečių teisių ir laisvių sargą?
Ar tikrai nebūtų verta programoje skirti bent šiek tiek dėmesio tarpukario Lietuvos rusų kilmės intelektualams – Levui Karsavinui, Mikalojui Vorobjovui, kitiems? Parodyti jų santykį ir su Lietuvos valstybe, ir su pasaulio kultūra? Bent vienam kitam Karsavino sonetui? Bent puikių Vorobjovo tekstų apie Čiurlionį ar Vilniaus meną ištraukėlėms?
Regis, galėtų rusų literatūros programoje atsirasti ir su Lietuva stipriai susijusios XX amžiaus antrosios pusės rusų asmenybės: Vladimiras Toporovas, Sergiejus Averincevas. Bent jau ištraukėlė iš Vilniui skirto Toporovo teksto? Bent Averincevo 1990-aisiais parašytas eilėraštis „Baltas riteris“? Gal nederėtų nutylėti Sąjūdžio laikais rusų kultūrininkų leisto unikalaus laikraščio „Soglasije“ ir joje publikuotos kūrybos?
Keista, kodėl programoje neatsirado vietos Grigorijui Kanovičiui – vienam didžiausių Lietuvoje rusiškai rašiusių mūsų dienų rašytojų, nors vienam jo kūriniui.
Ir paskutinė pastaba: ar tikrai šiandien rusų literatūros programa Lietuvos rusiškose mokyklose gali likti be ukrainiečių autorių? Mokyklose, kuriose jau mokosi šimtai ukrainiečių vaikų.
Gerai suprantu, kokio nelengvo darbo ėmėsi kolegos rusistai, rašę mokyklinę rusų kalbos ir literatūros programą. Bet ši programa turėtų būti ne jų vienų rūpestis.
Kartu turėtume šiandien ieškoti atsakymo į klausimą: kaip mūsų mokykla augins rusų kilmės, rusų kultūros Lietuvos piliečius? Ne Maskvos, bet kito – laisvo, demokratinio pasaulio žmones.
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys: kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
