Šiomis dienomis dr. Darius Kuolys savo feisbuko paskyroje iškėlė klausimą dėl rengiamų literatūros mokyklinių programų, konkrečiai, – dėl Biblijos priskyrimo tik Viduramžių literatūrai. Įrašas pamažu kelia diskusijas. Kol kas visai neaišku, ar jos duos teigiamų rezultatų, bet klausimas išties įdomus. Red.
Lituanistai neseniai paklausė švietimo ministrės ir Nacionalinės švietimo agentūros vadovės: kodėl būsimoje lietuvių kalbos ir literatūros programoje Biblija priskirta Viduramžiams?
Juk net Liberalų partijai tvarkant švietimą, buvo pavykę įtikinti Ministeriją, kad Antika ir Biblija būtų mokykloje išskirtos kaip svarbūs Vakarų civilizacijos šaltiniai, iki šiol veikiantys mūsų literatūras ir kultūras.
Pamenu, tąsyk siūlymui įtraukti į literatūros programą Bibliją prieštaravo pažangūs Kauno Jėzuitų gimnazijos lituanistai ir kai kurie kiti mokytojai. Remiami visuomeninio transliuotojo, jie aiškino, kad Biblijos Lietuvos jaunimas mokykloje skaityti negali, nes „bažnyčia atskirta nuo valstybės“.
„Kaip be Biblijos gimnazistai perpras Antaną Škėmą ir Romualdą Granauską, Albertą Camus ir Ernestą Hemingway’ų?“ – klausėme anąsyk kolegų mokytojų ir Švietimo ministerijos darbuotojų. Ir Ministerijai vadovavę liberalai suprato: mokinių kultūriniam raštingumui Biblijos reikia.
Bet ratas apsisuko. Ir jau konservatoriams ir krikščionims demokratams tvarkant Lietuvos švietimo reikalus Biblijos vieta mokykloje suabejota: iš savarankiško Vakarų civilizacijos šaltinio ji paverčiama tik priedu prie Viduramžių kultūros.
„Biblija pati savaime nėra kultūrinė epocha. Tai pamatinis Vakarų civilizacijos kultūros tekstas, be kurio neįmanoma adekvačiai suvokti Viduramžių literatūros“, – raštu atsakė į lituanistų užduotą klausimą dėl Biblijos priskyrimo Viduramžiams Nacionalinės švietimo agentūros vadovė.
O Renesanso, baroko, apšvietos, romantizmo, modernizmo literatūras ir menus be Biblijos suprasti tikrai galima? Ar, kaip tarybinėje mokykloje, Michelangelo „Dovydą“ aiškinsime mokiniams vien kaip „renesansinį žmogaus kūno išaukštinimą“?
Taip, Biblija nėra „kultūrinė epocha“. Bet ji – savarankiškas, iki šiol veikiantis Vakarų civilizacijos tekstas, ne „priedas prie Viduramžių“. Tad kam ją nuvertinti?
P.S. Užmečiau akį į Lenkų kalbos ir literatūros ir Rusų kalbos ir literatūros programų projektus – konceptualūs skirtumai. Tose pačiose Lietuvos mokyklose per lenkų ir rusų literatūros pamokas mokiniai nagrinės Bibliją kaip svarbų savarankišką kultūros tekstą, per lietuvių literatūros pamokas – susipažins su Biblija kaip priedu prie Viduramžių. Tik citatos iš trijų programų projektų – kaip stipriai skiriasi formuluotės.
LIETUVIŲ LITERATŪROS PROGRAMA: „Skaitinių sąrašas.
Antika
Senovės Graikijos mitai.
Homero „Odisėja“ arba „Iliada“ (ištraukos).
Sofoklis, „Antigonė“ arba Aischilas, „Prikaltasis Prometėjas“.
Viduramžiai
Biblija (ištraukos).
Dantė, „Dieviškoji komedija“ (ištraukos).
Gedimino laiškai (ištraukos).“
LENKŲ LITERATŪROS PROGRAMA: „Biblija ir jos tradicija.
30.5.1.1. Senojo ir Naujojo Testamentų vaizdiniai, herojai ir siužetai: jų interpretacija literatūroje, pvz., krikščioniškoji meilės samprata, auka ir aukojimasis.
30.5.1.2. Bibliniai motyvai literatūros kūriniuose ir įvairiuose kultūros tekstuose.
30.5.2. Antika.
30.5.2.1. Mitų reikšmė antikos ir dabarties žmogaus gyvenimui.
30.5.2.2. Epas – tautinę bendruomenę vaizduojantis, ugdantis ir telkiantis pasakojimas. Epo herojus ir jo kovos prasmė. Epinio pasakojimo poetika.
30.5.2.3. Antikinė drama ir jos reikšmė.
30.5.2.4. Antikiniai motyvai literatūros kūriniuose ir įvairiuose kultūros tekstuose. Garbės ir šlovės sampratos atsispindėjimas įvairiuose literatūros žanruose.
30.5.2.5. Autoriai ir kūriniai pasirinktinai.
30.5.3. Viduramžiai ir jų vaizdavimas literatūroje.
30.5.3.1. Viduramžių žmogaus ir pasaulio samprata.
30.5.3.2. Religinis menas: ištikimybė, garbė, pamaldumas, šventumas, asketizmas, mirties šokis (danse macabre).
30.5.3.3. Riterių literatūros vaizdiniai, siužetai klasikinėje ir šiuolaikinėje literatūroje.
30.5.3.4. Valdovo vaizdavimas. Valdovo idealas ir jo atsakomybė.
30.5.3.5. Pirmieji religiniai ir pasaulietiški kūriniai lenkų kalba.
30.5.3.6. Šiuolaikinio žmogaus polemika su viduramžių vertybėmis ir idealais.“
RUSŲ LITERATŪROS PROGRAMA:
„30.5.1. Biblija ir jos tradicija.
30.5.1.1. Senojo ir Naujojo Testamentų vaizdiniai, herojai ir siužetai: jų interpretacija literatūroje, pvz., krikščioniškoji meilės samprata, auka ir aukojimasis.
30.5.1.2. Biblijos įtaka rusų literatūros formavimuisi. Biblijos motyvai šiuolaikinėje rusų literatūroje ir įvairiuose kultūros tekstuose.
30.5.2. Antika.
30.5.2.1. Antikinis mitas, jo funkcijos, reikšmė, interpretacija. Mitų reikšmė antikos ir dabarties žmogaus gyvenimui.
30.5.2.2. Epas – tautinę bendruomenę vaizduojantis, ugdantis ir telkiantis pasakojimas. Epo herojus ir jo kovos prasmė. Epinio pasakojimo poetika.
30.5.2.3. Antikinė drama ir jos reikšmė.
30.5.2.4. Antikiniai motyvai literatūros kūriniuose ir įvairiuose kultūros tekstuose. Garbės ir šlovės sampratos atsispindėjimas įvairiuose literatūriniuose žanruose.
30.5.2.5. Autoriai ir kūriniai: pvz., Гомер, „Илиада“ (ištraukos) ir kt.
30.5.3. Viduramžių literatūra
30.5.3.1. Herojiniai epai. Epų (bylinų) didvyriai.
30.5.3.2. „Слово о полку Игореве“ – autorinės literatūros pavyzdys.
30.5.3.3. Religinės literatūros žanrų įvairovė.
30.5.3.4. Šiuolaikinio žmogaus polemika su viduramžių vertybėmis ir idealais.
30.5.3.5. Autoriai ir kūriniai: pvz. „Слово о полку Игореве“.
Projektas Svarbiausi tautinio identiteto dėmenys: kalba ir etninė kultūra, 6 tūkst.
