Birželio 24 diena – senoji lietuvių Vasaros saulėgrįžos šventė, vėliau sutapatinta su švento Jono diena ir pavadinta Joninėmis. Senieji šventės vardai – Rasos, Kupolės, Krešės šventė. Vasaros saulėgrįža švenčiama nuo labai senų laikų.
Kupolių pavadinimas siejamas su vienu iš seniausių apeiginių šventės elementų, taip pat su augmenijos klestėjimu, vešėjimu. Krešės – prūsiškas pavadinimas, susijęs su augmenijos vešėjimu.
Nors dabar Rasos arba Joninės švenčiamos naktį iš birželio 23 d. į 24-ąją, tradiciškai ilgiausios dienos šventės būdavo pradedamos švęsti sparčiai ėmus ilgėti dienoms, t. y. maždaug gegužės mėnesio pabaigoje.
Vasaros saulėgrįžos šventėje ypač didelę reikšmę turėjo vanduo ir žolynai. Rasų išvakarėse arba anksti ryte prieš patekant saulei eidavo maudytis, būdavo maudomi ir gyvuliai. Tą rytą žemdirbiai apeidavo pasėlius, kiti išbraidydavo rugių lauką, kad nukrėstų rasą ir padidintų derlių.
Augmenijai irgi priskiriama ypatinga reikšmė. Ilgiausią dieną arba jos išvakarėse surinkti žolynai turi nepaprastų magiškų galių. Žolynų rinkimas švenčių išvakarėse arba rytą prieš saulėtekį vadinamas kupoliavimu. Kupolėmis įvairiuose raštuose vadinamos jonažolės, ramunės, mėlynai ir geltonai žydinčios žolės. Tautosakoje sakoma, kad kupolių yra devynios rūšys. Iš jų merginos pindavo vainikus ir puošdavo namus.
Rasos šventės apeigos baigdavosi vakare prie laužo… Prie laužų žmonės sėdėdavo iki pat saulėtekio. Apeiginė ugnis apvalydavusi, gydydavusi. Degindavo ne tik laužus. Senas paprotys yra statyti aukštas kartis, ant jų uždėti ratą arba stebulę ir padegti. Ratas simbolizavo Saulę ar jos vežimą.
Daug kas gamtoje sukasi ratu – metų ciklas, gyvūnų bei augalų, net ir žmogaus gyvenimo ciklas…
