Gegužės 9 d., pirmadienį, Maskvos Raudonojoje aikštėje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas organizuoja karinį paradą. Šiandien spėliojama ko tikėtis iš V. Putino kalbos: oficialaus karo paskelbimo ir visuotinės mobilizacijos?
Naujų grasinimų panaudoti masinio naikinimo ginklus? Rusijos okupuotų Ukrainos teritorijų aneksijos planų paskelbimo?
Bet kokiu atveju nesuklysdami galime jau šiandien nuspėti, kad bus šlovinama Rusijos armija bei jos tariamai istorinė misija prieš Ukrainą ir nesuklysdami teigti, kad pirmąja auka rytdienos parade taps ne kas kita, o tiesa.
Septyniasdešimt penktą karinės agresijos prieš taikią Ukrainą dieną šiame absoliutaus blogio parade dalyvaus ir jį priims jau ne šiaip, kaip buvo įprasta, priešiška Vakarams retorika pasižymintis Kremliaus šeimininkas ir ginklais žvanginanti jo kariuomenė, o dešimtis tūkstančių nekaltų žmonių nukankinę, išžudę, kraupiausius karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui įvykdę ir vykdantys nusikaltėliai bei jų vadeivos.
Ir šiandien to parado išvakarėse turime aiškiai pasakyti, kad tai nėra vieno Vladimiro Putino karas.
Tai visos Rusijos valstybės ir Rusijos liaudies karas, kuris vykdomas absoliučos tos liaudies daugumos pritarimu.

Rusija įvykdė agresijos nusikaltimą už kurį turi sulaukti tiek individualios (tie kurie priėmė sprendimus ir juos vykdė), tiek kaip valstybė kolektyvinės bausmės.
Maža to, Rusijos valstybė, Rusijos prezidentas, Rusijos kariuomenė bei kitos prievartos struktūros, bet ir Rusijos liaudis vykdo, skatina ir remia kraupiausius nusikaltimus, kurie daugiau nei du mėnesius vykdomi prieš ukrainiečius.
Beje, jie laiminami Rusijos stačiatikių patriarcho.
Šiandien jau pagrįstai galima teigti, kad nenuginčijamai žinoma, kad kraupios žudynės Bučoje, Irpine ir kitose vietose vyko su Rusijos valstybės sankcija ir nebuvo atskirų pavienių karių ar karinių dalinių veiksmas.
Rusijos kariuomenė veikė įsakyta ir vykdė šiuos nusikaltimus vadovaudamasi tiesiogine tyčia, žinodama ir suvokdama savo veiksmų pasekmes.
Kaip ir Marijupolio ir jo dešimčių tūkstančių gyventojų visiškas sunaikinimas yra Rusijos valstybės sprendimas ir atsakomybė. Atsakomybė ir tų milijonų Rusijos piliečių, kurie džiūgauja ir ploja matydami ukrainiečių žudynes ir kankinimus.
Kaip pavadinti tą, kuris žudo bei kankina nekaltas aukas mėgaudamasis ir nebijodamas pagrindinio liudytojo – savo sąžinės, kad jam likus tik su ja, ji jam jo nusikaltimus ir jų aukas primins visą likusį gyvenimą? Rusijos kariai, o iš tiesų tiesiog sadistiški žudikai, tokio vidinio liudytojo (sąžinės) neturi.
Šiandien matome, kad sunkiausias – genocido – nusikaltimas, kai siekiama sunaikinti visus ar dalį žmonių, priklausančių kokiai nors nacionalinei, etninei, rasinei ar religinei grupei, taip pat galėjo, o jei nesustabdysime turbūt ir bus, įvykdytas Ukrainoje.
Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai yra paskelbęs, kad genocidas, visų nusikaltimų nusikaltimas, gali būti įvykdytas ir geografiškai konkrečioje, nedidelėje vietovėje kaip buvo Bosnijos Srebrenicos miestelyje.
Tai ką matome Kyjevo priemiesčiuose atrodo kaip siaubingas šio nusikaltimo atspindys, XXI a. Srebrenicos kopija. Rusiją per savo prezidentą, politinį elitą, valstybinę propagandą valstybine politika, kurią remia absoliuti Rusijos liaudies dalis, pavertė ukrainiečių dehumanizavimą, kvietimą juos naikinti, o vėliau neigti šių skerdynių faktus.
Išprievartautos moterys ir vaikai, išžudyti seneliai, nukankinti belaisviai ir civiliai, tūkstančiai ir tūkstančiai jų aukų Ukrainoje, į Rusijos gilumą prievarta ištremti dešimtys tūkstančiai ukrainiečių, o į jų turbūt jau buvusius namus įsikėlę jų artimųjų žudikai, pagrobti ir į Rusija išvežti vaikai, štai kas yra ta Rusijos armija, kuri žygiuos Kremliaus aikštėje.
Vakarai jau išgirdo ir suvokė, kad Rusija nėra nenugalima, o Ukraina, kad ir didele auka, gali laimėti. Žinoma, tam reikia daug daugiau ir greitesnės pagalbos. Tikiu, kad ji bus.
Bet šiandien reikia žengti dar vieną žingsnį Vakarų apsisprendime: šis karas turi baigtis Rusijos režimo, įvykdžiusio jau visus įmanomus nusikaltimus, griūtimi.
„Be Putino nebebus ir Rusijos”, – kartodamas nacistinę ideologinę formulę įspėja Rusijos Valstybės Dumos pirmininkas.
Tokios Rusijos ir nereikia.
2022-05-08
O ar mums jos reikia? 🙁
Va, Laurynui Ragelskiui jos reikia – Antakalnio kapinėse su Šurajevu apsižodžiavo, policija turėjo darbo.
Įdomu, kad Lietuvos piliečiai ČIA dainuoja kaimyninės valstybės karo dainas. Keisti žmonės … Ko nevažiuojat pas ją, mylimą, ko nepadedat jai ten jos vargus vargti, džiaugsmus švęsti? Na, narsiau – susirenkat mantą ir na rodinu. Ir būkite ten laimingi. kaip ir Sąjūdžio metais, gražiai išlydėsime, sėkmės palinkėsime, pakviesime atostogų atvažiuoti.
Taivanas atsisakė pirkti lietuviškus grūdus
– delfi.lt/agro/agroverslo-naujienos/taivanas-atsisake-pirkti-lietuviskus-grudus.d?id=90167077
Labai teisingas požiūris: nuspręskim kokių tautų mums reikia, kokių nereikia, kokių žmonių mums reikia, kurių nereikia , o tuos kurių nereikia – sunaikinkim. Tik: į kur tai veda ?
On ponial, čto stalsia odin, i jemu sejčas odin put’ – v jurodivych*, – sidiaščich i chichikajuščich… Pasak laidos dalyvio, to jis griebiasi, kad nebūtų teisiamas, kad jo turtai nebūtų iš jo atimti.
Išgirsti žmogus, jog ,,Rossija nikogda ni nakogo ne napadala. Ona tol’ko zaščiščiala i osvoboždala” , nepajunti, kaip išsižioji, ir žandikaulis taip ir lieka kaboti…
………………………….
* Jurodivyj – šventpaikšis; pusprotis dievmeldys; šventeiviškai kvailiojantis neviprotis ir pan.