Tęsinys. I dalis ČIA, II dalis ČIA.
Apibūdindamas savo idėjų šaltinį, Vydūnas rašė: Be abejo, svarbu aiškiai pastebėti visus įvykius, kurie veikia jusles arba nors joms yra prieinami, vartojant tam atitinkamas priemones. Bet, norint suprasti būtyje pasireiškiančias galias, reikia dvasios žvilgiu apimti jos visumą ir įsižiūrėti į pagrindinius jos bruožus ir į žmogaus vietą visame gyvenime. Būtent taip, žvelgiant dvasios žvilgsniu, pamatoma tai, ko žmogus paprastai nemato ir kas sukelia jau minėtą tiesos jausmą, kurs nušviečia manytoją.
***
Tai atsitiko Vokietijoje, Heidelberge, kur su kolegomis medikais lankiausi benediktinų vienuolyne.
Tiesą pasakius, visada gan skeptiškai žiūrėjau į vienuolynus ir vienuolius. Mano akimis, tai kažkas dirbtinio, pabėgimas nuo tikro gyvenimo ir realių problemų. Visada maniau, kad šis pilkas bedžiaugsmis pasiaukojimas nelabai reikalingas nei pačiam vienuoliui, nei kitiems žmonėms.
Pabandžiau kuo mandagiau pasakyti tai mus lydinčiam vienuoliui. „Patikėkite, – atsakė jis, – viskas yra ne taip: didžiausias džiaugsmas ir laimė paskirti visą savo gyvenimą, kiekvieną jo minutę Dievui ir artimajam.“
Tai skambėjo gražiai, bet…
O vėliau turėjau galimybę pakalbėti su juo ilgiau.
Jis nebandė manęs niekuo įtikinti, neteikė jokių argumentų. Jis tiesiog papasakojo apie savo gyvenimą vienuolyne: ką jis jaučia besimelsdamas su kitais, ką jis jaučia teikdamas pagalbą kitiems žmonėms.
Jo pasakojimas leido nusikelti į jo gyvenimą, pažiūrėti į jį jo akimis. Kol vienuolis pasakojo, aš galvojau jo mintimis, mačiau jo akimis, gyvenau jo gyvenimu.
Ir jo klausydamas visą laiką klausiau savo sielos: ar aš tuo tikiu, ar jis tikrai laimingas, ar tikrai galima patirti džiaugsmą skiriant visą savo gyvenimą kitiems?
Pirma, kas palietė mano sielą, buvo jo nuoširdumas. Ji tikrai padėdavo ne tam, kad pakliūtų į rojų ar kad uždirbtų taškų savigarbai, ir ne tam, kad gautų aplinkinių pritarimą. Jo džiaugsmo šaltinis buvo žmogaus, kuriam pavyko padėti, džiaugsmas. Jis pasakojo apie tuos atvejus, kai pavyko tai padaryti ir jis išgyveno tą kito žmogaus džiaugsmą. Ir, klausydamas jo, žiūrėdamas į jo švytintį veidą, jaučiau, kad ir mano sieloje suliepsnodavo ta pati džiaugsmo liepsnelė.
Netikėta man buvo ir kita. Maniau, kad jis yra atsiskyrėlis, kad įstojo į vienuolyną siekdamas nutolti nuo žmonių. Paaiškėjo, kad atsiskyrėlis – tai aš, gyvenantis tik savo gyvenimą. O jis gyvena daugybės žmonių gyvenimą. Jis atsimena daugybę žmonių ir daugybę likimų. Žmonės, kuriems jis padėjo, ir toliau jam rašo, skambina, atvažiuoja susitikti. Jų gyvenimas tapo jo gyvenimu.
Pajutau, kad šis jo gyvenimas įdomesnis, turiningesnis, prasmingesnis negu mano. Tai buvo kažkas panašaus į pavydą.
Buvo ir trečias netikėtumas. Jis kitiems teikė ne tik pagalbą. Daug žmonių, kuriems jis padėjo, buvo pasipiktinę, nusivylę, netekę vilties, užsidarę savyje. Mano pašnekovas ne tik jiems padėdavo, bet ir suteikdavo jų gyvenimui prasmingumą. Jis sugebėdavo užkrėsti juos savo optimizmu, savo meile gyvenimui. Žmonės tapdavo šviesesni.
Mano siela atsiliepė ir į tai. Norėjosi būti ir bendrauti su juo, semtis jo šviesos.
Styga atsiliepia į panašų kitos stygos garsą. Žmogaus siela atsiliepia į kitos sielos jausmus. Tai ir yra „dvasios žvilgsnis“. Dvasios žvilgsnis yra vienos sielos žvilgsnis į kitą. Dvasios žvilgsnis yra, kai savo jausmais žvelgiu į kito žmogaus jausmus ir klausiu savęs: ar norėčiau būti toks, ar mano gyvenimas taptų prasmingesnis, geresnis, laimingesnis, jei jausčiau tą, ką jaučia jis, ar mano sieloje yra tie jausmai, kurie yra jo sieloje?
Vienuolio pasakojimas leido man pažiūrėti į jo gyvenimą savo sielos ir savo jausmų akimis. Ir būtent mano siela, ne mano protas davė atsakymus į tuos klausimus.
Ir turėjau prisipažinti sau pačiam, kad jis turi kai ką, ko man trūksta, kad jo pasakojimas žadino mano sieloje stygas, kurios iki tol tylėjo. Ir kažkuriuo momentu į klausimą, ar toks gyvenimas ir tokia veikla galėtų suteikti džiaugsmą ir man, mano siela tyliai atsakė: „Taip!“
Turiu pabrėžti, jog abstrakti mintis, kad reikia padėti kitiems, kad tai gali teikti džiaugsmą ir pačiam padedančiajam, man tikrai nebuvo nauja. Apie tai jau daugybę kartų man kalbėjo ir mokytojas, ir kunigas, ir šimtai knygų. Tikrai nesiginčijau dėl to. Tai buvo tiesa.
Bet tai nebuvo tiesa man.
Tai buvo graži idėja, apie kurią reikia kalbėti, kuriai reikia pritarti, bet tai jokiu būdu nereiškė šios idėjos akimis žiūrėti į savo gyvenimą, juo labiau pagal ją gyventi.
O vienuolio pasakojimas leido pažiūrėti į šią tiesą „dvasios žvilgsniu“ ir tiesa apskritai tapo tiesa man. Kažkas mano sieloje pritarė šiai idėjai ir sukėlė joje Vydūno minėtą „tiesos jausmą, kurs nušviečia manytoją“.
„Dvasios žvilgsnis“, kurį sukėlė vienuolio pasakojimas, leido pamatyti, kad sielos gilumoje vis dėlto glūdi šiltas noras padėti kitiems, kad tai gali suteikti man džiaugsmą.
Iš kur atsirado šis giluminis noras?
Sunku pasakyti.
Gal jį kadaise pagimdė motinos meilė. O gal tai sieloje išlikę pėdsakai viso to gero, ką man padarė kiti žmonės? O galbūt noras būti geram kitiems būdingas visiems žmonėms? Visos pasaulio religijos teigia, kad iš prigimties žmogus geras.
Dzenbudizmas sako, kad kiekvienas žmogus turi savyje Budą. Induizmas teigia, kad kiekvieno žmogaus tikrą esmę sudaro siela,
kuri padaryta iš Brahmano (dievo) dalies. Judaizmas ir krikščionys tiki, kad žmogus iš prigimties panašus į Dievą.
Nežinau. Ir gal tai ne taip jau svarbu.
Svarbu tai, kad žmogus gali įžiūrėti jį savyje ir tai gali padaryti tik jo „dvasios žvilgsnis“.
Joks mokslas, jokie filosofiniai samprotavimai, jokie doroviniai pamokymai ar psichologinių tyrimų išvados negalėjo atverti man to, ką atvėrė „dvasios žvilgsnis“. Tik jis galėjo sukelti praregėjimą ir leido patirti tą nušviečiantį tiesos jausmą.
Pakartosiu: pati idėja, kad artimajam reikia padėti, nebuvo svetima. Tačiau tai nebuvo „idėja man“. Trūko „tilto“ tarp šios nuostabios idėjos ir mano sielos. Vienuolio pasakojimas ir pažiūrėjimas „dvasios akimis“ ir sukūrė tiltą, atveriantį kelią link šios idėjos.
Tai buvo kelias, kuris turėjo būti nueitas. Tai buvo kelias, kurio nenuėjus nuostabiausia idėja taip ir lieka tik idėja.
Autorius yra habilituotas socialinių mokslų daktaras, kriminologas, sociologas, teisės psichologas, V. Falkenhahno sūnus
Trečia dalis, ir vėl tos pačios dvi klaidos antraštėje. Nepagarba Vydūnui.
NET LIETUVAI NE VISOS IDĖJOS TINKA
Kokia ES ateitis: daug gražių žodžių migloje?
Evaldas Labanauskas, specialiai iš Strasbūro
– iq.lt/politika/kokia-es-ateitis-daug-graziu-zodziu-migloje/253439
… priminė jaunystėje skaitytą mokymą DAO vienuoliams – aukščiausias vienuolio pasiekimas yra kai jis gyvena su visais, kai jis gyvena taip kaip visi ir tuo pačiu tampa dar geresniu vienuoliu… Taip suveikia neprisirišimo, nesusireikšminimo taisyklė. Jei žmogus nori padėti kitiems, bet nesusireikšminti pats sau, tada kam jam tas vienuolynas, kam tas vienuoliškas skarmalynas, kam tos beprasmiškos vienuoliškos taisyklės ir maldų marmaliavimas? Visa tai galima padaryti ir be šio nevykusio cirkelio…, aišku jei tam yra pakankamai proto, valios ir tikro skvarbaus savistabos žvilgsnio į save iš šalies…