V. Valiušaitis. Pasaulio sąžinė yra mirusi?

Mano mėgiamas lietuvių dailininkas Telesforas Valius (1914-1977) tuojau po karo yra sukūręs grafikos lakštą, pavadintą „Šauksmas“ (žr. paveikslą), kuriuo bandė išreikšti sovietų pavergtų ir naikinamų Baltijos tautų šauksmą į kurčią pasaulio sąžinę. Kadangi kalbama buvo viena, daroma kita, užsimerkus prieš žudomų, kankinamų, prievartaujamų žmonių kančias, palikus juos užpuoliko nuožiūrai ir savivalei.

Ukrainos tragedija nepaprastai dramatiškai, stulbianančiu išraiškingumu atidengė taip pat ir paveikslą to, kas vyko Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse pokario metais.

Tas pats okupanto žiaurumas, bukaprotiškas naikinimo azartas, sadistinė kankinimo aistra ir mėgavimasis aukos kančia (net žmona ragina vyrą prievartauti ukrainietes, tik jai apie tai nepasakoti!).

Kita vertus, yra ir esminių skirtumų. Lietuva buvo vienų viena prieš bolševikinį molochą, partizanai net šovinių vokiškoms „pistolmašinėms“ neturėjo iš kur gauti, nekalbant jau apie ką kitą – apie jos tragediją tiesiog niekas nenorėjo girdėti.

Tuo metu Ukraina šiandien ne tik pasaulio dėmesio centre, bet jau paleidžiamas ir projektas Land Lease 2. Ir tai labai rimta. Teikia vilties, kad tas aplinkines šalis amžinai siaubiantis molochas išsilauš pagaliau savo iltinius dantis.

Bet yra ir dalykų, kurie vis dėlto tie patys, nepaisant laikų kaitos. Olegas Ždanovas, Ukrainos karo ekspertas, vakar kalbėjo: „Po to, kai mes paėmėme rusiškų trofėjų, paaiškėjo, kad tos dvi šalys – Vokietija ir Prancūzija, kurios derybose dėl Minsko susitarimų įgyvendinimo mėgino kalbėti kaip garantės, daugiau nei visos kitos šalys pažeidinėjo pačių nustatytas sankcijas ir tiekė Rusijos Federacijai ne tik dvejopos paskirties, bet ir tikslinės karinės paskirties prekių. Prancūzija tiekė elementus tankų ir šarvuočių taikikliams, Vokietija – variklių dalis ir daug kitų dalykų.

Labai ilgą sąrašą dalių mes atradome paimtuose trofėjuose. Nežinau, kaip tai vertinti, kaip dabar kalbėtis… Šie ginklai šiuo metu naudojami Ukrainoje prieš Ukrainos kariuomenę. Šie ginklai ir toliau gaminami, turint prisipirktų dalių atsargų sandėliuose.“

Kuo tai skiriasi nuo to, apie ką rašė šveicarų spauda 1948 m. balandy, primindama savo skaitytojams ano meto Lietuvos tragediją? Straipsnis iš Vokietijoje leisto lietuvių savaitraščio „Žiburiai“.

Ir nepaisant visko, nors rizikų išlieka daug, – vilties šiandien yra daugiau nei anuomet.

VARTI TRAGIKA IR KARŽYGIŠKA DIDYBĖ

Šveicarų spauda apie Lietuvos ir kitų Baltijos kraštų likimą

Baltijos valstybių ypačiai Lietuvos byla šveicarų spaudoj nuolat judinama. Paskutiniu metu tam progų davė Lietuvos ir Estijos nepriklausomybės 30 metų sukaktis ir Dr. N. E. Sūduvio [J. Brazaičio – VV] knyga „Ein kleines Volk wird ausgelöscht” [Maža tauta bus sunaikinta – VV]. Pastarąją recenzavo keliasdešimt šveicarų laikraščių, ir jos sukelta publicistinė banga nenusėda.

Pasinaudodamas tos knygos duomenimis, ,,Rheintaler Volksfreund“ įsidėjo platesnį straipsnį, kuriame be kitko rašo: „Tų trijų mažų, taiką branginančių, aukštos kultūros Baltijos tautų jaunystės istorija kupina žiaurios ir karčios tragikos, bet taip pat ir pavyzdingos karžygiškos didybės. Tai kankinių istorija, kokios XX amžius dar nebuvo matęs ir kuri mus, taip pat mažos šveicarų valstybės piliečius, jaudina ligi pačių širdies gelmių.”

Pacitavęs iš Sūduvio knygos sovietinio lietuvių tautos persekiojimo duomenis, šveicarų laikraštis baigia: „Nepaisydami kančių bei persekiojimų, pabaltiečiai nenuleidžia nei rankų, nei galvos. Tie, kurie gavo pabėgti į užsienius, nuolat šaukia teisės ir laisvės. Ir jeigu šio pasaulio didieji, susimetę tylos sąmokslui, to šauksmo vis neišgirsta, tai tat yra taip pat skandalinga, kaip skandalingas yra ir žygis šveicarų vyriausybės, kuri, norėdama prisigerinti Kremliui, de facto pripažino Baltijos valstybių išprievartavimą. Giliai užjausdami sunkų Baltijos tautų likimą, mes tikime, kad greit išauš diena, kada nukris vergijos pančiai ir joms bus grąžinta teisė ir laisvė.”

Baltijos valstybių tragedija davė akstiną kitam šveicarų laikraščiui „Die Nation” pakelti protesto balsą prieš neteisingumo dvasią, šiais laikais vyraujančią pasauly.

Laikraštis niauriai nupiešia šių laikų paveikslą: „Pasaulio sąžinė yra mirusi. Viršum griuvėsių triumfuoja senoji neteisingumo ir oportunizmo dvasia. Didžiųjų tautų atstovai prie žaliojo stalo kalba apie laisvę, taiką ir žmogaus teises. Tačiau jie patys netiki tuo, ką kalba. Kaip tad jais gali tikėti pasaulis?

Milijonai buvo nekaltai išžudyti ir pasaulis tylėjo. Milijonai nuėjo mūsų laikais kančių keliu. Jų gyvenimas buvo klaikuma ir mirtis. Neišgirstas nuaidėjo jų pagalbos šauksmas žmonijai. Milijonai tebeeina dygliuotu vergijos keliu. Mūsų ausis pasiekia beviltiškas jų pagalbos šauksmas. O mes tylim, nes nebeturim sąžinės, širdies ir drąsos.

Kas šiandien beprisimena, kad kadaise buvo tokios Baltijos valstybės? Kas pagalvoja apie tai, kad kadaise ten ramiai gyveno taikingi žmonės? Šiandien jie užmiršti, kankinami, naikinami…

Kur teisingumas?..

Pasaulio sąžinė yra mirusi. Juk kitaip ar mes galėtume tylėdami žiūrėti, kaip trys mažos nekaltos valstybės pamažu žūsta vergijoje?..
Pasaulio sąžinė yra mirusi.