V. Valušaitis. Ukrainos okupacija pagal Stalino scenarijų Suomijai?

Jau pasigirdo pranešimų, kad pietų Ukrainoje, užėmus Chersoną, Melitopolį, Berdianską, apsupus Mariupolį, bus bandoma kurti kažkokią „nepriklausomą respubliką“, pagal Luhansko-Donecko, Padniestės, Abchazijos, Pietų Osetijos pavyzdį.

Ukrainiečių priešinimas agresoriui yra tiesiog stulbinantis, vos per kelias dienas pelnė viso pasaulio geros valios žmonių pagarbą, užuojautą heroiškai ukrainiečių tautai, taip pat sutelkė laisvojo pasaulio bendruomenę teikti humanitarinę ir materialinę pagalbą.

Tačiau pagalbos, atsižvelgiant į beprotišką naikinimo mastą, akivaizdžiai nepakanka. Turint galvoje ir tai, kad kariaujančių šalių potencialas vis dėlto nesulyginamas – Rusijos karinė galia ir rezervai žymiai didesni.

Nors Rusijos reputaciją devynios karo dienos tarptautinėje bendruomenėje numušė žemiau plintuso, pavertė parijum, su kuriuo civilizuotas pasaulis nebenori turėti jokių reikalų, tai jokiu būdu nereiškia, kad  „Putino dienos suskaičiuotos“, „putinistinė Rusija užsilenks“, slegiama ekonominių sankcijų. Stalinas irgi turėjo žudiko reputaciją, menkus ekonominius ryšius su Vakarais, bet gyvavo.

Užmiršti to, ką Putino režimas padarė Ukrainai, žinoma, nebebus galima niekada. Tačiau juk nebeužmirštamas istorijoje ir Holodomoro nusikaltimas, įvykdytas Stalino režimo 1932-1933 metais, tačiau Rusija dėl to, regis, labai nesikankina.

Ir tai ne vienintelis Stalino nusikaltimas, kurį jis įvykdė ir už tai liko nenubaustas. Vienas iš jų – Suomijos užpuolimas ir apiplėšimas 1939-1940 ir vėliau.

Suomijos užpuolimo „argumentacija“ buvo labai panaši į tą, kuria dabar grindžiama agresija prieš Ukrainą: iš Suomijos pusės kylanti „grėsmė“ sovietų Rusijos saugumui, suomiai taikstosi Rusiją užpulti, išplėsti savo įtaką „iki Uralo kalnų“, todėl bolševikai esą priversti „nukirsti ranką, kuri ištiesta į Leningradą“.

Istorija, aišku, nesikartoja veidrodiniu pavidalu. Tai, kas atsitiko Suomijoje, nebūtinai viskas pasikartos ir Ukrainoje, tačiau kai kurias tendencijas pastebėti galima ir jos, deja, kelia nerimą.
Ukraina, kaip ir tada Suomija, kovoja viena.

Jos miestai ir infrastruktūra naikinami, žmonės žudomi, viso pasaulio akyse vykdomi nusikaltimai žmoniškumui, bet adekvačios paramos kol kas Ukraina nesusilaukia. Nesulaukė jos nė Suomija.

Net iš savo artimiausių kaimynų švedų ir norvegų, kurie ne tik patys nedrįso valstybiniu mastu paremti kovojančių suomių prieš 50 kartų skaitlingesnį priešą, bet nesutiko per savo teritorijas praleisti ir prancūzų Alpių korpuso, kuris buvo pasirengęs atvykti į pagalbą Suomijai.

Stalinas ir tada, kaip dabar Putinas, gyrėsi, neva Raudonoji armija „yra tokia galinga, kad jos niekas nenugalės“, skelbė, kad suomiai, kaip dabar ukrainiečiai, yra jų „fašistų“ valdžios įkaitai ir ištiesę rankas, „šaukiasi raudonosios armijos ir jos laukia“. Tačiau nei po savaitės, nei po dviejų, nei po mėnesio sovietų kariauna Suomijos sostinėje Helsinkyje pasirodyti neįstengė.

Suomiai vieni išsilaikė net 3,5 mėnesio! Prancūzų karo strategai pranašavo, kad suomiai išsilaikys nuo kelių dienų iki daugiausiai dviejų savaičių.

Bolševikams, kaip dabar Putino kariaunai Ukrainoje, karo pradžioje pasisekė užimti tik palyginti nedidelį pasienio ruožą Karelijoje ir Terijokio miestelį. Ten skubiai buvo paskelbta suomių „liaudies vyriausybė“, su iš Maskvos atsivežtu surusėjusiu suomiu Oto Kusinenu (Otto Kuusinen) priešakyje.

Simboliška, kad būtent šiai marionetinei „vyriausybei“ teko atlikti trumpalaikį kraštinio pastumdėlio vaidmenį ir tragikomiškai įsiamžinti Molotovo-Ribbentropo pakto „signatarų“ šešėlyje, – patvirtindama savo apgailėtiną statusą, Kusineno „vyriausybė“ Terijokyje nutarė Helsinkį pervadinti Staliningradu, o Turku miestą – Hitlerstadtu.

Kremlius skelbė pripažįstantis tik Kusineno „liaudies vyriausybę“, išsyk užmezgė su ja „diplomatinius ryšius“. Po Donecko ir Luhansko respublikų „nepriklausomybės“ pripažinimo, galima manyti, kad perspektyva, jog susidarys ir pietų Ukrainoje nauja „respublika“, su Krymo pusiasaliu imtinai, su kuria Putina užmegs „diplomatinius santykius“, kaip Stalinas su „Kuusineno Suomija“, nėra visiškai neįmanoma.

Kam imti visą Ukrainą, jeigu pakanka tik ją sudraskyti į gabalus ir sužlugdyti vystymosi perspektyvą?

Palyginkime pragyvenimo ir civilizacijos lygį Suomijoje ir iš jos atimtoje Karelijoje, dabar administruojamoje Rusijos, o kadaise – buvusios turtingiausia Suomijos provincija.

Pašalinti teisėtą Suomijos valdžią Stalinui nesisekė, nors bolševikinėje spaudoje ji buvo juodžiausiai keikiama. Kaip matyti iš žemiau skelbiamų laikraščių iškarpų, Maskva, karą su Suomija pradėjusi 1939 m. lapkričio 30 d., jau 1940 m. sausio pradžioje šaukėsi Berlyno pagalbos sovietų kare su suomiais. Vakarai pamatė, kad Rusijos kariuomenė atsilikusi. Tai pakėlė ūpą ir Hitleriui.

1940 m. vasario 18 d. sovietų agentūra TASS pranešė, kad „Vokietija nusprendusi sovietams parūpinti didelį kiekį ginklų ir karo medžiagos. Berlynas šis pranešimą patvirtino.” Sovietams vieniems susidoroti su suomiais pasirodė sunkoka.

Taigi, kaip matome, net po ir to, kai 1939 m. gruodžio 15 d. Sovietų Sąjunga dėl Suomijos užpuolimo buvo pašalinta iš Tautų Sąjungos, kovojančių suomių paremti laisvasis pasaulis nedrįso, bijodamas užrūstinti jį šantažavusius diktatorius Staliną ir Hitlerį. O šie, slapta pasidaliję Europą, siaubė aplinkines šalis, traiškydami jas pavieniui.

Suomių frontas anuomet rusams buvo tikras siaubas, juos klojo dešimtimis tūkstančių. Raudonarmiečiai ir tada, kaip ir dabar, nenorėjo eiti į karą, bet iš paskos ėjo politrukai su pistoletais ir šaudė į nugaras. Niekas agresoriaus nesustabdė.

Ano meto duomenimis, vertinta, žuvo 250 tūkstančių sovietų karių. N. Chruščiovas savo atsiminimuose mini milijoną. Dabartiniai rusų istorikai pripažįsta žuvus 153 tūkst. raudonarmiečių. Bet kas dabar tikrus skaičius įrodys? Stalinui tie skaičiai įspūdžio nedarė: koks skirtumas? „Baby naražajut“…

Kokie Žiemos karo rezultatai? „Taikos sąlygų“ suomiai buvo sukrėsti: jiems buvo jos padiktuotos neteisingos ir labai sunkios sąlygos. Taip, nepriklausomybę apgynė, bet atėmė dideles teritorijas. Ir niekas jiems tada negalėjo padėti, o užpuoliko – sudrausti.

Suomija neteko 10 proc. dirbamos žemės, 10 proc. tekstilės, chemijos ir metalo pramonės, 11 proc. miškų. Apie 400 tūkstančių Suomijos gyventojų per 12 dienų turėjo išsikelti iš prarastų teritorijų.

Kas šiandien tai beprisimena?

Ir ar nebus sukrėsti ir ukrainiečiai, kai išsekinti bus verčiami pasirašinėti „taikos sąlygas“?

Būtų labai blogai, jeigu pagal tokį scenarijų vystytųsi ir įvykiai Ukrainoje, atkirtus ją nuo jūrų, atėmus pramoninius centrus, sugriovus miestus, išžudžius daugybę žmonių, o likusius – apiplėšus.

 

1 of 13

- +

1. V. Valiušaičio faksimilė

2. V. Valiušaičio faksimilė

3. V. Valiušaičio faksimilė

4. V. Valiušaičio faksimilė

5. V. Valiušaičio faksimilė

6. V. Valiušaičio faksimilė

7. V. Valiušaičio faksimilė

8. V. Valiušaičio faksimilė

9. V. Valiušaičio faksimilė

10. V. Valiušaičio faksimilė

11. V. Valiušaičio faksimilė

12. V. Valiušaičio faksimilė

13. Paminklas Manerheimui Lahti mieste | www.commons.wikimedia.org nuotr.