M. Kundrotas. Nacionalizmas – tikslas ar įrankis?

Šiuolaikinėje geopolitikoje nacionalizmas dažnai traktuojamas kaip įrankis. Vakaruose teigiamai vertinamas nacionalizmas, nukreiptas prieš Rusiją, ir neigiamai – nacionalizmas, nukreiptas prieš Vakarų globalistus ar leftistus.

Rusija nacionalizmą vertina tuo pačiu principu, tik atvirkščiai. Taip ukrainiečių ir vengrų, prancūzų ir čečėnų, ispanų ir katalonų, kartvelų ir osetinų tautinės politikos apraiškos statomos į priešingas barikadų puses.

Iš tiesų nacionalizmas yra bendras principas, pagal kurį tauta yra valstybės pagrindas, kiekviena tauta turi teisę į savo valstybę savo istorinėje tėvynėje, o valstybės paskirtis – ginti ir puoselėti savo titulinę tautą. Viktoras Orbanas ir Oleksijus Arestovičius, Marina Le Pen ir Achmedas Zakajevas, Jaroslavas Kačinskis, Santjagas Abaskalis ir Karlesas Pučdemonas gina tą patį principą.

Tautos, kaip ir žmonės, gali gyventi draugiškai, o gali konkuruoti, net kovoti viena su kita. Klaidinga nacionalizmui priskirti išskirtinį agresyvumą, savaiminį tautų kiršinimą. Priešingai, klasikinis nacionalizmas visą pasaulį skelbia lygiaverčių ir lygiateisių tautų sąveikos lauku. Deja, kaip individų, taip ir bendruomenių santykiai gali būti įvairūs.

Mūsų laikais, o iš esmės – ir per visą istoriją tautoms tekdavo teigiamai arba neigiamai santykiauti ne tik tarpusavyje, bet ir su šio pasaulio supergalybėmis bei imperijomis. Pastarosios savo ruožtu išnaudoja nacionalistinius judėjimus ir lyderius savo kovose. Rusija dar sovietų laikais remdavo nacionalistus, kovojusius su Vakarų šalių imperialistais, o šie Rusijai atlygindavo ir dabar atlygina tuo pačiu.

Dažnai imperijų bendradarbiavimas su nacionalistais būna abipusiai naudingas. Nacionalistai renkasi sau gynėja vieną imperiją, kad apsigintų nuo kitos. Tai – pateisinama, nes sava tauta nacionalistui – svarbiausia. Lygiai kaip daugeliui svarbiausia sava šeima, sava gimtinė, savi namai.

Deja, čia dažnai išsiskiria teorija ir praktika. Teoriškai visoms tautoms priskiriama bendra vertė, bet kai remiamasi imperija, paprastai ignoruojamos tos tautos, kurias ta imperija engia. Taip lietuviams vargu, ar bus artimos dakotų respublikos ar škotų patriotų kovos, kaip kad abchazams ar osetinams mažai terūpi ukrainiečių kančia.

Tai – liūdnoji nacionalizmo pusė. Bet vėlgi nacionalizmas šiuo požiūriu – vargu, ar išskirtinis. Liberalai ar socialistai taip pat žiūri savo, savo rėmėjų ir savo rinkėjų interesų, dažnai – kitų žmonių sąskaita. Nacionalizmas bent idėjiškai įtvirtina tautų lygybę, o susidarius palankioms sąlygoms – gina ją ir praktiškai.

Vidurio Rytų Europoje, kuriai priklauso ir Lietuva, nacionalistams ypač sudėtinga rinktis. Iš vienos pusės – Maskvos agresija, iš kitos – Briuselio diktatas. Šio regiono šalių nacionalistai tarp dviejų girnapusių elgiasi skirtingai.

Lenkijos tautinės jėgos oponuoja ir vienai, ir kitai imperijai. Vengrijos tautininkai, Briuselio įspausti į kampą, flirtuoja su Maskva. Latvių patriotai didesnę grėsmę mato Maskvoje, nei Briuselyje.

Lietuvių tautininkai renkasi Lenkijos kelią, bet mūsų šalyje tokia pozicija sunkiai pasiekia rinkėją – sisteminei žiniasklaidai pavyko daugumai įbrukti mintį, kad yra tik du pasirinkimai – su Briuseliu arba su Maskva.

Nacionalizmas gali būti autoritarinis ir demokratinis, konservatyvus ir liberalus, socialistinis ir net komunistinis. Visas kitas ideologijas ir santvarkas nacionalistas vertina instrumentiškai. O kitos ideologijos savo ruožtu taip vertina nacionalizmą.

Iš tiesų nacionalizmas gali ir turi būti tikslas politinės santvarkos ir geopolitikos atžvilgiu. Tik atstovaujanti konkrečiai žmonių bendruomenei valstybė, kaip institucinė forma, turi prasmę.

Vienokia ar kitokia valstybės santvarka, vienokia ar kitokia tarpvalstybinių santykių kryptis turi tarnauti tautai. Bet nacionalizmas gali tapti labai pavojingas, jei tampa aukščiausiu tikslu moralės, istorinės tiesos, sveiko proto atžvilgiu. Tautiškumas – tik viena iš žmogiškosios būties dimensijų. Neišsemianti nei žmogaus esmės, nei prasmės.

Nėra tautinės moralės, tautinės tiesos, tautinio intelekto. Tai – universalūs dalykai. Jie turi būti objektyvūs arba jų išvis nėra. Yra tautinės kalbos, sąlygine reikšme – tautinis temparamentas, tautinis menas. Tuo tarpu tautinis mokslas gali būti tik izoliuotose tautose ir tas izoliuotumas – veikiau mokslo trūkumas, nei privalumas. Tai, kas skirta pažinti objektyvią tiesą ir pagal ją gyventi, išeina už tautiškumo ribų.

Tad ir tautinei istorijai, tautinei filosofijai, tautinei religijai nėra prasmės. Tautinė tiesa visada bus tiktai stabmeldystė.

Savastis – didi vertybė, tačiau ne kaip tiesos pakaitalas.

Savas niekšas ar kvailys vis tiek bus niekšas ar kvailys, o priešo moralinė ar intelektualinė dorybė visais atvejais liks dorybė.

Tautiškumas – tai būdas būti žmogumi, bet ne vienatinė žmogiškumo apibrėžtis. Taigi, universalios tiesos atžvilgiu ir nacionalizmas gali būti priemonė, bet ne atvirkščiai.