J. Vaiškūnas: Eikite Jūs…

Kalbinti Joną Vaiškūną būtų derėję pernai pavasarį, kovo 6-ąją. Kartu su bundančia gamta sveikinti ir su gyvenimo sukaktimi, arba įpusėjus rudeniui, kai jis, o ir dar penketas kitų, buvo pasiūlytas pretendentu į Nacionalinę Jono Basanavičiaus premiją. Bet mano pernykščiai užrašai byloja, kad tądien būta minusinės temperatūros ir atšaukti visi renginiai… O ir premija paskirta kitam. Tačiau pokalbis su įdomiu ir turinčiu ką pasakyti žmogumi, manau, niekada nebūna pavėluotas.

Neketinau kalbėti ir apie karą. Apie jokį karą… Bet Vaiškūnas ilgai kaupėsi atsakymams į mano klausimus, o kai susikaupė, karas Ukrainoje tapo šiurpios realybės aktualija.

„Ukraina kariauja teisingai, ne tik proto, raumenų, geležies, bet ir atjautos, doros, sielos ir dvasios ginklais, – sako Jonas su jam būdingu emocionalumu, – ir visiems mums – Europai, Pasauliui – didvyriškomis savo kovo kovomis šaukte šaukia – atsibuskite, atsipeikėkite – Dievas mūsų pusėje! O kieno pusėje jūs?“

– Sakoma, Dieve, apsaugok nuo karo ir maro…

– XXI-ojo amžiaus maras dar nesibaigė, o karas jau pradėtas. Matant karo baisybes ir žiaurumus, ne vienam kyla klausimas  – ar bėra Dievas? Jei yra, tai kodėl jis leidžia tai? Sunku krikščioniui suvokti. Mūsų nuosavame protėvių tikėjime į šį klausimą atsakyta.

Dievas ne visagalis. Didžiosios galios yra dvi – Dievas ir Velinas. Tad ir vyksta judviejų kova – gamtoje, žmoguje, politikoje ir visame kame. Karas nėra gamtos reiškinys, karą pradeda žmogus, kai juo viduje persvarą paima Vėlinas.  Jis gali kaip užkratas užvaldyti žmonių minias, armijas, valstybes. Pirmiausia stabdyti, sutramdyti ir persverti  Dievo naudai mes jį turime savo viduje, savo sielose.

– Jei reikėtų įvardyti žmogų, užimantį daugybę įvairių ir dar vadovaujančių pareigų, tai ištarčiau jūsų pavardę. Juk esate ir Aukštaitijos etninės kultūros globos tarybos pirmininko pavaduotojas, ir interneto portalo Alkas,lt vyr. redaktorius, ir „Romuvos“ vaidila… O kur dar tiesioginės pareigos Etnografinėje sodyboje ir Senovinėje dangaus šviesulių stebykloje bei kitos, gretutinės, su šia susijusios veiklos. Nors ir sakoma, kad gerai vadovaujant – galima pačiam  nieko neveikti, bet, palikus nuošaly šį pajuokavimą, klausiu, kaip randate laiko ir energijos visur spėti?

– Gal čia pavardės įtaka, nes jos šaknis Vaiš-, kaip ir Vis- man kelia visumos, visuotinybės pojūtį, tad ir atrodo, kad reikia kuo daugiau aprėpti, spėti, gal  todėl ir Visatos klausimai priviliojo. Gaila, kad žmogiškasis laikas – trumpas – baigtinis. Tad kuo mažiau jo lieka, tuo greičiau jis bėga, tuo greičiau baigiasi.

Todėl vis dažniau susimąstau: reiktų stabtelti, susitelkti ties svarbiausiais dalykais, ties tuo, ką būtina ir galima padaryti geriausiai, ties tuo ką pabaigti įgalina įdirbis, ties tuo, ko kiti gerai ir greitai nepadarytų, o gal ir nebepadarys…

– Jūs, kaip asociacijos „Talka kalbai ir Tautai“ vicepirmininkas laikraštyje „Respublika“ pasakėte savo nuomonę apie Seimo priimtą Asmens vardo ir pavardės rašymo dokumentuose  įstatymą, kuriame įteisintos „W“, „Q“, „X“ raidės.  Kas tai per asociacija ir kodėl privalu ginti lietuvių kalbą?

– Visuomeninį sambūrį „Talka kalbai ir Tautai“ įkūrėme 2017 m. rugsėjo 22 d., Baltų vienybės dieną, Vilniuje, Lietuvos Mokslų akademijos Didžiojoje salėje, surengę Lietuvos piliečių iniciatyvinės grupės „Talka už Lietuvos valstybinę kalbą“ konferenciją-pasitarimą „Apginkime baltų kalbas“.

Asociacijos steigėjais yra: akademikai Zigmas Zinkevičius (1925-2018), Antanas Tyla (1929–2018), prof. Arnoldas Piročkinas (1931–2020), hab. dr. Vitas Labutis, dr. Sofija Jūratė Laučiūtė, dr. Dainius Razauskas, Valentinas Stundys, dr. Aušra Jurevičiūtė, Rytas Kupčinskas, Eglė Mirončikienė, Kęstutis Ignatavičius, prof. Rasa Čepaitienė, Dovilas Petkus, Arnas Simutis, Linas V. Medelis, prof. Libertas Klimka, dr. Audrius Rudys, Virginijus Jocys.

O 18 steigėjų buvo išrinkti šios asociacijos tarybos nariais: Gintaras Karosas, Kazimieras Garšva, Gintaras Songaila, Nijolė Balčiūnienė, Laisvūnas Šopauskas, Vytautas Sinica, Robertas Grigas, Mindaugas Karalius, Gediminas Storpirštis, Jonas Kauneckas, Jonas Burokas, Romas Pakalnis, Monika Morkūnaitė, Dalius Stancikas, Laimutė Kalėdienė, Algirdas Endriukaitis ir aš.

Ši asociacija buvo įkurta tam, kad galėtų atstovauti bemaž 70 000 piliečių parašais Seimui privaloma tvarka svarstyti visuomenininkų 2015 m. pateiktas įstatymų pataisas dėl nelietuviškų asmenvardžių rašybos oficialių dokumentų papildomame puslapyje arba kitoje tapatybės kortelės pusėje.

Kalbą, šiuo atveju vardų ir pavardžių rašybą valstybine kalba oficialiuose valstybės dokumentuose, tenka ginti todėl, kad politikai, nuolat spaudžiami Lenkijos ir jos interesus šiuo klausimu Lietuvos Seime atstovaujančių politikų, atkakliai siekia pažeisdami Lietuvos Konstituciją kai kuriems ne lietuvių tautybės asmenims ir tautinių bendrijų atstovams padaryti išimtis iš Konstitucijos ir vietoje įrašo valstybine kalba leisti vardus ir pavardes rašyti kitų valstybių valstybinėmis kalbomis.

Mums, kaip ir Konstituciniam teismui, tai yra nepriimtina. Tad mes, kaip Lietuvos piliečiai, ir ėmėmės ginti valstybinę kalbą, kaip konstitucinę vertybę, kurios vartojimas oficialiuose Lietuvos dokumentuose liudija ne tik valstybingumą, bet ir piliečio ryšį su pačia valstybe.

Kokį ryšį ir su kokia valstybe liudys įrašai ne mūsų valstybės valstybine kalba? Ir kokių tikslų kaimyninė valstybė – Lenkija siekia Lietuvoje jau keletą dešimtmečių dėl tokios teisės visais būdais kovojanti? Manau, kad į šį klausimą nebyliai atsako XX a. pirmos pusės, o ir ankstesnių laikų, Lietuvos istorinė patirtis.

Neturime leisti dėl rytų ir pietų kaimynų grobuoniškumo ir taip smarkiai apkarpytose dabartinės Lietuvos etninėse žemėse kurti naujų demarkacinių linijų.

Deja, naujoji Seimo dauguma, pažeisdama Konstituciją – nesvarstė Lietuvos piliečių privaloma tvarka Seimui svarstyti pateiktų įstatymo projektų, o priėmė savo rengtą ir daug metų stumtą antikonstitucinį projektą.

– Jūs nusivylėte Lietuvos Prezidentu? Tikėjotės, kad jis vetuos tą įstatymą, bet įvyko priešingai…

– Taip Prezidentas nuvylė, nusigręžė nuo savo rinkiminių pažadų, dėl kurių už jį daugelis iš mūsų tik ir balsavome. Bet Prezidentas dar turi galimybę pasielgti ryžtingai, dar gali tarti žodį. Priimtas valstybinei kalbai ir Lietuvos teritoriniam vientisumui grėsmingas įstatymas negali veikti be Vyriausybės parengtų poįstatyminių aktų, kuriuos šiuo metu skubiai rengia Teisingumo ministrė.

Prezidentas, pamatęs, kokie jie yra, tiksliau, kokie jie bus, turi teisę vetuoti šiuos vyriausybės nutarimus ir dėl jų kreiptis į Konstitucinį teismą.

– Nusivilti Lietuvos valdžia teko ir tuomet, kai buvo nepripažinta senovės baltų religinė bendruomenė „Romuva“, tačiau šiandien, žodį tarus Žmogaus teisių gynimo institucijai,  jau turite ir valstybės pripažinimą.  Ką, apskritai,  jums tai suteikia? Ir ką jums, kaip „Romuvos“ vaidilai,  tai reiškia?

– Ne tik nusivilti, bet pamatyti, kokie teisiškai neišprusę ir konfesiškai angažuoti yra Seimo nariai. Šiurpas per nugarą ėjo ir  raudo žandai, girdint Seimo salėje laidomas kvailas replikas, nemokšiškas pastabas ir rodant davatkišką satanizmą.

Jūs neteisi, sakydama, kad Romuva pripažinta. Tai Europos žmogaus teisių teismas Romuvai pripažino teisę būti pripažinta. O Lietuvos Respublikos Seimas kol kas neištaisė savo neteisėto sprendimo ir padėtis nėra pasikeitusi.

Gal daugelį klaidina tai, kad klausimas vėl grąžintas Seimui svarstyti ir, kad tam klausimo svarstymui Seime buvo pritarta po pateikimo. Bet paties svarstymo dar nebuvo. Jis numatytas yra Seimo pavasario sesijoje – kovo mėnesį.

Ką suteikia pripažinimas? Atstato teisingumą, panaikina būseną ir jauseną – kylančia iš mūsų protėvių dvasinės tradicijos nepripažinimo savo protėvių žemėje – Tėvynėje. Pripažinimas de jure nutraukia virš 635 metus trunkančią neteisybę – politinę ir dvasinę-religinę, Valstybės sprendimais sankcionuotą, mūsų protėvių dvasinės tradicijos tęsėjų diskriminaciją.

 Kam viso to reikia?. Atsakau klausimu į klausimą. O kam Lietuvai reikėjo pripažinimo 1918 ir 1990-aisiais?

– Pasaulis keičiasi… Ar vėl grįžtama prie pagonybės? Kiek narių vienija jūsų bendrija? Kaip manote, kuo esate patrauklūs, kaip religija? Gal atsiras kokių pamokėlių, aiškinančių senuosius  lietuvių papročius ir mokyklose?

– Mes niekur nebuvome išėję, tad niekur nereikia grįžti. Metas vėl būti savimi. Tiesiog turime nusimesti tą slegiantį prievartos jungą nuo savo pečių ir sielų, pakelti į šviesą savo akis ir gyvybės vandeniu palaistyti savo šaknis – jei norime savų lietuviškų vaisių.

Jei tai grįžimas – tai grįžimas prie SAVO šaknų. Žolė ir medžiai prie jų grįžta kasmet ir nuolat. Būtent tai leidžia subręsti vaisiams, kurių nereikia prašinėti iš pašalės, kuriais galiausiai galima pasidalinti su kitais, taip pat ir mokyklose.

– Nepaisant to, kad tai yra baltų  prigimtinis tikėjimas, vis dėl to, daugumai neapsiverstų liežuvis „Romuvą“ prilyginti tradicinei religijai. Juk  iki šiol laikome  svarbiausia   krikščionybę – Romos katalikus..  Ar tai reiškia, kad žmonės, panorę, pavyzdžiui,  susituokti po ąžuolu, ar krikštyti kūdikį šaltinio vandeniu, jau gali save vadinti prigimtinio tikėjimo išpažinėjais,  ir  jiems bus išduodami dokumentai Civilinės metrikacijos skyriuje?

– Ąžuolas,  išterliotas dažais ar apneštas dumblu – lieka ąžuolu. Po margiausiais apdarais, uniformomis ir tramdomaisiais marškiniais – mūsų prigimtis. Prigimtinė pasaulėžiūra po plonu, jėga primestos krikščioniškos ideologijos luobu, glūdi kaip gilė, iš kurios, Saulei suspindus, nuolat auga ąžuolai, margaspalviais svetimųjų apdarais neapmūturiuoti kamienai. Kiekvieno gyvo žmogaus pažadas, žodis yra dvasinio žygio pamatas.

Tad ištarus viešai: „Atejau čia protėvių pramintu keliu... dabar mano pareiga tęsti šį kelią. Senasis baltų tikėjimas vienijęs gimines ir gentis, dabar yra – čia – mano širdyje…“ Mes priimame šį žadinantį žodį  viešai bendruomenės nariams girdint ištartą pažadą. Aukščiau už jį nieko nėra. Civilinės metrikacijos ar kiti įrašai – tik vaizdinės priemonės, liudijančios dvasinį apsisprendimą.

– Praėję metai jums buvo jubiliejiniai…  Girdėjau, kad  tapote dvynių seneliu… Ar pandeminė situacija smarkiai sutrukdė šventinius  planus?  Ko palinkėtumėt sau ir visiems kitiems, pilietiškiems Lietuvos žmonėms?

– 6 dešimtmečiai – akimirka Visatai, žmogui – gyvenimas. Artimųjų Rytų išminčiai sako, kad 12X5 – tai jau išsibaigęs, išsipildęs gyvenimo ratas. Čia 5 – Ugnies, Žemės, Medžio, Metalo ir Vandens pradai ir 12 žemiškų metų trunkantis Jupiterio ciklas. Todėl ir ateina pavaduotojai – Dangiškieji Dvyniai – Šarūnas ir Mantas.

Seneliu vadintis baugoka. Šio žodis sendina ir drausmina. Lengviau, regis būtų pasivadinti kokiu tėvų tėvu, virštieviu, arba kaip anglai – grandfather – pažodžiui toks – didtėvis, didysis tėvas, bemaž Dievas…

Ar visuotinis užkratas sutrukdė šventinius reikalus? Taip, šventinius – tikrai. Negalėjome pilnavertiškai švęsti didžiosios savo šventės Jorės nei 2020, nei 2021 metais. Šiaip jau žodis pandemija savo pirminių šaknų prasme, – ne visuotinį užkratą reiškia, o visų tautų  sugyvenimą… Tad ne pandemija trukdė, trukdė valdžios sprendimai, nukreipti prieš pandemiją…

Ko palinkėčiau? O ką gi reiškia linkėti? Tai reiškia – nukreipti į tikslą, pasakyti – kur link eiti. Todėl visi seniausi paveikūs palinkėjimai prasideda žodžiais: Eikite Jūs… ir baigiasi nurodymu – kur.

Tad, eikite Jūs visi – protėvių pramintu keliu, nes dabar Jūsų pareiga tęsti šį kelią.

– Dėkui už išsakytas mintis.

„Vilnies“ Nr. 2022 03 22; „Utenis“, 2022 04 02