Varšuva, Maidanas, Debalcevo – Ukrainos armijos savanorio akimis

Žurnalistas Jevgenijus Feldmanas su dvidešimt trečius metus einančiu Aliku Sardarianu kalbėjosi Ukrainos nacionalinės gvardijos medicinos kuopos bendrabutyje Artiomovske. Vasario 5 d. kareivis su medikų būriu išvyko į frontą prie Debalcevo. Šiandien žinoma, kad jo kuopai iš apsupties pavyko ištrūkti Ukrainos pusėn. Pasakojimas apie šviesų, romantišką, žiaurų Ukrainos gyvenimo epizodą to jaunuolio lūpomis buvo išspausdintas laikraštyje „Nezavisimaja gazeta“ vasario 18 d. Interviu pateikiamas sutrumpintas, autoriaus nuotraukos fragmente Alikas Sardarianas.

MAIDANAS

Alikas Sardarianas: Iki Maidano mokiausi magistrantūroje Varšuvoje, norėjau stoti į režisūrą. Pasimokiau pusmetį. Prasidėjo Maidanas, ir aš nuvažiavau tik pažiūrėti. Pasitrainiojau, nusprendžiau grįžti, baigti mokslus. Praėjo dešimt dienų, prasidėjo įvykiai Gruševskoje [gatvėje]. Vėl atvykau.

Jevgenijus Feldmanas: Gyvenai tiesiog Maidane?

A.S.: Taip, tada aš buvau dėl to susipykęs su tėvu: jis Maidaną palaikė, bet manė, jog man reikia baigti mokslus. Kai buvo užimti Ukrainos rūmai, persikėliau ten. O ten buvo studentų asamblėja – jie buvo tokie karštakošiai. Tai buvo grynai intelektualus darbas.

J.F.: Ką veikė asamblėja?

A.S.: Tai buvo jaunimas iš įvairių Ukrainos aukštųjų. Jie kėlė studentus protestuoti. Svarbiausias uždavinys buvo organizuoti studentų streiką. Paskui dalyvavome provalstybinių oligarchų prekių boikote, mitingavome prie švietimo ministerijos. Kartu dirbome rengdami švietimo reformą: ten buvo grupė žmonių, kurie vos ne nuo 2010 metų vystė tas idėjas. Praktiškai visa asamblėja buvo kairiųjų pažiūrų.

J.F.:  Tavęs netrikdė, kad protestai Maidane buvo ganėtinai nacionalistiški?

A.S.: Aš tai supratau kitaip. Visų pirma, tai buvo pilietinis protestas. Keletą kartų konfliktavau su nacionalistiškai nusiteikusiais vaikinais, bet iškart nuskambėdavo frazės: atsieit, bendrą darbą dirbame. Nejutau gilios nacionalistinės potekstės. Ir kairieji, ir dešinieji bandė prastumti savo idėjas, Ukrainos rūmuose rodydavo filmus. Maidane buvo toks stūmis – „Atviras universitetas“… Vienas vaikinas – kairuolių kairuolis, biologas, – tai vykstant paskaitai „Ukrainiečio etnogenetika“, dėl tokio „durnyno“ jis tiesiog riaumojo ir plėšėsi.

Paskui buvo vasario aštuoniolikta. Instituto ir Šelkovaja gatvių sankryžoje mes neblogai pasidaužėm su mentais. Nepasakyčiau, kad Maidane pešėsi tik savigyna. Va, Misteckajos šimtinėje – kurioje vieni dailininkai ir muzikantai – buvo sužeisti trys, sulaužytomis kojomis ir praskelta galva.

Paskui buvo 20–a, mano pirma patirtis kaip paramediko. Devynioliktos vakare atėjome į Maidaną su mama ir broliu, papilstėme „kokteilio“, truputį pamėtėme padangų. Brolis nusprendė pasilikti Maidane, o iš ryto eiti į universitetą. O mes su mama nutarėme padėti ligoninėje Kostiolnaja [gatvėje].

J.F.: Turėjai mediko išsilavinimą?

A.S.: Ne, jokio. Mama lankė karinę katedrą, ji karo medicinos sesuo. Šiaip jau, ji ispanų kalbos dėstytoja, o antrasis išsilavinimas – juristė. Septintą ryto mane šaukia – šaudo! Čiupom, ką turėjom, ir bėgam. Užbėgom į viešbutį „Ukraina“, ten jau gulėjo pirma dešimtis kūnų. Neštuvų nebuvo, naudojome kažkokius užtiesalus. Iki pat vakaro tvarsčiau žmones, ploviau akis… Kitą dieną maždaug tas pats. O naktį, kai milicija pasitraukė iš savo pozicijų, buvau ligoninėje. Nuėjau pasižiūrėti, kas vyksta. Grįžtu, o man sako: „Dabar pas mus sąjūdis švietimo ministerijoje!“ Ten viskas ėjosi kultūringai – mums matant užantspaudavo visus kabinetus. Mums tai net buvo paranku: vienas mūsų reikalavimų buvo pastarųjų metų ministerijos veiklos auditas.

Mes visi sėdėjom ir dirbom su šitomis reformomis. Konsensuso principas – visi privalo sutikti arba sprendimas priimtas nebus – tai pragaras. Kieta, bet labai sudėtinga.

J.F.: Nejau pavyko dėl ko nors realiai susitarti?

A.S.: Mes kėlėme penkis pagrindinius reikalavimus: ministro ir pirmo pavaduotojo atsistatydinimas, represijų studentų atžvilgių ištyrimas, įstatymo projekto apie aukštąjį išsilavinimą priėmimas. Mes jam sukūrėme 43 pataisas, iš esmės – kelionės žemėlapį. Kitą dieną po paskyrimo pas mus atėjo ministras ir pasakė: jūsų pasiūlymai, žinoma, klasiški, bet juk daugumą jų įvykdyti nerealu. Žodžiu, mes jam iškėlėme ultimatumą: arba jis vykdo viską, ką žadėjo iki paskyrimo, arba jis apsiš…, bet į savo kabinetą nepaklius.

Visi penki reikalavimai buvo įvykdyti, dabar patyliukais priimamos pataisos.

KRYMAS 

A.S.: Nusprendžiau nuvažiuoti į Krymą – pafilmuoti, kas ten dedasi. Su tenykščiais studentais aktyvistais susipažinti per atstumą buvo labai sunku. Dabar suprantu, kodėl jie taip užsišifruodavo: pagrobimai, primušimai, net nužudymai – su proukrainietiškais aktyvistais ten elgėsi griežtai.

Mes su Marta – susipažinome Ukrainos rūmuose – pasiėmėme kamerą ir važiavom į Sevastopolį filmuoti dokumentikos. Armianske mus išlaipino iš traukinio – dalis mus sulaikiusių buvo apsirengę „berkutinę“ uniformą, dalis – rusiška, pikseline. Žiūri, pasas ukrainietiškas, Maidane dalyvavęs, pamatė esemeses telefone. Juos labai įsiutino mano geltonai mėlyna tatuiruotė. Padaužė kiek, nuvežė į rūsį, dar kartą padaužė. „Kada pradėjai dalyvauti valstybės perversme?“ – „Kur? Ar toje revoliucijoje?“ Bum bum! Jie lygiagrečiai mušė ir mane, ir Martą. Tardydami dar pjaustinėjo peiliu (ant Aliko rankų ir krūtinės matomi randai – aut.)

Na, užduoda tau debilišką klausimą. Vienas mano mėgstamiausių: „Kokį amfetaminų tipą dėdavote į arbatą Maidane?“ Aš sakau: „Ką?!“ Ir mane tuoj pat verčia nuo kėdės, krentu surištomis rankomis.

Mano lenkiškas studentiškas [pažymėjimas] jiems nepatiko, pradėjo pliaukšti, kad aš lenkų šnipas ir privalau prisipažinti. Aš sugalvojau epinę šnipo istoriją su išgalvotais slaptažodžiais, susitikimų vietomis, išgalvotais žmonėmis, su kuriais turėdavau susitikti.

Istorija juos patenkino. Visą naktį pas mus atbėgdavo bernai klykdami: „Tai tu, padla, į mane Molotovo kokteilį Maidane mėtei?“ Jie visi su balaklavomis [tokia kepurė-kaukė] buvo, ir mes tarp savęs juokėmės: na, tai nusiimk kaukę, pažiūrėsim, gal ir aš, gal ir į tave! Tiesą sakant, Maidane aš nė karto į žmogų nemečiau „molotovo“, tik porą kartų į mašinas.

Kitą dieną, į pavakarę, mus paleido. Paleido kažkokie „afganai“, ar ką, – tokie idėjiniai. Pasakė: „Saugumo tarnyba planuoja jus paimti į Sevastopolį, ir jeigu jūs ten pakliūsit, tai nežinom, kas su jumis bus. O jūs iš eigos čia pakliuvot, atsitiktinai“. Liepė parašyti raštelį, kad jokių pretenzijų blokposto personalui neturime.

KARAS

A.S.: O rugpjūčio viduryje užsirašiau savanoriu. Aš neturiu nei karinio išsilavinimo, nei patirties. Maždaug tuo metu susitaikiau su tėvu ir persikrausčiau į namus. Kai tėvai sužinojo, kad noriu užsirašyti, pasakė: „Tada mes irgi. Mes už tave blogesni, ar ką?“ Nuėjome į Nacgvardiją, praėjome medkomisiją. Pasakė: „Mes jums paskambinsime“. O rugpjūčio 28 vyko baisus mūšis prie Komisarovkos, netoli Debalcevo, ir Kulčickio batalijonas turėjo rimtų nuostolių. Reikėjo jį kažkuo skubiai užpildyti, ir mums paskambino.

Mama iškart nuėjo kaip medikė-sanitarė. Tėvas buvo tarnavęs dar Sąjungoje [TSRS], taigi nuėjo kaip karininkas. Aš maniau, kad mane paims tik kaip virėją, keikiausi dėl to. Tačiau paaiškėjo, kad būsiu žvalgybos padalinio radijo telefonistas. Nors faktiškai aš tarnavau ne žvalgyboje. Žmonių, kurie taip blogai nusimano apie ginklus ir apie visokius karinius šposus kaip aš, į žvalgybą neima.

J.F.: O mokymai buvo?

A.S.: Vieną dieną. Tada aš pirmą kartą gyvenime į rankas paėmiau automatą. Kitą dieną mus didele grupe atvežė į Debalcevą. Mėnesį tiesiog budėjome blokposte. Tikrini mašinas, bendrauji su vietiniais, slepiesi, kai apšaudo… Paskui rotacija – mus grąžino į Kijevą.

Tėtis tuo metu jau buvo apmokomas minosvaidininku. O aš baigiau karo medicinos kursus. Aš visai ne gydytojas, mano praktinės žinios menkos: kaip uždėti timpą [žgutą], kaip ištempti iš apšaudymo… Tiesa, tokios patirties kol kas nebuvo. Štai prie oro uosto išmokau jungti lašelinę. Iš pradžių praktikavausi su grupės vyresniąja, paskui jau jungiau sužeistiesiems.

Dabar mudu su mama tarnaujame čia, Artiomovske, o tėtis kitoje vietoje. Mes su mama dabar turime vienodus laipsnius, kas jai labai nepatinka. Mes – vyresnieji kareiviai.

J.F.: Ar vertėjo pradėti Maidaną apskritai? Ką reikėtų keisti?

A.S.: Sunku pasakyti. Pradėti vertėjo bet kuriuo atveju, nes būtų buvę tik blogiau. Daugelis svarstė, kad Rusija užpuls Ukrainą, bet mes į tai žiūrėjome kaip į suokalbių teoriją apie masonus. Tačiau net žinodami, kad Rusija taip padarys, mes vis viena būtume Maidaną pradėję. Kitaip būti negalėjo.

J.F.: O asmeniniu lygmeniu?

A.S.: Per šiuos metus dalyvavau daugybėje epiškų dalykų. Man niekuomet nebus gėda, kad likau nuošalyje. Aš dar anksčiau galvojau: jeigu staiga kada nors turėčiau vaikų, ir jie paklaustų: „Tėveli, o kur tu buvai, kai 18-tą su „berkutu“ mušėsi?“, o aš atsakyčiau: „Aš Varšuvoje sėdėjau“. Tai kaip gi čia būtų?

Labai svarbus dalykas draugystė. Maidane tu per mėnesį galėjai susipažinti su tokiu kiekiu puikių žmonių, kokių įprastiniame gyvenime nesutiktum per 10 metų. Žmonės verkė tiesiogine prasme: „Mes manėme, mes vieni tokie bepročiai, užsiimame kultūriniu aktyvizmu, o pasirodo, tokių debilų pilna visa Ukraina!“ Jei nebūtų karo, neįsivaizduoju, kaip greitai mes viską būtume pakeitę. O taip – didžioji dalis šių žmonių išvyko į karą.

J.F.: Akivaizdu, kad dabar aplink tave – Artiomovske ir apskritai Donbase – yra daug žmonių, kurie Maidano visai nepalaikė…

A.S.: Man gaila, kad jie šito nepajuto. Maidane buvo tragiškų, šlykščių momentų. Bet vakar vakare viena pažįstama man parodė fotografiją iš Maidano. Aš sėdėjau ir mąsčiau – kaip tada viskas buvo kieta!.. Šalta, žvarbu, pašonėje „berkutai“, ‚tituškos“ gali Podolėje sumušti… Bet tai gražiausios mano gyvenimo dienos.

J.F.: Jei kalbėtume apie ateitį, ko labiausiai norėtum Ukrainai, sau?

A.S.: Pabandysiu vėl stoti į kino mokyklą. Manau, kad čia prifilmuosiu pakankamai, kad egzaminui padaryčiau trumpametražį. O šaliai… Kai karas baigsis, „DLR“ [Donecko Liaudies respublika], „LLR“ [Lugansko Liaudies Respublika] prasmegs, visa tai vėl taps Ukrainos teritorija, sugrįš Krymas. Sunku įsivaizduoti, kiek prireiks darbo, kad būtų sutvarkytos žmonių galvos. Žmonės dar ilgai bus išplautomis smegeninėmis. Reikės titaniško darbo.

Išvertė Linas V.Medelis.

Originalus tekstas yra čia.