Kad laisva Lietuvos Respublika išliktų, ji turi turėti mokyklas, kurios augintų laisvę branginančius ir ginti pasiryžusius žmones. Tai suprato ir teigė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės intelektualai, vėliau – Stasys Šalkauskis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Meilė Lukšienė…
Kadaise su Meile Lukšiene ir Žibartu Jackūnu redagavome mokslininkų ir mokytojų parengtas bendrąsias ugdymo programas. Pamenu, kad 1997-aisiais po ilgoko ginčo dėl pilietiškumo sampratos į Pilietinės visuomenės pagrindų programą įrašėme:
„Mokiniams padedama pažinti ir suvokti Lietuvos Respublikos gynybos principus, piliečio priedermes krašto gynimui…“
„Mokiniams padedama ugdytis gebėjimus bei įgūdžius, leidžiančius sudėtingiausiomis gyvenimo aplinkybėmis neprarasti savarankiškumo, savigarbos ir žmogiškojo orumo; ginti savo teises, laisves ir įsitikinimus; branginti ir ginti Lietuvos tautos savarankiškumą bei orumą..“
Vienas pilietinio ugdymo tikslų – „padėti suprasti pagrindines valstybės gynybos nuostatas, krašto apsaugos sistemos veikimo principus bei piliečio priedermes krašto gynybai.“
Dalis šių nuostatų išliko nuo 2008-ųjų iki šiol veikiančioje Pilietiškumo ugdymo bendrojoje programoje. Tarp jos tikslų – „branginti Lietuvos tautos politinę nepriklausomybę, įsipareigoti išlaikyti ir stiprinti jos valstybingumą“. Jos turinyje – „Lietuvos gynybinė politika“. Ir vis dėlto asmeninės „piliečio priedermės krašto gynybai“ jau neminimos.
Šiuo metu Švietimo, mokslo, sporto ministerija atnaujina visas bendrojo ugdymo programas. Jau parengtuose visų šių programų projektuose yra apibrėžiama ugdytina „pilietiškumo kompetencija“, kuri apima daug dalykų – ir „pilietinį tapatumą“, ir „pilietinę galią“, ir „gyvenimą bendruomenėje“, ir „pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms“, ir „valstybingumo stiprinimą tarptautinėje bendruomenėje“. Tačiau nenumato jokios piliečio pareigos Lietuvos Respubliką ginti.
Nerasime aiškiau nusakytos šios pareigos ir naujos Pilietiškumo pagrindų programos projekte. Taip, jis numato supažindinti mokinius su „krašto gynybos ir pilietinio pasipriešinimo institucijomis“, su „istorine ir socialine nesmurtinio pilietinio pasipriešinimo reikšme ir prasme“, su „istorine, politine ir socialine ginkluoto pasipriešinimo reikšme ir prasme“, tačiau nekalba apie asmeninę piliečio pareigą ir motyvaciją kraštą ginti. Projektas iškelia tik pačių mokinių besiugdomą „motyvaciją veikti taikaus demokratinio sugyvenimo ir bendradarbiavimo sąlygomis“.
Pamenu: pirmąsyk Rusijos kariuomenei įsiveržus į Ukrainą ir okupavus Krymą, su kolegomis mokslininkais ir mokytojais rašėme naują Lietuvių kalbos ir literatūros programą pagrindinei mokyklai. Tarp kitų dalykų mums atrodė svarbu atskleisti lietuvių literatūros gyvą ryšį su tautos laisvės kovomis, su Lietuvos likimu ir išlikimu, parodyti, kad mūsų literatūrai, pasak Marcelijaus Martinaičio ir Tomo Venclovos, ne kartą teko būti „ir valstybe, ir istorija“, bendruomenės egzistenciją saugančiu „Achilo skydu“.
Tuomet į pagrindinės mokyklos Lietuvių kalbos ir literatūros programą įrašėme, mūsų manymu, jaunimui reikalingas temas: „Laisvės gynimas“, „Gyvenimo išbandymai“, „Žmogus tautoje“, „Laisvo žmogaus laikysenos“. O šiose temose atsirado ir pora senųjų lietuvių karo dainų, ir keli sukilimų prieš Rusijos imperiją kūriniai, ir partizano Dzūko dienoraštis, ir Broniaus Krivicko eilėraščiai, ir partizanų dainos… Ir paradigminė laisvą polį ginanti, jo vertę aiškinanti Tukidido užrašyta Periklio kalba.
Skaitau šiandien Švietimo, mokslo, sporto ministerijos parengtą naują Lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą ir neberandu jame nė vienos iš šių temų. Neberandu ir dalies svarbių literatūros tekstų.
Atsiverčiu ir ką tik mokytojams paskelbtą 11 – 12 klasėms skirtą Lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą. Jame nepavyko atrasti jokių turinio aspektų. Net tarp pasirenkamų autorių nebėra nei Simono Daukanto, nei Vinco Kudirkos, nei Antano Vaičiulaičio, nei Igno Šeiniaus, nei Oskaro Milašiaus, nei Jurgio Baltrušaičio, nei Jono Meko… Bet yra tikrai daug jaunų ir pagyvenusių gyvųjų.
Simboliška – neliko programos projekte privalomos Česlovo Milošo ir partizano Broniaus Krivicko kūrybos. Vietoj Č. Milošo mokiniai galės rinktis M. Atwood, B. Hrabalo, K. Ishiguro, O. Tokarczuk arba dar kitų autorių tekstus. Vietoj B. Krivicko – Salomėjos Nėries arba Vytauto Mačernio eilėraščius.
Neliko programos projekte ir kertinio literatūros, kaip „laisvųjų menų“ dalyko, siekio – ugdyti laisvą, laisvei pajėgų asmenį. Naujoji programa skelbia, kad „lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo tikslas – įgalinti mokinį tapti sąmoningu ir kūrybingu kalbos vartotoju ir skaitytoju“.
Štai ir svarstau: ar galėtų šiandien tokį savo kalbos ir literatūros ugdymo tikslą turėti Rusijos, Baltarusijos, Kinijos valstybinės mokyklos – auginti kalbos vartotojus ir skaitytojus? Spėju, kad taip.
2022-03-02
Projektas „Svarbiausios tautinio identiteto dalys – kalba ir etninė kultūra“, 6 tūkst.
