V. Valiušaitis. „Iskonno ruskije zemli“

Ukrainos prezidentas V. Zelenskis šiąnakt (vasario 25 d. – Alkas.lt), kreipdamasis į ukrainiečių tautą, sakė, kad Ukraina kovoja viena. Deja, tai tiesa, ir taip jau istorijoje buvo.

Prieš 80-dešimt su trupučiu metų, taip pat viena prieš bolševikinę Rusiją kovojo Suomija. Ir retorika agresorius dangstėsi labai panašia: jis buvo „priverstas“, nes jį „provokavo“, jam „grasino“, „rengėsi užpulti“…

Deja, problema ta, kad tiek tada, tiek dabar priemonių sulaikyti agresorių nėra labai daug. Visuotinis karas irgi, deja, nėra alterantyva.

1939 m. lapkričio 16 d. Suomija nutraukė derybas su Sovietų Sąjunga ir atšaukė savo vyriausybinę delegaciją iš Maskvos, kai stalininės Rusijos vyriausybė nesutiko sumažinti savo reikalavimų, nepaisant to, kad suomiai buvo sutikę perleisti rusams keletą salų Baltijos jūroje, tačiau kategoriškai atsisakė užleisti sausumos teritorijas, įsileisti raudonosios armijos įgulas ir sudaryti vadinamąją „draugystės ir savitarpio pagalbos sutartį“, kokias jau buvo pasirašiusios Estija, Latvija ir Lietuva, ir dėl kurių suomiai buvo įspėję, kad „Baltijos šalys dėl to gailėsis“.

Maskvos spauda nedelsiant apkaltino suomius, esą jie “ruošiasi karui prieš Sovietų Sąjungą” ir įspėjo Suomijos vyriausybę, kad kariuomenės laikymas Sovietų Sąjungos pasienyje būsiąs “pražūtingas Suomijos saugumui”.

Komunistinė Rusijos spauda griebėsi beprotiškos propagandos prieš Suomiją. Panašios į tą, kurią varė Vokietijos propaganda prieš Lenkiją, iki jos armijai įsiveržiant į šią šalį 1939 m. rugsėjo 1 d.

TASS’as, oficiali sovietų žinių agentūra, tučtuojau paskelbė straipsnį, kuriame aiškinta, kad „Suomijos valdžia skatina savo šalies gyventojus neapkęsti Rusijos“, kad „Anglijos buržuazija pakreipė suomių nuotaiką prieš rusus“, kad „reakciniai Suomijos elementai svajoja užkariauti Rusiją ir išplėsti suomių įtaką net iki Uralo kalnų“.

Suomijos užpuolimo išvakarėse (1939 m. lapkričio 30 d.) sovietų spauda beveik ištisai rašė apie „sovietų suomių krizę“. Visi laikraščiai skelbė notas, kuriomis pasikeitė rusų ir suomių vyriausybės, ypač paskutinę sovietų vyriausybės notą, kurioje pranešta apie atsisakymą nuo nepuolimo pakto su Suomija.

Skelbti pranešimai apie naujus incidentus rusų suomių pasienyje. Laikraščiai skelbė daug naujų rezoliucijų, priimtų per masines bolševikų valdžios organizuotas demonstracijas. Ten buvo sakoma: „Mūsų kantrybė pasibaigė“, „Leiskite mums nukirsti ranką, kuri ištiesta į Leningradą“ ir pan.

„Izvestija“ vedamajame rašė, kad vadovaujantieji Suomijos sluoksniai turi „provokatoriškų tikslų“. Jie esą tik „marionetės Sovietų Rusijos priešų rankose“. Laikraštis skelbė apie „suomių šovinistų galutinai numestą kaukę ir galutinai rengiamą karą prieš Sovietų Rusiją“.

Tuo metu Berlynas, slaptais Molotovo-Ribentropo protokolais pasidalijęs Europą su Maskva ir Suomiją atidavęs Kremliaus nuožiūrai, tuo pačiu metu savo laikraščiuose skelbė, kad „Molotovo kalba – paskutinis taikos šauksmas“. Tokiomis ir panašiomis antraštėmis Berlyno laikraščiai pranešė apie Molotovo kalbą ir diplomatinių santykių nutrūkimą tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos.

Įdomu pažymėti, kad to meto politiniams ir diplomatiniams sluoksniams artimi žmonės nepritarė suomių laikysenai. Buvo pabrėžiama, kad kaip Vokietija, atsiradus progai sunaikino jai primestus „Versalio varžtus“, taip dabar Sovietų Rusija naudojasi proga atstatyti Petro Didžiojo sukurtą Rusijos padėtį prie Baltijos jūros.

Prancūzų karo ekspertai prognozavo, kad Suomija įstengs kovoti prieš Sovietų Sąjungą nuo kelių dienų iki daugiausiai dviejų savaičių. Suomiai pajėgė atsilaikyti tris su puse mėnesio, padarę bolševikams milžiniškų nuostolių, nors jie patys irgi sumokėjo didelę kainą. Tačiau išvengė Lietuvos, Latvijos ir Estijos likimo.

1940 m. kovo viduryje pasirašius su rusais „taikos sutartį“, Suomijos užsienio reikalų ministras Veinio Taneris (Väinö Alfred Tanner) pareiškė, kad Suomija priėmė Rusijos taikos sąlygas, nes neturėjo ginklų ir nepasitikėjo kitų pažadais.

Nuo pat karo pradžios buvo aišku, sakė Taneris, kad kova nelygi. Vis dėlto suomiai gynėsi stipriau nei tikėtasi. Kai kurios Suomijos kariuomenės dalys buvo visą laiką mūšių linijoje. Tačiau pastiprinimų stigo.

Pastiprinimai Suomiją pasiekti galėjo vieninteliu keliu – per Švediją ir Norvegiją. Tačiau tos šalys, pačios bijodamos totalitarinių rusų ir vokiečių režimų, kaip neutralitetą deklaravusios šalys, nepraleido svetimų šalių kariuomenių per jų teritorijas. Tai pasirodė neįveikiama kliūtis. Suomija buvo palikta viena grumtis su daug stipresniu priešu.

Pasidavimas Rusijai ne suomių kaltė, sakė Taneris. Tai kaimyninių šalių kaltė.

Suomijai teko sudaryti taiką. Kokią taiką ? – klausė Taneris ir atsakė: „Sunkiai pažeista tauta atiduoda kitai šaliai svarbias pramonės ir žemės ūkio teritorijas.“
Po rusų-suomių „taikos sutarties“ pasirašymo paaiškėjo įdomių detalių.

1939 m. gruodžio mėnesį Suomijos pasiuntinys Paryžiuje, Holma, pareiškė, kad Suomijai reikia amunicijos ir karo pabuklų. Suomija neprašanti kareivių, nes ji gali tikėtis Švedijos pagalbos.

Po dviejų mėnesių, vasario 20 d., pasiuntinys kreipėsi į Prancūziją su prašymu pasiųsti Suomijon ir talkininkų kariuomenę, nes Švedija atsisakė duoti suomiams savo reguliarios armijos pagalbą.

Prancūzija sutiko prašymą išpildyti. Ji greitai paruošė kai kurias savo kariuomenės dalis. Ekspedicinių jėgų branduolį sudarė rinktiniai Alpių kariai, kurie gali ištverti šaltį ne blogiau už pačius suomius. Bet Prancūzija reikalavo, kad Suomija oficialiai paprašytų pagalbos.

Vasario 28 dieną Prancūzija painformavo Suomiją, kad ekspedicinės pajėgos laukia tik įsakymo vykti suomiams pagalbon. Tačiau suomiai pagalbos neprašė.

Kodėl? Todėl, kad tą pačią dieną, vasario 28-ąją, Vokietijos pasiuntinys Helsinkyje įspėjo suomius: jeigu jie, suomiai, prašys talkininkų pagalbos, tai Vokietija išlaipins pietų Suomijoje savo kariuomenę ir, kartu su rusais, sutriuškins Suomiją, pirma negu talkininkai suspės atsiųsti pagalbą.

Taip suomiai buvo priversti nusilenkti Rusijai. Bet tai padarė tik Hitlerio grūmojami.

Kokios buvo „taikos sąlygos“?

Suomija atidavė Rusijai visą Karelijos sąsiaurį, įskaitant Viipuri (Vyborg) miestą.

Rusijai teko visos Ladogos ežero pakrantės ir nemažai teritorijos į šiaurės rytus nuo Ladogos.

Hango pusiausalį, prie įplaukimo į Suomių įlanką, rusai perėmė 30-ties metų “nuomai” (iš tiesų čia savivaliavo, suomius išnaudojo ir tinkamai neatsilygino) ir čia įsirengė savo įtvirtinimus.
Rusija gavo įvairių salų Suomių įlankoje. Dar Suomija atidavė rusams plačią teritorijos juostą šiaurėje, su Srednij ir Ribačij pusiausalių dalimis. Pastatė geležinkelį Rusijos Baltosios jūros uostams sujungti su Botnijos įlanka.

Suomiai turėjo suteikti teisę rusų lėktuvams kursuoti per Petsamo sritį (ją sovietai visiškai pasiglemžė po Antrojo pasaulinio karo) ir sudaryti nevaržomą kelią susisiekti Rusijai per šią sritį su Norvegija.

Suomija įsipareigojo pasirašyti naują nepuolimo ir prekybos sutartį su Rusija.

Praėjus porai savaičių po karo, Suomijos vyriausybė oficialiai paskelbė, kiek per 3,5 mėnesio trukusio Rusijos puolimo mažai suomių tautai buvo padaryta nuostolių.

Ginant šalį nuo 50 kartų skaitlingesnio užpuoliko, žuvo daugiau kaip 15,000 Suomijos vyrų (vėliau, patikslintais nuomenimis, nustatyta, kad žuvo ir mirė nuo žaizdų per 25 tūkstančius). Jie paliko tarp 8-10 tūkstančių našlių, tarp 20 ir 30 tūkstančių našlaičių.

Be pastogės liko 525,000 žmonių.

Rusų lėktuvai numetė ant Suomijos miestų ir kaimų apie 64,000 bombų, kurios sunaikino 122 mūrinius ir 1460 medinių namų. Be to, 364 mūriniai ir 2619 medinių namų buvo apgriauti. Sunaikintos 4 bažnyčios, 5 – apgriautos.

Rusai bombardavo 46 ligonines, kurių 8 buvo sudegintos, 12 – labai sužalotos.

Nekilnojamojo turto nuostoliai siekia 2 milijardus suomiškų markių, JAV doleriais – 36 mln. Pagal dabartinę pinigo vertę, matyt, reikėtų dauginti, spėčiau, iš 1000. Čia dar neįskaičiuotas sovietams atiduotų miestų ir teritorijų nuostolis.

Vienas Viipuri (Vyborgo) miestas to meto suomių valdžios apskaičiavimu buvo vertas 36 mln JAV dolerių.

Suomija neteko 10 proc. dirbamos žemės, 10 proc. tekstilės, chemijos ir metalo pramonės, 11 proc. miškų. Apie 400 tūkstančių Suomijos gyventojų per 12 dienų turėjo išsikelti iš prarastų teritorijų.

Nuo tada – tai „iskonno ruskije zemli“.

 

1 of 3

- +

1. V. Valiušaičio faksimilė

2. V. Valiušaičio faksimilė

3. V. Valiušaičio faksimilė