M. Kundrotas. Libkonų Lietuva – Rusijos atspindys?

Jau trečią dešimtmetį Lietuvos būties prasme vaizduojama antitezė Rusijai. Tarsi buvimas prieš kažką – Rusiją, Lenkiją, Europos Sąjungą ar Ameriką – būtų tautos ir valstybės gyvavimo tikslas. Žinant ilgalaikę istorinę patirtį ir dabartines tendencijas pačioje Rusijoje antitezė jai suprantama, bet ar ji gali būti pakankama, kalbant apie valstybės paskirtį ir tautos pagrindus?

Žvelgiant giliau kyla ir kitas klausimas: gal nuolatinis tolinimasis nuo Rusijos išplaukia iš to, kad vis dar tebesame per arti? Ne tiktai geografiškai. Galima klausti ir dar eretiškiau: o gal tebesame Rusų pasaulio dalis? Aptarkime tai politiniu, teisiniu, informaciniu ir mentaliniu pjūviu.

Rusijos politinį režimą galima pavadinti dviem žodžiais: sisteminis pliuralizmas. Formaliai ten nėra vienos partijos diktatūros. Veikia rinkimai ir daugiapartinė sistema. Parlamente atstovaujama ištisa partijų puokštė. Tai – prezidentinė, fašistinė „Vieningoji Rusija“, leninistinė Komunistų partija, socialdemokratinė „Teisingoji Rusija“, šovinistinė Liberalų demokratų partija ir liberaliai centristinė partija „Naujieji žmonės“.

Pirmosios keturios esminiais klausimais sutaria. Ar tai būtų imperialistinė tarptautinė politika, ar vidinė valstybės viršenybė tautos ir žmogaus atžvilgiu. Penktoji partija parlamente – dar naujokė, greičiausiai įsileista į parlamentą tam, kad padidintų demokratijos regimybę.

Ji pasisako prieš konflikto eskalavimą Donbase, tačiau Krymą laiko integralia Rusijos dalimi. Taigi, tai – tiesiog nuosaikesnė frakcija bendrame imperialistiniame bloke. O jei tai ir būtų reali opozicija, ji liktų absoliuti mažuma tarp iš esmės režimą palaikančių jėgų, besiginčijančių tik dėl niuansų.

Lietuvoje daugelį metų galima stebėti tą patį sisteminį pliuralizmą. Kad ir kaip vadintųsi parlamentinės partijos – konservatoriais, liberalais ar socialdemokratais – esminiais klausimais jos sutaria. Tai – ir vis gilesnė Europos integracija Lietuvos suverenumo sąskaita, ir iš esmės kosmopolitinis visuomenės modelis, ir parama vis naujai išrandamoms lyties bei šeimos sampratoms.

Vienintelė išimtis buvo praeitos kadencijos Seimas, kuriam dirigavo valstiečiai. Šiuo metu jie ir Regionų frakcija – praktiškai vienintelė reali opozicija nacionaliniame parlamente.

Žinoma, iki Rusijos Lietuvos politinei sistemai dar yra, kur pasistiebti. Pražiūrėtas svarbus, nors mūsuose labiau simbolinis Prezidento postas – į jį pateko tautos daugumai, o ne vyraujančiai politinei konjunktūrai palankus Gitanas Nausėda.

Panašu, kad kituose rinkimuose bus pasistengta šią spragą užtaisyti savu žmogumi – gal ne šiaip sau iš Signatarų balkono kviesta pasisakyti sistemos eksprezidentė, Mykolo Burokevičiaus bendrapartietė Dalia Grybauskaitė. Jai grįžus į Simono Daukanto aikštę galima tikėtis galutinės režimo jėgų konsolidacijos.

Na, o kitos, ryžtingiau prieš sistemą pasisakančios jėgos – Tautos ir teisingumo sąjunga, Krikščionių sąjunga, Nacionalinis susivienijimas – laikomos per saugų atstumą nuo valdžios. Sakyti, kad tai lemianti rinkėjų valia, būtų naivu ir paviršutiniška, jei ne sąmoningas melas. Ką gali spręsti rinkėjas, pasak daugelio apklausų palaikantis tautiškas ir konservatyvias vertybes, tačiau stokojantis objektyvios informacijos apie toms vertybėms atstovaujančias partijas? Jis tiesiog nesieja savo vertybių su atitinkamomis politinėmis jėgomis.

Čia pereiname prie kito svarbaus pjūvio – informacinio. Ir čia taip pat daug panašumų su Rusija. Mūsuose daug kalbama apie tai, kad valdžia Rusijoje legitimuojama per rinkimų klastojimą. Bet sulyginus objektyvių, antisisteminių agentūrų apklausų duomenis su rinkimų rezultatais per pastarąjį dešimtmetį panašu, kad klastojimas ten – antraeilis veiksnys. Daugybė šios šalies piliečių išties remia valdančiąją sistemą, nes taip juos užprogramuoja režimui lojali žiniasklaida.

Rusijos ir Lietuvos padėtis, žvelgiant formaliai, čia skiriasi. Rusijoje didžiuma stambiosios žiniasklaidos – valstybės arba su ja susijusių įmonių rankose. Lietuvoje didžiuma žiniasklaidos – privati. Tačiau ir čia, ir ten medijų rykliai palaiko vieną politinę liniją. Net ne instituciją – lietuviakalbės žiniasklaidos milžinai pakankamai aštriai taršė valstiečių parlamentinę daugumą ir tebetaršo Prezidentą – o būtent politinę liniją. Rusijoje tai – putinistinė, Lietuvoje – pseudoliberali politinė linija, kurią, remiantis tam tikromis istorinėmis analogijomis, dar galima vadinti jakobiniška.

Išskirtinis vaidmuo čia tenka vadinamajam Nacionaliniam transliuotojui, kuriam lojalumu jakobiniškai srovei sunkiai prilygtų net atviriausiai angažuoti privačių medijų kanalai. Šiuo atveju lietuviai, kaip ir Rusijos piliečiai, patys užsimoka už tai, kad jiems plauna smegenis.

Taigi, Lietuvoje, kaip ir Rusijoje, vyksta visuomenės programavimas vienos politinės linijos kryptimi. Sisteminis pliuralizmas žiniasklaidoje sąlygoja tokį pat pliuralizmo pobūdį ir politikoje.

Teisinėje srityje esame panašesni į Rusiją, nei galėtume įsivaizduoti. Rusijoje sistemos oponentai smaugiami per antiekstremistinės teisės bazę. Pagal šią teisę uždarinėjamos aneksuotų šalių patriotų, pačių rusų tautininkų, religinių disidentų organizacijos. Pretekstas – rimtis, darna ir tolerancija. Kai ką primena? Taip, Lietuvoje tai – neapykantos nusikaltimų registras, jau figūruojantis Baudžiamajame kodekse ir brukamas į administracinę teisę.

Pagal šį kodeksą užtenka pasakyti, kad Lietuva priklauso tik jos istoriniams gyventojams, o šeimą sudaro tėtis, mama ir jų vaikai, kad grėstų problemos.

Tiesa, teisinės cenzūros mastai Rusijoje ir Lietuvoje vis dar skiriasi. Pas mus pradedama nuo atvirų pasisakymų prieš sistemos globojamas grupes, jų kritikos, bet teoriškai jau sukurtas pagrindas bausti ir už grynai pozityvias žinutes, kurios šias grupes „diskriminuotų“. Kaip galima pasisakyti už lietuvišką Lietuvą ar prigimtinę šeimą, jei tai žeidžia privilegijuotųjų sluoksnių jausmus?

Vis mažiau erdvės ir pačios sistemos kritikai. Antisisteminiai renginiai – draudžiami, o kitaip mąstantiems piliečiams bandant patekti į oficiozinius renginius jiems tiesiog užkertamas kelias. Antisisteminė žiniasklaida teisiškai dar nėra taip persekiojama, kaip Rusijoje, tačiau plečiant neapykantos nusikaltimų registrą galima laukti natūralios draudimų plėtros ir čia.

Pagaliau, svarbiausias pjūvis – mentalinis. Rusijos politinės sistemos laikyseną daugelis politologų apibūdina kaip apgultos tvirtovės sindromą. Mes – gerieji, kuriuos iš išorės puola piktieji, todėl visi telkimės aplink tvirtovės komendantą, kuris mus išgelbės. Koks bebūtų tas komendantas, jis – mūsų viltis. Nes be jo tiesiog pražūsime.

Skirtumas tik toks, kad Rusijoje tas komendantas – vienasmenis, Lietuvoje – kolektyvinis. Rusijoje bet kokia opozicija valdžiai siejama su užsienio priešų agentūra. Lietuvoje – lygiai taip pat. Tik užsieniai skiriasi.

Jei kada nors Rusijai pavyktų susigrąžinti Lietuvą į savo glėbį, jai čia mažai, ką tereiktų keisti. Tiesiog priešą Maskvoje pakeistų priešas Vašingtone. Pats mąstymo tipas liktų tas pats. Ta pati žiniasklaida. Ta pati teisė. Gal net tos pačios politinės partijos: jų senbuviai jau yra keitę šeimininkus.

Tiek Rusijoje, tiek Lietuvoje valstybė, kaip valdžios, jėgos ir prievartos aparatas, – aukščiau tautos, aukščiau žmogaus. Tad ir šioje srityje viskas liktų po senovei. Pasikeistų tik metropolija.

Ar sugebėsime išsiveržti iš dvasinio Rusų pasaulio ir pasukti laisvų, tautinių Europos valstybių, pirmiausiai – Lenkijos ir Vengrijos keliu, parodys artimiausi keleri metai.

Gerų ženklų jau yra – kyla masiniai opoziciniai judėjimai, vienijasi antisisteminės partijos, vyksta gausūs antisisteminiai renginiai, vis mažiau žmonių bepasitiki oficiozine žiniasklaida ir ieško alternatyvų.

Svarbu tik suvokti, kad Rusija nėra teigiama alternatyva dabartinei Lietuvos sistemai.

Ne. Rusija – tokia pati autoritarinė korupcijos ir socialinės atskirties šalis, kaip ir mes, tik ten viso to kiek daugiau.

Prieš trisdešimt dvejus metus išsivadavome iš Rusijos formaliai. Išsivaduokime ir praktiškai.

Autorius yra politologas