Vartau, skaitau, įsiklausau į paskutiniųjų Roberto Keturakio rinkinių („Teesie“, 2019., „Nežinomasis“, 2020) žodžius, kitaip juos priimdama, kitaip išgyvendama – tarsi priesakus ar moralinį testamentą ( „Neįskaudint, nepiktint, ginčų liūne neskęsti, nevilty nepalikti (…)“).
Kodėl į šviesią amžinybę išėjusiųjų žodžius įsiklausome pagaviau, gal net su tam tikru sakralumo atspalviu? Ne, Poeto Roberto Keturakio ant pjedestalo neužkelsi net ir po mirties – jo kūryboje nėra patoso, revoliucingumo, tiesmuko kvietimo už teisybę… Jo eilėraščių žmogus kalba santūriai, netgi tyliai, nes tikrasis jautrumas nešaukia, nerėkia, nedemonstruoja savo jausmo viešai
„Lietuva mano,
seserie nebylaus Mykoliuko,
kas atsitiko,
kad ežerai Tavo dūsta
pervasar ledais užvožti?
Kad Tavo dainos
tyčiotis drįsta
iš gyvųjų kaip mirusių,
iš mirusių kaip gyvų?
Išgirsti jo eilėraščio žmogaus balsą – reiškia įsižiūrėti į kasdienybę, atpažinti tai, kas šviečia joje, kas byloja apie žmogaus pašaukimą būti Žmogumi.
Besklaidydama albumus, užtikau (Poeto mėgstamas žodis) jo ranka rašytą recenziją mano ese knygelei „Pusryčiai po liepomis“(2012). Panorau prie tos recenzijos grįžti, įsiskaityti, atrasti joje ne save, ne savo kūrybos įvertinimą, o tai, kas buvo svarbu Poetui, kuo jis gyveno, kokias giminiškas mudviejų vertybes įžvelgė.
Iš esmės recenzijoje redaktorius kalba … apie save, čia jis atsiskleidžia tiesmukiau nei eilėraščiuose. Dalinuosi Roberto Keturakio įžvalgomis, kurios atskleidžia jo asmenybę, vertybes, kuriomis gyveno, kurias atpažindavo „saulabroliuose“, susirūpinimą dėl Lietuvos ateities, skausmą dėl egzistavimo viendienystės, tikrųjų vertybių sukeitimą.
„Šiandieninis mūsų gyvenimas vis agresyviau diktuoja būtinybę tenkintis , regis, kasdieninę egzistenciją palaikančiais ryšiais: vaikų ir tėvų santykiai, vyro ir moters bendravimas, žmogaus ir jo namų vieta pasaulyje, gimtinės ir „pasaulio žmogaus“ supriešinimas… Visa tai – žmogus ir jo aplinka, pasirinkimas tarp atradimų ir praradimų – atrodo, gali keistis vietomis, turėti vertybių statusą ar neturėti, sukelti ilgesį ar pasipiktinimą išdavystėmis ar nejautrumu – laikina ir nesvarbu. Kalte kalantis gyvenimo ritmas, akimirksniu ar pragmatiškam sandėriui lyg voratinklis blykstelėjęs ryšys palieka sąmonėje (ir sieloje) pavojingiausią užkratą: viską galima nesunkiai, be didesnės įtampos ir svarstymų pakeisti, sukeisti, palikti, užmiršti…
Tačiau bet kuris žmogus yra vienintelis. Net angelas negali pakeisti. Net mirtis. Ir gyvenimas yra vienintelis. Šitas jutimas ir žinojimas persmelkia kiekvieną šios knygos (kalbama apie mano knygą „Pusryčiai po liepomis“) puslapį. „Dievas norėtų, kad mes kiekvienas atrastume savąjį Liepsnojantį krūmą ir prieitume prie jo nusiavę apavą – savo pasipūtėlišką išdidumą ir tariamą visažinystę palikę stebuklo prieigose. Stebėdami. Nustebę. Ir vėl iš naujo klausdami“ („Liepsnojančio krūmo stebuklas“). Šitos citatos galėtų būti R.J. knygos viršūnėmis, nuo kurių skaitytojas įžvelgtų, kas vis dėlto lieka kasdienybės sąnašomis užklotu žinojimu ir jutimu. Tik palieti juos – ir tvyksteli tavyje vis dar budintys pasergėjimai, priminimai, tiesos, kurios tarsi burtažodžiai suskaldo suakmenėjusius kasdienybės skliautus ir praregi suprasdamas svarbiausius tikslus ir prasmes, savąjį vienpusiškumą ir egoistinį užsisklendimą. Netikėtumas – šios knygos puslapiuose visa tai surasti per, regis, paprastus siužetus, ant pjedestalų neužkeltus žmones, personažų ir autorės mintis, kurios patvirtindavo mano įsitikinimus.
Pavyzdžiui, šios knygos erdvė, persmelkta žmogiškojo švytėjimo ir priminimo, kas atsitinka, išnykus šviesai gelbstinčiai nuo klastingos vienadienystės svaigulio. Toje erdvėje buvo netikėta atrasti („Sušalęs paukštis“) priminimą: gyventi kitų atmintyje – gyventi atsisukus į amžinystę. Savo ieškojimuose buvau prie šios vilties prisilietęs, tačiau jinai greitai sutrupėjo atsimušus į skaudžią gyvenimo patirtį, kurioje į amžinybę atsisukdavo tik išrinktieji su išrinktųjų atmintimis.
Neišsenkantis žinojimas, neišsemiamas, keliantis nuostabą ir stiprinantis viltį, kad net klystantys nebus išduoti tamsai. Ir kad mums užginta likti vien dulkėmis. Pagaliau, užvertę paskutinį knygos „Pusryčiai po liepomis“ puslapį, pradedame suprasti, kad mokėjimas gyventi – tai tikėti tuo tyru šviesumu savyje ir niekada jo neišduoti vardan akimirksnio laimės ar sėkmės.
Gebėjimas gyventi – tai gebėjimas atskirti tikrumą nuo netikrumo. Tikrumas niekada nešvyti vaivorykštėmis. Jis santūrus ir kuklus, todėl kartais atrodo, kad nelemia gyvenimo turinio ir prasmės. Tikrumo jutimas gali ilgai glūdėti sieloje, kol vienąkart – dažniausiai per tragiškus išgyvenimus – tvyksteli nelyg krintanti žvaigždė atverdama, kas gali išgelbėti arba kas gali būti prarasta amžinai (…). Per skausmą galima įspėti kitus – visa savo patirtimi, visu savo sopuliu“.
Tylaus sopulio, išsikristalizavusio į išmintį, atrandame kiekviename Poeto eilėraštyje. Net ir džiaugsmas jo poezijoje tylus kaip notrelės ar veronikos žiedas. Bet visa, kas išjausta – gilu.
Poetas kalbasi su mumis be didaktinių pamokymų, atverdamas savo susirūpinimą ateinančiomis kartomis. Ar jie pildys jo prisakymą „Visuomet eiti atsigręžus į saulę“? Ar išliks Lietuva kraštas saulabrolių, pajėgių išsaugoti savyje tiesos troškimą? Ar saulaseserės neišduos per amžius puoselėtų vertybių, be kurių, „kaip be namų – pasaulyje baisu“?
Mano gyvenime yra žmonių (nesvarbu, kad jau iškeliavusių Amžinybėn), kurių galiu pasiklausti Kelio… Vienas iš jų – Poetas Robertas Keturakis. Gyvesnis už kai kuriuos gyvuosius. Kalbantis. Išklausantis. Patariantis. Ir visada šalia…
„Neįskaudint, nepiktint, ginčų liūne neskęsti, nevilty nepalikti (…)“).