Spalio 25 d. LMA skyrius „Mokslininkų rūmai“ drauge su Medardo Čoboto trečiojo amžiaus universitetu surengė popietę „Sielos paveikslas“ – iš ciklo „Įžymių žmonių portretai“. Vytautas Mačernis – jauniausias literatūros klasikas, naujosios lietuvių poezijos pradininkas, vienas pačių reikšmingiausių savo kartos poetų. Vos 24-erių tesulaukęs, žuvo 1944 m. spalio 7 d. nuo patrankos sviedinio skeveldros prie Žemaičių Kalvarijos.
Todėl spalio mėnesį ir norėta pakalbėti apie šią ryškią asmenybę jo 75-ųjų mirties metinių proga. O pretekstas buvo rašytojos Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie Vytautą Mačernį „Dūžtančios formos“. Pradėdama savo pasakojimą A. Ruseckaitė prisipažino: „Pati savęs klausiu, kodėl parašiau šią knygą? Kodėl parašiau, kai apie jauniausią literatūros klasiką V. Mačernį (1921–1944) tiek prirašyta? Atsakymas tėra vienas – aš norėjau parašyti šį tekstą. Norėjau – ir tiek. Ilgą laiką domėjausi poetu gyvenimu, rinkau apie jį archyvinę medžiagą, tyrinėjau, važinėjau į ekspedicijas, bendravau su artimaisiais, su bendramoksliais. Susipažinau ir su istorijos mokytoja Brone Vildžiūnaite, kuri buvo V. Mačernio sužadėtinė, saugojo dalį jo laiškų, rankraščių, dokumentų, keletą daiktų, tačiau niekada nepasakojo plačių prisiminimų, jų neužrašė, tik visą turėtą archyvą perdavė į Maironio lietuvių literatūros muziejų“. (A. Ruseckaitė buvo ilgametė šio muziejaus direktorė). Knygoje autorė atkūrė jų meilės legendą, juolab kad knygos žanras – biografinis romanas, kuriame lieka galimybė interpretuoti. Šis kūrinys prasideda nuo sapno apie rudenį žydinčią vyšnią ir baigiasi taip pat sapnu.
V. Mačernio „Vizijas“, „Metų sonetus“ ir eilėraščius iš rinkinio „Žmogaus apnuoginta širdis“ skaitė Aldona Daučiūnienė, V. Mačernio taip mėgtus Johanno Sebastiano Bacho kūrinius skambino pianistė Vaiva Blažienė kartu su savo auklėtinėmis Karolina Karneckaite ir Ūla Paliokaite.
V. Mačernio eilėraščiuose ryškūs egzistencialistinės pasaulėjautos elementai. Eilėraščiuose nerimo, nevilties momentai susipynę su pastovių žmogiškų vertybių ilgesiu, gimtosios žemės poetizavimu. Kūrybai būdinga griežta klasikinė forma, spontaniškas lyrizmas. V. Mačernio kūryba – didelių vertybių, gyvenimo prasmės ieškančios, besikankinančios, abejojančios ir vėl nušvintančios sielos istorija. „Vizijas“ galime pavadinti savotiška dvasine poeto autobiografija, kurioje filosofiniai apmąstymai pinasi su senos žemaitiškos sodybos realijomis, genčių likimu, su autoriaus atsiminimais, peraugančiais į regėjimus, kupinus poezijos ir spinduliuojančios prasmės.
Daugiausia V. Mačernio eilėraščių parašyta gimtajame Šarnelės kaime. Čia jis ir palaidotas, tėviškėje, ant žvyrinėlio kalnelio.
Paskutinis V. Mačernio eilėraštis „Sielos paveikslas“, parašytas likus 3 dienoms iki žūties …
Akys, klaidžiokit laukais, pakol sutems!
Tas rudens paveikslas, mano
Siela, tau patinka, nes jame
Atpažįsti kraštą, kur gyvena
Tavo liūdesys ir pilkuma.
1944.X.4
