Algio Uzdilos poezijos rinkinio Žydintys linai recenzija.
Ką tik užverčiau paskutinį Punsko rašytojo Algio Uzdilos poezijos rinkinio Žydintys linai puslapį. Užverčiau ir mintyse pasakiau: „Ačiū, Jums, Algi! Jūs pratęsėte mano vasarą“… Nors aš pati išgyvenu jau savo gyvenimo rudenį, tačiau šios eilės mane sugrąžino būtent į vasarą, kai net oras virpa nuo gamtos spalvų, kvapų, garsų, kai norisi džiaugtis, gyventi, mylėti…
Kaip tik ši dailiai išleista Eglės leidyklos 2020 m. knyga ir yra graži dovana meilės temai.
Rinkinio pradžioje yra paties autoriaus skaitytojui skirtas įžangos žodis „Vartuose stovint“ su paantrašte – „Iš šiapus ir anapus“. Tik pradėjusi skaityti supratau – eilėse bus kalbama apie meilę, kuri nesibaigia žemėje, o jos spalvos vaivorykštėmis nusidriekia į užvartėse tįsantį pasaulį.
Nemažai esu skaičiusi eilių apie meilę, bet čia visa knyga yra skirta meilės temai. Tikriausiai autorius mums nori pasakyti – tikroji meilė neturi nei pradžios, nei pabaigos, ji, kaip ir laikas, gali judėti tik į priekį ir niekada negali sustoti. Ji rimties būsenos nepažįsta ir gali būti matuojama nebent tik mūsų gyvenimo atkarpomis…
Meilės ištakas autorius mato pačiame Kūrėjuje. Ji yra atėjusi iš Pradžių Pradžios ir srūva į nežinia kur amžinybėje besibaigiantį Užribio pasaulį, nes kai dar mūsų nebuvo ir nebuvo Žemės su visomis grožybėmis, jau buvo neišsenkantis meilės šaltinis, kuris įvardijamas Dievu – meilės ir šviesos šaltiniu. Rinkinyje meilė yra siejama su nuolatiniu paties žmogaus tobulėjimu ir savikūra.
Ir tai suprantama: kas ateina iš Dievo, tas yra amžina. Tokia meile pražydę Žydintys linai, tokią ją mato autorius, tokią nori, kad matytų ir skaitytojas.
Čia nėra vietos nusivylimui ar išdavystei, nėra vietos skyryboms, nes yra tik vienpusė meilė, kuri neturi galimybių gyvuoti.
Žvilgtelėkime į „Paslaptį“ (19 p.):
Eilės giją graudžią
Veja. Aš nekaltas.
Širdy juostą audžia
Tavo akys šaltos.
Kiek man buvo skirta,
Tiek vaikiausi laimę.
Būdamas negirtas
Praganiau ją kaime.
Arba „Optimizme“ (21 p.) sakoma:
Mano meilė liks nepabučiuota,
Bet ji posmuos amžinai jauna…
Dar toliau teigiama:
Jausmų net ir žiemos neužpusto.
Jie žibės vaivorykštėm danguj.
Mes paprastai meilę esame linkę suvokti kaip vyro ir moters dvasinę ir fizinę trauką, o autorius meilėje įžvelgia daugiau dieviškąsias jėgas, skatinančias mus žygdarbiams, pasiaukojimui, kūrybai ir tą jausmą vadina „Dievo paliktais mumyse pėdsakais“. Šitaip suprasta meilė ir veda mus į giminystę su Dievu.
Pavadindamas įžangos paantraštę „Iš šiapus ir anapus“ autorius, tikriausiai, remiasi pasaulio pripažintų didžiųjų poetų pavyzdžiais, taip pat neslepia ir savo patirties atskleisdamas, kad ši sielos kūryba kyla iš didžiosios meilės šaltinio.
Autorius apie savo mūzas kalba, kad jos yra kilusios iš šiapus ir anapus. Skaitytojui palikta pačiam spręsti – ar iš dviejų pasaulių ar iš Lietuvoje bei iš jos užriby išlikusių mūzų… O gal ir taip, ir taip?..
Kiek žmoguje amžinybės, tiek jo sieloje turi būti ir kilnumo. Čia tiktų paminėti autoriaus idealizuotą moters portretą – „Didžioji elegancija“ (12 p.), kur viskas – akys, žodžiai, mintys, rūbai, net žvilgsniai ir pati meilė persmelkta elegancijos, tačiau autorius klausia: „Neišpuiksi, kai šauks kas?“
„Širdies aukoje“ (15 p.) kalbama, kad visi laužai ir žaizdrai gęsta, tik širdis vienintelė, kuri amžinai dega ir mes susimąstome, kokį didžiulį vaidmenį kūrėjas ar dainius vaidina mūsų gyvenime. Be meilės žodžių juk būtų sunku ištverti ir mes gal net greitai nužmogėtume?
„Kas žodžiais tau plazdens, / Kai man pavargs sparnai?“ – klausia poetas skaitytojo ar savo mūzos eilėraštyje „Neatstumk žodžio“ (23 p.) ir įspėja, kaip svarbu saugoti mums brangią sielą, nes jos
… žodžiai sužeisti
Nešauks grįžt parugiais
Ir glaustis prie širdies…
Neg siela nebylė?
Ko ašara arti? Žydėki lyg gėlė!
Autorius suvokia ir savo laikinumą: „Nebūtinai matyt turi. / Kuklus aš. Neieškoki! /Geriau mane jausk uždury / Lyg valkatą kažkokį“ („Mano pažadas“, 25 p.)
Kad skaitytojas nepradėtų galvoti, jog poetas perša vien tik idealizuotą meilę be aistros, pažvelkime į „Žiedų pabaigą“ (27 p.):
Nukrito kibirkštis
Už ančių kažkada –
Įsižiebė širdis
Rausvėjančiu žiedu…
<…>
Visas tas žarijas galėčiau užgesyt,
Bet kaip, sakyk, gi jas
Išbraukt iš atminties?
Analogiško jausmo atspalvį matome ir „Palydėjus“ (32 p.):
Lydėjau lig slenksčio…
Šypsojais glebi.
O karštis tų ančių –
Tamsa juos gobi…“
Autorius labai subtiliai „flirtuoja“: „Neleidai apkabinti rankom – apkabinau žodžiu“… („Šventoji nuodėmė“, 38 p.), tačiau giliai širdyje jauti, jog kalbama apie meilės amžinumą, apie taurų jausmą.
O ką reiškia žodžiai: „Tik švytintis langas palydi mane?“ Gal šitaip aidu grįžta vienašalė meilė? Bet, nežiūrint visko, girdime:
Ir svajonė
Lengvutė lyg pūkas
Brėkštant rytui
Padangėm skraidys…
(„Tu – stebuklas“, 33 p.)
Gal dėl to „Plaštakėje“ poetas ir klausia: „Ar rasiu už varsnos tą laimę, kur šaukiu?“ (13 p.)
Norėtųsi atkreipti skaitytojų dėmesį į jautriai perteiktą sielos virpulių lengvumą, kuris niekaip žemės negali pasiekti ir niekam širdies neužguls:
Atskrido gulbė,
Išmetė plunksną…
Ir sualsavo
Auksinės raidės.
Akys apstulbę:
Randu paunksnėj
Štai vardą savo…
Tau lūpos žaidė…
(„Spindulėlis“, 30 p.)
Užsiminiau apie netipiškai žydinčius linus. Lietuvių grožinė literatūra turi sukaupusi daug ir nuostabių kūrinių, kuriuose atskleidžiama meilė. Drįstu pastebėti, jog Algis Uzdila sielojasi ne tik dėl žmogiškojo jausmo kilnumo, bet ir dėl kalbos raiškos priemonių, pvz., žodyno.
Kai kalbame apie Žemę, įvardijame ją Pasauliu, nes, kaip mūsų protėviai pastebėjo, tai svarbiausia mums po Saule esanti planeta. Autorius bando į Pasaulį pažvelgti Dievo akimis, todėl turėdamas omeny platesnę Pasaulio sampratą, pateikia naują – Šviesmės – terminą.
Jis savo kūriniuose kalba apie suabsoliutintą Visatinį Pasaulį – Šviesmę, kuri esanti materijos ir energijos grumulas. Dėl to jo Šviesmės samprata ir laike turi neryškias ribas, kur dabartis susilieja su praeitimi ir su dar nepatirta ateitimi.
Dar pastebėjau, jog autorius, ieškodamas raiškos priemonių, ne tik praturtina mūsų žodyną naujais žodžiais, bet ir siūlo subtilius, tikslius pakaitalus tarptautiniams žodžiams, praplečia kalbos darybinius išteklius, tokiu būdu pateikdamas mums išjaustus dvasios trupinius grakščia, dailia ir suprantama kalba. Tai ir dėl to šie linai žydi taip netipiškai.
Algio Uzdilos kūryba daugeliui yra pažįstama iš jo trijų dalių romano „Užutėky verda vanduo“, ankstesnių poezijos knygų, iš straipsnių internete, iš feisbuko, kurį mūsų drąsūs kalbos novatoriai bandė vadinti vertalu – veidaknyge. Čia aptariamos knygos autorius atkakliai feisbuko svetainę vadina veiduva.
Jau iš to žodžio matyti, kad autoriui sunku primesti skubotą nuomonę. Jis eilėraščius vadina eiliuotėmis. Nesunku suprasti kodėl. Žodis eilėraštis mums siejasi su poeto kūriniu, susietu su raštu. Tai eilėmis užrašytas kūrinys.
O juk ir sakytinė kūrinio forma, skambanti auditorijoje ar teatre, arba atminty laikoma – nenustoja nė vienos poetinės savybės. Taigi eiliuotė perša žymiai platesnę sąvoką, negu eilėraštis. Tai dar kartą patvirtina autoriaus tikslų, logišką mąstymą ir kaip tai gražiai dera su amžinosios meilės samprata bei nesibaigiančiu Pasauliu – Šviesme.
Yra viena netipiška eiliuotė (A.U.), kurios turinį galima sieti su meile, bet jau ne moteriai, o Tėvynei. Turiu omenyje „Žodį Lietuvijai“ (5 p.). Man tai negirdėtas žodis, bet argi jis nereikalingas? Lietuvijos terminą siečiau su lotynišku Lituanijos vardu. Tai ir būtų po visą pasaulį, neišskiriant ir Lietuvos, paplitę mūsų tautiečiai.
Netipiškai žydintys linai ne tik leidžia skaityti ir gardžiuotis mūsų gimtuoju poetiniu žodžiu, ne tik skatina mokytis jausmų kilnumo ir pagarbos didžiajam žmogui, kuris yra Dievo kūrinys, bet čia gauname ir ne vieną logikos pamoką bei gilesnį supratimą, pajautimą, kas yra ištikimybė, pastovumas, dieviškų vertybių branginimas.
„Žydintys linai“ pasižymi tiksliai sustyguota, harmonizuota, turtinga ir vaizdinga kalba. Eiliuotės skambios, ritmiškos, dainingos, ir tie, kas turi jautrią muzikinę klausą, pajus, kaip lengvai šie kūriniai skaitomi, ir kaip giliai jie įsilieja į mūsų širdis. Daugelis jų tiesiog prašosi dainuojami.
Apibendrindama noriu dar kartą nuoširdžiai padėkoti autoriui – ačiū, kad pažadinote ir prailginote vasarą! Tikiuosi, ne tik mano vienos širdyje, bet ir tų, kurie braido po Jūsų „Žydinčius linus“…
