Donatas Ivanauskas savo eilėse stengiasi pateikti kažką brangiau negu savo „AŠ“. Kuklioje poezijos knygelėje „Eilėraščiai“, kurią 2021 m. išleido, „Vokietijos lietuvis”- (redaktorė Angelė Digaitytė, dizainerė Elytė Žirkauskienė) nerasime neišlavinto siauro egoizmo, kokį dažnai sutinkame, kai dabartinis susireikšminęs poetas stengiasi save pateikti kaip jau esamą ar būsimą tobulybę, ir, pasisamdęs tūlą literatūros kritiką gauti nepelnytą skaitytojų palankumą.
Poetas Ivanauskas save pristato kaip žmogų, kuriam Dievas davė dvasią ir Tėvynę, o Tėvai gimimo datą, vardą ir pavardę.
Pauzę tarp gimimo datos ir mirties dienos žmogus pats užsipildo savimi. Tai mūsų tikslai ir idėjos, dėl ko gyvenome ir ką įvykdėme iš to, apie ką taip svajojome. Čia yra paslėpta didžioji kiekvieno žmogaus drama – mūsų gyvenimo prasmė. Norėtųsi, jog ta prasmė būtų kiek įmanoma kilnesnė… – teigia svarių eilučių Autorius, kurio mintims vargu, ar kas išdrįstų paprieštarauti.
Perskaičius knygelėje patalpintus 54 Ivanausko eilėraščus, ir skaitytojas gali ramiai atsikvėpti kartu su pačiu poetu: dixi et salvavi animam meam. („Parašiau ir išgelbėjau sielą.“)
Viskas, ką mes veikiame arba esame nuveikę, turi įtakos mūsų tolimesniame gyvenime sako savo knygoje „Karmos ugdymas” šveicarė Ursula Demarmelis, ilgus metus gyvenanti Austrijos Zalcburgo ežerų krašte.
Ursula yra hipoekspertė t.y. dvasinės regresijos tyrinėtoja, ir šioje srityje turi 35-rių metų patirtį. Ji lydi įvairių profesijų žmonių nemirtingas dieviškas sielas į jų praėjusius ir tarpinius gyvenimus.
Jos stebuklingą veiklą tyrinėja gausi pasaulio žurnalistų ir istorikų komanda, o per daugybę pasaulio televizijų jos laidas stebi milijonai žiūrovų, surasdami progų savo gyvenimui suteikti darnos, džiaugsmo ir meilės… (žr. Andrenos leidyklos išleistą, Valentinos Čeponienės tobulai į lietuvių kalbą išverstą knygą „Karmos ugdymas“, 2018 m.)
Tokio dvasinio tapsmo kelyje, man pasirodė, yra atsistojęs ir poetas D. Ivanauskas. Jo eilėraščiai suskamba labai natūraliai, giliai susiderinę su jo vidine sielos darna, lyg nuolat saugomi, įtakojami dvasingo vedlio vedami…
Platono pasakymas, kad: Poetai turi rašyti tada, kai mūzos groja sieloje, Ivanausko rinktinei irgi tinka.
Šilbajorio manymu, menas taip pat yra pramoga, nes kitaip jis nevaidintų to, kas yra”- nesuteiktų šilumos, meilės ir darnos kiekvieno sielai…
Visais laikais poezijos modernumas ir naujumas sukeldavo aibes diskusijų, ypač tada, kai skaitytojai poezijoje neužčiuopdavo jautrių stygų, pasiruošusių suvirpinti jų širdis ir sielas,- juk niekas nepaneigs, kad Poezija labai gimininga muzikai, ir poezijos skambesys tiesiogiai atsiliepia kiekvieno mūsų jausmams.
Juk todėl visada yra geri skaitytojų atsiliepimai apie tokių dvasingumu pasižyminčių šiandieninių poetų kaip Rimvydas Stankevičius, Vainius Bakas kūrybą ir juk niekas jokios pastabos neišdrįso pareikšti kovingiems, giliems poeto Kęstučio Genio atgimimo metų eilėraščiams ir t.t.
Lietuviškos poezijos skaitytojui dar ilgai gyvuos jam svarbi lietuviško gyvenimo tikrovė, kurioje gimsta kūrinys, nenutolęs nuo lietuviškos silabotoninės lyrinės Maironio, Vinco Mykolaičio Putino, S. Nėries, P. Širvio klasikinės poezijos šedevrų, kai poeto jausmuose dabartis stipriai laikoma apgaubta praeities…
Reikia tikėti, reikia labai tikėti, kad sudavus lazda į uolą – ištrykš stebuklingas vanduo… – visa mano karta mokykloje deklamavome Justiną Marcinkevičių, o aktoriaus Laimono Noreikos poezijos vakarai pravirkdydavo pilnas poezijos mylėtojų sales ne tik miestuose, bet ir tolimiausiose provincijose.
Savo Tėvo
Lyg Dievo ilgiuosi –
Kaip išganymo
Kelio
Gale
Lyg šviesulio tunelio gale pasiilgęs, baigia savo eilėraštį „Ilgesys“ poetas Ivanauskas.
Einu tavo nesibaigiančiais krantais…
Basos kojos glosto didelę pievą.
Kokie gražūs tavo žali plaukai!
Tokie švelniai kvepiantys lietumi… – eilėraštis „Myliu tave“ (p. 8)
Tėvynė primena man Meilę –
jos yra tiek,
kiek jos yra
tarp mūsų
kurie gyvi ir mirs mylėdami Tave,
Taškeli mažas palei jūrą
ir prie kitų ribų,
kur Dievas mums Tave užrašė. (p.10)
Donato Ivanausko poezija publikuota skaitytojams, pasirengusiems atrasti savo dieviškosios dvasios šviesą ir tikslus, suteikti palaimą ir gerovę susipratusiems lietuviams, jų nuoširdiems siekiams dvasiškai augti ir tobulėti, o ne amžinai suktis nesibaigiančiuose pilnuose negatyvumo likimo sūkuriuose…
Knygelė ypač reikšminga šiandien, kai Tėvynės vairo laikytojai sutartinai yra užsigarantavę sau teises veikti prieš žmogaus sielos orumą, – o juk dvasinio augimo sritis yra absoliučiai esmingiausia žmonijos tobulėjimo kelyje…
Aš daugiau nedejuoju paryčiais,
nešaukiu atsibudęs naktį.
daugiau neslepiu savo kalavijo
bibliotekoje tarp knygų,
o, likęs visiškai vienas,
sakau:
Aš laimėjau tą karą…
…O žodis, išėjęs iš mūsų tylos,
nukris į jų nesibaigiančios
pradžios chaosą,
užbaigdamas tai,
ko buvai nepabaigęs,
Nes mes laimėjome. (p.p. 20-21)
Šarlis Bodleras apie žmones yra pasakęs: vieni gimsta gyventi, antri – būti laimingi…
Gal tie – laimingieji – nerašo eilėraščių, arba eiliuoja taip, kad niekas negali jų suprasti?
Gražių nuotaikingų širdžiai mielų jausmų, skaitant poeto Donato Ivanausko eiles!