Baltų kultūros puoselėtojai, Romuvos Krivei Inijai Trinkūnienei –70

Spalio 25 d.  gražią sukaktį švenčia garsi baltų kultūros puoselėtoja, etnologė, folkloristė, kultūros sociologė, psichologė, folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadovė, Senojo baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ Krivė Inija Trinkūnienė. Šiandien plačiai žinoma, aktyvi „Romuvos“ vadovė švenčia savo 70-tį.

„Nuoširdžiai sveikiname Iniją gražių sukaktuvių proga! Linkime žaižaruojančios kūrybinės laisvės, versmėmis trykštančios asmeninės laimės ir džiuginančios gyvenimo pilnatvės! Inija, testiprina tave Perkūnas, telabina Žemyna, telaimina ir globoja mūsų deivė Laima!“ – šventinius linkėjimus perduoda visi Alkas.lt bendražygiai.

Dar 1973 m. studijuodama Vilniaus universitete (VU) Inija Trinkūnienė įsijungė į VU kraštotyrinį ir folklorinį Ramuvos sąjūdį, dalyvavo tautosakinėse ir kraštotyrinėse ekspedicijose, šventė ir rengė tautines šventes, vadovavo Dailės Instituto ir Statybų projektavimo instituto folkloriniam ansambliams.

Nuo 1992 metų I. Trinkūnienė vadovauja apeigų folkloro grupei „Kūlgrinda“. Su „Kūlgrinda“ yra parengusi nemažai programų skirtų baltų dvasiniam paveldui.

Visą sąmoningą savo gyvenimą Inija Trinkūnienė gyvena lietuvių etnine kultūra. Ji ne tik dainuoja senąsias lietuviškas dainas ir rengia bei atlieka šventines apeigas, bet ir moko tai daryti kitus vadovaudama folkloro ansambliams, rengdama etninės kultūros stovyklas, kalendorines šventes, vadovaudama šeimos švenčių apeigoms.

Iniją visada supa jaunimas. Su lietuvių etninės kultūros pagrindais Inija supažindina jaunąją kartą ne tik ir ne tiek auditorijose ar repeticijose ant scenos, tačiau daugiausia įtraukdama jaunus žmones į jai artimą ir mielą gyvenimo būdą, gyvą veikimą, tikrą įsijautimą, pačia savimi atskleisdama iš protėvių paveldėtų vertybių tikrumą ir paveikumą mūsų šiuolaikiniame ir itin  moderniame gyvenime.

Su apeiginio folkloro grupe „Kūlgrinda“ Inija parengė ir išleido audiokasetę „Kūlgrinda“(1996), ir 7 kompaktinės plokštelės: „Ugnies apeigos“(2002), „Žalvarinis“ (projektas su roko grupe „Ugnėlakis“) (2002), „Perkūno giesmės“ (2003), „Sotvaras“ (2003), „Prūsų giesmės” (2005), „Giesmės Saulei“ (2008), „Giesmės valdovui Gediminui“ (2009), „Giesmės Žemynai” – „Donis su „Kūlgrinda“, CD, 2013, „Laimos giesmės”, CD, 2015.

Inija Trinkūnienė yra ne tik uoli perėmėja ir tesėja mūsų senosios baltiškos ir lietuviškos dvasinės tradicijos, tačiau ir kūrybinga atkūrėja.

Tai ko daugeliui iš mūsų atrodo jau neįmanoma atgaivinti ir prikelti, nes nebuvo kadai užrašyta, ar kas istorinių  negandų ir priešų iš mūsų tautos atminties, regis, visiems laikams jau yra ištrinta – Inijos Trinkūnienės mintims, įžvalgoms ir jausmams palytėjus – naujai atgaivinama.

2015 m. gegužės 31 dieną Vilniaus Gedimino kalne vyko Lietuvos Romuvos Krivės Inijos Trinkūnienės įšventimo apeiga. Nuo tada I. Trinkūnienė vadovauja Senojo baltų tikėjimo bendruomenei „Romuva“.

Ištekėjusi už neeilinės asmenybės garsaus baltų kultūros puoselėtojo Romuvos atkūrėjo Jono Trinkūno ir kartu su juo išauginusi  keturias dukras –  Indrę, Ugnę, Rimgailę ir Vėtrą – Inija  Rutkūnaitė-Trinkūnienė jau turbūt nesuskaičiuotų kiek jų abiejų tikėjimo ir kūrybos įkvėpto jaunimo dabar eina protėvių pramintu keliu ir tęsia šį kelią…

Prisimename 60-mečio proga Inijos gražią ir įkvėptą prakalbą apie save, savo kelią, savo gyvenimą ir savo tikėjimą.

Inija Trinkūnienė:

„Noriu būti aukuro ugnimi, kuri nušviečia kelią dievų link. Kai žvelgi į ugnį, regi amžinybę, išėjusius ir dar neatėjusius.

Noriu būti juosta, kuri suriša su protėviais ir šventaisiais namų kampais.

Noriu būti būgnu Vėtros rankose.

Noriu būti Žemynos kanklėmis, kuriomis skamba šventųjų versmių garsai.

Bet labiausiai noriu būti Žiūrų daina. Nes su ja susijęs visas mano prasmingas gyvenimas.

Lietuviškas dainas kadaise sukūrė dievai. Ir liko jose gyventi – sąskambiuose, vinguriavimuose, patęsimuose ir pagreitėjimuose.

Žemaičių dievai gyvena žemaitiškose, dzūkų – dzūkiškose dainose. Sutartinėse gyvena senosios deivės.

Dzūkų dainų dievai neramūs, greiti – tie, kurie jaunesni. Senieji ramesni, patikimesni, individualesni. Su jaunaisiais susipažinau, kai pirmą sykį išgirdau Trinkūną ir Veroniką dainuojant. Jie patys tada buvo jauni ir jų dainose gyveno energingi, veržlūs, šiek tiek dzūkiškos samanės truktelėję, kadagio kvapo dainų dievai. Iki šiol jie tokie yra.

Žiūrų dainose glūdi karinė dvasia. Tai miško brolių, galinčių dainuoti pilna burna, spanguolių ir lepeškų nugairintais veidais – giesmės. Tai stiprių vyrų karo dainos. Ir visai nesvarbu, kad jos apie vargelį, rūteles ir ašarėles. Nėra kariškesnių dainų nei Žiūrų dainos.

Su jomis susijęs visas mano sąmoningas gyvenimas.

Jos mane sugriebė, smarkiai suspaudė glėbyje ir nebepaleido.

Jos išmokė mane dainuoti.

Jos augino mano vaikus. Ėjo kartu į žygius ir į paskaitas. Trukdė rašyti straipsnius ir mokslines knygas.

Jos leido man išrėkti jaunatvišką entuziazmą laisvės ir džiaugsmo pripildyta krūtine.

Jos padėjo suprasti, kad viskas, kas geriausia, yra čia, Lietuvoje, miške, grybų pievelėje, po ąžuolu.

Jos davė man mano vyrą, iš kurio atsirado vaikai ir vaikaičiai, draugai bei didelis ir turtingas mano gyvenimas.

O dabar atėjo manojo rudens lygiadienis. Kai turiu visko, ko reikia, po lygiai – šviesos ir tamsos, šalčio ir šilumos, meilės ir skausmo, pilnatvės ir tuštumos, žiemos ir vasaros.

Ir visus Jus, su kuriais šiandien dalinuosi savo džiaugsmu”.

Krivės Inijos Trinkūnienės įšventimo apeiga :

Bendražygių sveikinimai: