Artėja viena iš didžiausių metų švenčių, kai tiek vaikų, tiek suaugusiųjų laukia smagus užsiėmimas – kiaušinių marginimas. Susėdę prie Velykų stalo daužiame margučius, lyginame, kuris stipresnis, o po iškilmingų pusryčių vaikai veržiasi juos ridenti.

Pasak etnologės Gražinos Kadžytės, tai itin senas, iki šių dienų išlikęs paprotys, kai žmonės sėdėdavo prie stalo, linksmindavosi.

Prekybos tinklo „Rimi“ ryšių su visuomene ir korporatyvinės atsakomybės vadovė Eglė Krasauskienė teigia, kad pagal pirkėjų apklausas, priklausomai nuo prie stalo susiburiančių žmonių skaičiaus, Velykoms dažniausiai perkama 10–30 kiaušinių.

Žinovė užtikrina, kad parduotuvėse jų tikrai nepritrūks.

Dienos prieš ir po Velykų turėjo savo paskirtį

Išsekinti ilgų, šaltų ir tamsių dienų mūsų protėviai itin laukdavo pavasario atgaivos, jos dabar su nekantrumu laukiame ir mes. Velykų šventė – tarsi slenkstis į džiugesnį šiltų orų laikotarpį su grįžtančiais paukščiais ir prasikalančia žaluma.

Etnologė Gražina Kadžytė primena, kad savaitę prieš Velykas, Verbų sekmadienį, buvo žaismingas paprotys: ilgai miegančius paplakti verbos šakele: „Miegalius taip versdavo iš lovų, nepamiršdami ištarti: „Ne aš plaku, verba plaka, verba plaka, verba sako: „Po savaitės – didi diena“.

Taip tarsi atnešama žinia apie Velykas ir įžengiama į Didžiąją savaitę – su džiugiu pasiruošimu ir šventės laukimu.

Kiemo ir namų tvarkymas prieš šventę turėjo ir praktinę, ir apeiginę prasmę – ne tik apsišvarinti aplinką, bet ir pagalvoti apie savo būtį. Tam buvo skirta visa savaitė.“

Etnologė pasakoja, kad Didžiąją savaitę, pirmadienį ir antradienį, buvo švarinama aplinka apie namus: taisomos tvoros, šluojami takeliai.

Trečiadienį ir ketvirtadienį laukdavo namų tvarkymas, penktadienis buvo skirtas susikaupimui ir apmąstymams: jis dar buvo vadinamas vėlių Velykomis, nes prisimenami mirusieji.

Šventės išvakarėse, šeštadienį, buvo marginami kiaušiniai, kepami pyragai, ruošiami kiti Velykų valgiai: „Pirmoji savaitė po Velykų irgi buvo labai svarbi. Antrąją Velykų dieną jaunimas laistydavosi vandeniu, supdavosi sūpuoklėse – prie stalo nebesėdėdavo.

Šeimos dažnai sulaukdavo ir lalautojų – vyrų, vaikinų, kurie giedodavo velykines giesmes. Garsus mūsų semiotikas A. J. Greimas mano, kad dar senesniais laikais lalautojai būdavo tarsi pasiuntiniai, kurie apžiūrėdavo, ar visi genties nariai turi užtektinai maisto: gal kažkam reikia jo paaukoti.“

Trečioji diena po Velykų buvo vadinama gegutės, ketvirta – javų diena. Net iki pat ketvirtadienio buvo laikomasi papročio nedirbti nebūtinų darbų: tik pašerti gyvulius ir pasigamini maisto. Buvo sakoma, kad jei tada dirbsi lauko darbus, vasarą ledai išmuš javus.

„Tad žmonės mokėjo ne tik dirbti, bet ir ilsėtis“, – pastebi G. Kadžytė.

Atvelykis buvo skirtas vaikams

Pirmas sekmadienis po Velykų dar vadinamas vaikų Velykėlėmis.

Anot etnologės G. Kadžytės, jei per Velykas vaikai stebi suaugusiųjų apeigas, tai per Atvelykį turi patys pakartoti jų veiksmus: savo rankomis, kad ir negrabiai, numarginti kiaušinius: „Juos vėliau vaikai laikydavo krikštatėviams, su kuriais tą savaitę buvo paprotys susitikti: krikštatėviai vaikus palepindavo saldumynais, o vaikai dovanodavo jiems kokį piešinį ar rankdarbį.

Vaikai būryje vėl ridendavo margučius, supdavosi tėvų pakabintose sūpynėse. Taip buvo stengiamasi savo patirtį perduoti vaikams, kad jie nepamirštų velykinių papročių.“

Pasak etnologės, iš senųjų laikų išlikęs dar vienas Velykų veikėjas – Velykė, kuri nuo praėjusio amžiaus pabaigos geriau žinoma kaip Velykų bobutė: „Iš senų žmonių pasakojimų aiškėja, kad Velyke laikyta ilgakasė mergina, kuri vaikams per Velykas atnešdavo margučių – tai tarsi Kalėdų Senelio atitikmuo.

Senovės žmonės pavasarį siejo su jaunystės žydėjimu, tad kai kuriose Lietuvos vietose ji buvo įsivaizduojama kaip didžiulė paukštė.

Suvalkijoje vaikai prieš Velykas net darydavo lizdelius, padėdavo juos sode ant medžių, krūmų šakų ir laukdavo Velykės atnešamų margučių.

Dar vienas Velykų veikėjas – zuikis. Juos, traukiančius vežimėlį su margučiais, anksčiau piešdavo ant senų atvirukų, o dabar jų figūrėlėmis dažnai puošiamas Velykų stalas.

„Zuikiai – tarsi gyvosios gamtos personifikacija, savotiška žmonių meilės gamtai išraiška: gūdžiomis žiemomis mūsų protėviai paberdavo grūdų paukščiams, į miško ėdžias nuveždavo prastesnių daržovių žvėreliams.

Kai prieš Velykas rytais pamiškėse tvyrodavo rūkas, vaikams sakydavo, kad Velykė krosnį kūrena, o zuikučiai kiaušinius margina“, – sako G. Kadžytė.

Balto lukšto kiaušiniai – perkamiausi Velykoms

Pasak prekybos tinklo „Rimi“ ryšių su visuomene ir korporatyvinės atsakomybės vadovės Eglės Krasauskienės, likus vos porai dienų iki Velykų prekybos centruose ryškiausiai auga balto lukšto vištų bei putpelių kiaušinių pardavimai: „Šiemet pirkinius žmonės tikrai planuoja iš anksto, tik reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kiaušiniai yra itin jautrūs temperatūros pokyčiams.

Namuose juos galima laikyti ne tik šaldytuve, bet ir sausoje, šiek tiek vėsesnėje vietoje. Bendras kiaušinio galiojimo terminas – 28 dienos nuo jo padėjimo, o laikymas kambario temperatūroje tam didesnės įtakos neturi.“

Pirkdami kiaušinius, pirkėjai juos gali rinktis pagal kilmės šalį, vištų auginimo būdą ar kiaušinio dydį.

„Ateityje „Rimi“ prekybos centruose atsisakysime narvuose augintų vištų kiaušinių, o vietoje jų pirkėjams siūlysime įsigyti ant kraiko laikomų vištų kiaušinius“, – apie pokyčius pasakoja E. Krasauskienė ir priduria, kad visiems asortimente esantiems kiaušiniams taikomi griežti kokybės reikalavimai: jie yra sertifikuoti, atitinka Europos Sąjungos kokybės reikalavimus.

Norintiems per šventes apsipirkti pigiau, atstovė turi keletą patarimų: „Svarbu gerai apgalvoti Velykų šventės meniu, nes dažnai prisigaminame gerokai per daug maisto.

Be to, svarbu pasinaudoti nuolaidomis ir nepraeiti pro privačių prekės ženklų lentynas. Pavyzdžiui, „Rimi Smart“ prekės paprastai yra pigesnės nei kitų žinomų ženklų gaminiai.

Prieš šventes siūlome daugybę nuolaidų ir populiariausiems produktams, tokiems kaip majonezas, žirneliai, žuvis ar kiaušiniai.“