M. Kundrotas. Šeima – puiki vieta džiaugtis

Didįjį šeimų gynimo maršą liberalioji sisteminė žiniasklaida ir politinė sistema jau spėjo pakrikštyti Neapykantos maršu. Iš tiesų stebint šį renginį įžvelgti ką nors panašaus buvo galima tik pačiam esant kupinam įtampos. Dėl atstumo tarp savų polinkių ir visuomenės priimamų normų. Dėl iš rankų slystančios valdžios. O gal ir dėl suvokimo, kad pats nesi teisiųjų pusėje.

Priešingai, Šeimų maršas buvo kupinas džiaugsmo. Džiaugsmo pabūti su savo šeima bendroje Tautos šventėje. Sutikti draugus. Su artimiausiais žmonėmis sudalyvauti istorijos kūrime.

Šiandieninei valdžiai politinį toną suteikusi partija į rinkimus ėjo su šūkiu „Norintiems džiaugtis“. Galima padėkoti nors už atvirumą – dar gerokai prieš rinkimus atskleista, kokį džiaugsmą ji siūlo. Narkotikus, iškreiptus lytinius santykius, pagarbos vietų sukičinimą. Šeimų maršas atskleidė galimybę džiaugtis kitaip.

Apie šeimas dar protėvių išmintis bylojo: nėra namų be dūmų. Žiežirbos kyla išsiskyrus požiūriams į darbus, pramogas, buitinius, o kartais ir būtinius poreikius. Dėl tos priežasties išmintinga rinktis gyvenimo draugą arba draugę iš savo tautos, tikėjimo bendruomenės, kultūros, iš savo vertybių ir interesų lauko. Net ir tai vargu, ar užtikrins absoliutų sutarimą visame ir visada. Šeima – viena didžiausių kantrybės mokyklų. Bet būtent čia atsiskleidžia, kas yra kas.

Žmogaus dorybės, kaip ir ydos, reiškiasi tiktai santykyje su kitu. Štai, kodėl asmeniui svarbi bendruomenė. O šeima – intymiausia bendruomenė. Jei tautoje, bažnyčioje ar draugijoje galima užsidėti kaukę, tai šeimoje tokia galimybė sumažėja beveik iki nulio. Koks žmogus yra iš tiesų – toks, kokiu jis siekia būti, ar toks, kokiu jis priverstas būti – atskiras ir labai rimtas klausimas. Tiesa ir tai, kad ne kiekvienas sutvertas šeimos santykiams. Bet kiekvieno šaknys – šeimoje.

Bet kokie rimti santykiai kainuoja. Kuo rimtesni, tuo daugiau ir kainuoja. O vis dėlto santykiai doroje atperka šią kainą. Pirmasis gimusio žmogaus žvilgsnis, vėliau – šypsnis, dar vėliau – žingsnis, žodis, pirmoji diskusija ar šachmatų partija su jau paaugusiu įprasmina pačių tėvų gyvenimą.

Nenuostabu, kad šio džiaugsmo siekia ir tie, kuriems nėra lemta susilaukti savų vaikų. Įsivaikinimas įprastu atveju – didžiulė geradarystė. Bet ar geradarystė žaloti vaiko sąmonę ir savimonę iškreiptų santykių pavyzdžiu? Tarkime, sveikoje šeimoje gali užaugti ligotas žmogus, o gali būti ir atvirkščiai. Bet jau ir vieno sužaloto žmogaus statistikoje – per daug.

Liberaliosios stovyklos atstovai sako, jog šeima yra tai, kas pačiam žmogui yra šeima. Su tuo galima sutikti, bet tiktai iki tam tikros ribos. Kol tai apima tiktai teisę savo santykių erdvę vadinti šeima. Iki kol tai tampa kitų pareiga pripažinti tai šeima.

Dviejų vyrų, dviejų moterų, penkių vyrų, trijų moterų ir dviejų vyrų, besikeičiančių partnerių grupė – lai jos nariai vadina save, kuo tik nori. Tai reiškia laisvę. O kai prigimtinės šeimos šalininkas verčiamas tokias grupes pripažinti šeimomis – tai jau baisi priespauda. Taip liberalizmas virsta totalitarizmu.

Na, o kaipgi valstybė? Ar ji turėtų būti neutrali, vienodai pripažindama visa, kuo žmogus save laiko? Vargu. Šalia doros čia dar turėtų įsijungti ir sveikas protas. Žinomas iki banalumo, bet itin taiklus pavyzdys – atvejis, kai Petras Petraitis laiko save Napoleonu Bonapartu.

Jei pripažįstame bet kokią žmogaus savivoką ar savimonę, tiesiog privalome jam suteikti N. Bonaparto dokumentus. Ne tiktai pakeisdami jo vardą ir pavardę, bet ir gimimo metus. O kartu – pripažindami Prancūzijos imperatoriaus titulą su visomis iš jo išplaukiančiomis kompetencijomis.

Jei atsisakome tai daryti, turėtume atitinkamai atsakyti vyrui, laikančiam save moterimi, ir atvirkščiai. O taip pat ir grupei, kuri laiko save šeima, nors tokia nėra. Tiesiog todėl, kad viena grupė yra šeima, o kita ja nėra. Ir dar todėl, kad vieni santykiai yra geri, o kiti – blogi. Valstybė gali palikti teisę į blogus santykius – vėlgi, iki tam tikros ribos, tarkime, sąmoningo apsisprendimo. Bet vargu, ar valstybė turėtų visos savo visuomenės vardu pripažinti tai, kam visuomenės dauguma priešinasi.

Būkime teisingi – kai kurie žmonės patys savo apsisprendimais atima iš savęs šeimos džiaugsmą. Joks žmogus demokratijos sąlygomis nėra pasmerktas vienokiems ar kitokiems santykiams. Kiekvienas santykius renkasi pats. O jei pasirenkami santykiai, kurie sveiko proto ir prigimties pagrindais nėra pripažintini šeima, dėl to kaltinti gali tik patį save.

Lai frustratai toliau taškosi pykčio purslais – tai irgi jų teisė. O mes toliau džiaugsimės šeima, kursime šeimą, švęsime šeimą.