Taip sunkiai budusios pavasario gamtos nebuvo senokai. Iki kaulų besiskverbusią vėsumą vėlokai pakeitė šiluma. Bet jei ne šaltoki orai, ko gero dar sniego tirpsmo vandeniu pasisotinusi žemė jau būtų pajautusi jo trūkumą.
Tiesa, pagaliau gegužės pradžia pamalonimo lietumis ir šie tikrai iš dalies atkūrė drėgmės pusiausvyrą. Skaitykite gamtininko, Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktoriaus Algio Butlerio įžvalgas apie pavasario gamtą.
Vėluojanti atsibusti žolė lūkuriavo iki pirmojo tikrai rimto lietaus bei švelnesnių orų. Tikro šilumos pavasariškos pliūpsnio pagaliau sulaukėme tiktai gegužės dešimtąją. Iškart po to eglynai sužaliavo nuo kiškio kopūstų lapų patalų, kurių fone nubalo šių augalų žiedai.
Viešvilės slėnyje suvešėjo daugiamečiai laiškeniai, ėmė kilti viksvos. Miškai geltonuoja nuo galybės žydinčių eglių žiedadulkių. Pūstelėjus vėjui dėl jų gausos drumsčiasi oras ir atrodo lyg padūmavęs. Sušilus orams turėtų atsigauti ir vabzdžialesiai paukščiai. Ilgokai jie vargo ieškodami dėl vėsos negausių vabzdžių. Regis dėl to dalis jų ir parsirado, netgi pragydo vėliau.
Aukštapelkėje virš klampynių negrabiai sparnais plevena lėtapėdžiai ilgakojai uodai. Šiaip pelkė nuo rudens gana mažai pasikeitusi. Vis ta pati gelsvai ruda spalva, o senai atsibudę kupstiniai švyliai pūkiniuose buvusių žiedynų pataluose brandina naujojo derliaus sėklas. Čia pat – ir naujieji žiedai: ant siauralapių balžuvų viršūnių siūruoja rausvus žiedų taurelės.
Pavasarišką Artosios aukštapelkę labiausiai pagyvino dar gegužę burbuliavę tetervinai ir toli sklindusi jų giesmė kartais pasiekdavo gretimą kaimą. Dabar, gegužei persivertus per vidurį, jie baigia užmiršti tuoktuves. Tačiau nenustebins, jei koks susivėlinęs juočkis dar pasigarsins.
O kokia gi pelkė be dirvinių sėjikų? Jų šiemet susirinko trys poros. Dabar šie retieji sparnuočiai gyvena giminės pratęsimo rūpesčiais ir jų iškilmingų tuoktuvių skrydžių nebematyti. Kupstuotoje, žemaūgėmis pušelėmis paįvairintoje aplinkoje sunkiai pastebimi paukščiai dažniau išsiduoda graudoku švilpimu, pašaliečiui užklydus į jų valdas.
Štai vieną porą sunerimti privertė lizdų plėšikas kėkštas, kažko atplasnojęs sėjikų buveinėn. Sėjikai plynokoje pelkėje atidžiai stebi svetimuosius, esant reikalui skuba galimiems pavojams užbėgti už akių. Laimei, sėjikų valdos ne itin patrauklios plėšrūnams, nes maisto dėl savitos buveinės ypatumų mažai, tad ir pastangos jo rasti menkai vaisingos.
Taigi kartkartėmis užklystantiems nedraugams ilgėliau maža ką veikti. Tad po trumpalaikio nerimo bangos gana greitai viskas grįžta į sėjikams priimtiną būklę.
Paskutinėmis balandžio dienomis į rezervato apylinkes parsirado gražuoliai kukučiai. Žmonių draugiją mėgstantys rinktis plunksnuočiai šalia rezervato besiglaudžiančiame kaime garsinasi nuotaikingu upsėjimu. Vienišius patinas pusantros savaitės nerimo, nuolat giedojo viliodamas patelę, kol galop pasirodė ir jinai.
Susikūrusi pora tą pačią dieną ėmė apžiūrinėti visus jai galimai tinkamus inkilus. Reikia skubėti. Laiko gi neperdaug, ypač kai dar vėluoji.
Gi visai netoliese nuo kukučių pamėgtų smėlingų dirvonų tik jau miške didžiojo margojo išskaptuotą seną būstą naująjai kartai auginti nusižiūrėjo žvirblinė pelėda. Eidamas pro šalį nė neįtartum, jog uoksas užimtas. Tyla, ramybė aplink. Tiktai ant landos krašto plunksnelė prikibusi.
Jei pasiseks, akys susitiks su iš uokso piktokai žvelgiančios mažylės žvilgsniu. Žinia aiški: nėra ko čia lįsti į svetimą gyvenimą. Dar geriau nė neužsibūti čia, kur viskas – žvirblinės pelėdos!
Tylant perėti veismosi laikotarpį pradėjusiems skrajūnams juos giesmėmis pakeičia vėlyvesnieji pargrįžėliai. Ir vasaros paukštės volungės jau čia. Jaukiai ulbauja lapuočių medžių švelniai pažaliavusiose šakose. Slapus paukštis nenoriai palieka lapijos priedangą, neskuba kitiems rodyti puošnaus grožio ir tik giesme praneša apie savo slaptavietę.
Netoli rezervato gerklingai plyšauja grąžiagalvė. Vienintelė genių giminės atstovė, iškeliaujanti svetur žiemoti ir atgalios parlekianti vėlokai pavasarį čia kasmet. Dabar – jos metas.
Gegužės šešioliktąją pasirodė vikruoliai čiurliai. Kol kas pirmieji rezervato padangėje. Tik pati pradžia jiems. O juk jau daug kam giminės pratęsimo planus sutrikdė į lizdus įsisukę keturkojai plėšrūnai ir kitokie kiaušinių bei jauniklių gurmanai.
Poroje juodojo strazdo lizdų palikti išlestų kiaušinių lukštai tiktai primena koks trapus gamtos pasaulis ir vieno gyvūno sėkmė dažnai tampa kito visos vados nesėkme.
Ko gero skaniai papuotavo visur budriai aplinką tyrinėjantys kėkštai ir jiems – tai soti diena, o strazdui – visi vargai iš naujo, pradedant ir kito lizdo statyba. Vien tai – kone savaitė darbo. Sėkmingame lizde iškėlę galvas markstosi didoki strazdžiukai.
Matyt juodųjų strazdų gyvenime sėkmė kur kas dažnesnė. Kitaip šios rūšies sparnuočiai nebūtų tapę tokie gausūs, kokie yra dabar.
Ežeruose – vienalytės didžiųjų ančių patinų grupės. Taip ir turi būti. Patelių dienotvarkėse – visos ančių giminės ateitis, kuri, trumpalaikėms poroms po tuoktuvių iširus, lieka tiktai moteriškosios giminės rūpesčiu.
Dar prie didžiųjų ančių ir rudagalvės kryklės patinas prisiplakęs bei vieniša kuduotoji antis užsilikusi. Gličio ežero priekrantėje sukinėjasi gulbių giesmininkių pora. Panašu, jog susiruošusi tenai perėti. Plaukioja palei liūno apsiaustą telkinio pakraštį ir saugo jį nuo kitų vandens sparnuočių.
Paežerėje bei pievose poroje kartu stypinėjančios gervės akivaizdžiai bevaikės. Visą pavasarį tokios nerūpestingos. Tai maitinasi, tai plunksnas tvarkosi arba ilsisi. To nepasakytum apie netoli juodalksnyne vis pašūkaujančias pilkąsias giminaites.
Nesunku suprasti, jog tenai, vandens skalaujamoje juodalksnių bei viksvų karalystėje gervės perėjo. Tokį įspūdį sustiprina ir ne per toliausiai ant miško kelio sutikta vieniša paukštė. Tuo pat metu antroji gervė kažkur vaikštinėja su jaunikliais arba peri vėlyvesnę dėtį, o ši tuo pat metu nuplasnojo pasimaitinti toliau. Viskas paprasta iki tobulumo ir nieko atsitiktinio nebūna.
Veiksmas gamtoje nesibaigia diena. Ir tamsios naktys nebūtinai tylios. Nustebino vidurnakty virš saupievės ore kybanti ir giedanti lygutė. Dienos paukštis, o gili tamsi, vos vos žvaigždėta naktis tarsi ne jam priklausytų. Bet juk pavasaris! Ir progų juo žavėtis bei kažką naujo atrasti tikrai daug.
