Vasaris gamtoje

Viešvilės valstybiniame gamtiniame rezervate šalčiai atrodo jau sukaustė viską ką galėjo, o ypač pelkes. Tačiau gyvenimas miške ir net pelkėje nesustoja.

Rezervato reindžeris Saulius Bartminas „Facebooke“ rašo, kad eglyne akis užkliūna už baltai žiemai neįprasto vaizdo – atrodo, kad čia vyko mūšis ir priešininkai mėtėsi tikromis granatomis, apie ką byloja gilios išraustos duobės. Tačiau tai tik šernų darbas ieškant maisto.

Pelkė pasitinka su kranksinčio kranklio palyda. Ant Aklųjų ežerų prieš kelis metus dar gyvenama bebravietė jau tapo nebegyvenama, bet susisiekiančiame kitame ežerėlyje vos už keliasdešimt metrų kita bebravietė atrodo ūgtelėjusi palyginti su pernai metais.

Abi jas aplankiusi ir ūdra. Tik nežinia ar prieglobsčio ieškodama ar norėdama patekti į vandenį po ledu. Visa Didžioji plynė „išsiuvinėta“ ūdros ir, atrodo bent dviejų, pėdsakais.

Netolimais teko aptikti kelias, iš juodalksnyno atėjusių vis dar rujojančių vilkų, poilsio vietas, kuriose jie galimai kiek pasnaudė ir apgraužė kelis metus ten gulintį briedžio ragą.

Kad tęsiasi tikra žiema, tvirtina ir Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direktorius Algis Butleris… Su sniegu, šalčiu ir po truputį ilgėjančia diena.

Pelkiniame pušyne sniego, kuris iškiliai gaubia kupstus, aukštėliau laikosi pakibęs tarp gailių ir vaivorų, atrodo daugiau nei iš tikrųjų. Artosios aukštapelkė tapusi snieguota dykuma. Gali nukakti kilometrą ir daugiau neaptikęs jokio žvėries lankymosi ženklų. Vien baltuma ir neūžaugos pušelės. Tokia jau ta pelkė.

Maisto čia mažai, visur košia vėjas su šalčiu, taigi ką tenai veikti? Retai kur, dažniau link pelkės pakraščio nusidriekusi lapės pėdsakų grandinė, gailiuose tarp pušaičių raizgosi kiaunės porinis pėdsakas. Abu – tolokai nukeliaujantys plėšrūnai, prisitaikę kantrioms maisto paieškoms. Pelkėje šalia Viešvilės – šermuonėlio pėdų pynės. Žvėrelis liuoksėjo sukinėdamasis tarp kupstų ir medelių. Lyginant su kiaune – visiška smulkmė, tad ir šio maršrutai trumpesni.

Visų šių plėšrūnų mėgstamų pelių ar pelėnų pėdsakų beveik nematyti. Graužikai, taip pat kirstukai slepiasi po sniegu ir turi būti tikrai svarbios priežastys šiems pasirodyti sniego paviršiuje.

Jerubės dabar dažniau tik pagal pėdsakus randamos. Viena paukštė ištupėjo duobelę sniege pelkės pušų ir gailių apsuptyje. Jokių kitų ženklų vien tai. Jerubė kaip atskrido, išsikapstė po savimi sniegą, pabuvo viena, ko gero ten visą naktį praleido, taip ir nuplasnojo po to kažkur. Skrajūnė menka, taigi ko gero link artimesnių beržų, boluojančių visai netoliese, maitintis pasuko. Nebūtina ją dabar pamatyti. Užtenka žinoti, jog čia jinai sėkmingai gyvena ir beržų žirginiais sotinasi.

Kuomet pro debesis prasimuša saulė, išgirsime giedant didžiąją, o ir šiaurinę pilkąją zyles. Juodosios meletos taip pat pasigirsta jau dažniau. Suklyksi, dar kitaip patriukšmauja. Verčiasi juk palengva gamta saulės link. Dangus jau kitoks. Su bręstančių pokyčių ženklais debesyse ir saulėlydžiuose.

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos žinios