Anglų kalba turtingesnė?
Įsiminė viena LRT radijo žurnalisto Mindaugo Jackevičiaus vesta Aktualijų studijos laida, kurios tema man pasirodė gana svarbi: „Ar kyla grėsmė lietuvių kalbai, ar mažėja jos prestižas?” Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkui Audriui Antanaičiui diskutuojant su LR Seimo nariu Mantu Adomėnu, iš seimūno išgirdome netikėtą naujieną – kad anglų kalba 100 kartų turtingesnė už lietuvių, todėl ši turi aną vytis, kad reikia kalbėti be taisyklių, laisvai, moderniai, taip, kaip jaunimas dabar kalba…
Dar įdomiau nutiko analogiškoje Mindaugo Jackevičiaus laidoje, tema: „Ar nuo šiol bus galima kalbėti bet kaip, kas laukia lietuvių kalbos?”. Į diskusiją telefonu įterpta Vilniaus universiteto profesorė Irena Smetonienė, pasveikinusi VLKK, kad ši panaikino Nutarimą „Dėl didžiųjų lietuvių kalbos klaidų sąrašo”, driokstelėjo: „Sąrašas – gėda! Sintaksės normos atgyveno!”, paskelbė baisų nuosprendį su kraupia diagnoze: “Nusikaltėlis be smegenų tas, kas laikosi sąrašo!”
Tokie teiginiai privertė gerokai krūptelėti. Čia jau ne kumelio juokas… Kaip gyvensime toliau būdami nusikaltėliai ir dar be smegenų, Pravieniškių šmėklai klaidžiojant ir Vasaros gatvę sapnuodami? Juk beveik visi esame šio Sąrašo laikęsi… Ir Sąrašo, tokiu neigiamos konotacijos vardu pakrikštyto, gaila. Jis tiek daug padėjęs, kad gražia kalba kalbėtume, raštingi būtume, nacionalinius diktantus puikiai parašytume…
Suintrigavo ir Komisijos pirmininko teiginys ankstesnėje laidoje, kad „lietuvių kalba išgyvena aukso amžių”…
Kadangi ne vieną dešimtmetį teko betarpiškai dalyvauti gimtosios kalbos mokyme, puoselėjime ir gynime, tebūnie leista į šių laidų klausimus atsakyti istoriškai, konkrečiais faktais, pasiremiant žymiausių kalbininkų, onomastikos specialistų, žinomiausių visuomenės ir kultūros veikėjų, su kuriais prisiėjo artimai bendrauti, mintimis bei darbais…
Todėl apie grėsmę lietuvių kalbai reikėtų kalbėti ne tik būsimuoju laiku, nes ta grėsmė jau labai seniai buvo iškilusi, egzistuoja šiuo metu, dirbtinai didinama toliau ir prestižas dėl besaikio anglų kalbos įsigalėjimo nuolat mažėja…
Lietuvių kalbos išdavystė ir skausmo šauksmas
Žymus baltų kalbų etimologas, žodžių darybos specialistas, ilgametis Vilniaus universiteto Baltistikos ir bendrosios kalbotyros katedros profesorius habil. dr. Vincas Urbutis 2006 m. išleido knygą „Lietuvių kalbos išdavystė“.
Ją staigiai išgraibsčius, po vienerių metų teko išleisti antrą (praplėstą) laidą. („Margi raštai”, Vilnius, 2007, 155 psl.).
Knygoje išdėstytiems samprotavimams pritarta 10 profesorių ir 44 docentų kalbininkų, kurių pavardės ir moksliniai laipsniai randami 146 psl.
„Dažnas dar ne iki galo suvokiame, kokia kraupi nelaimė yra ištikusi mūsų kalbą. Jau antras dešimtmetis, kaip ji dirbtinai vis labiau verčiama puskalbe ir netenka savo tapatybės…” (Arnoldas Piročkinas. Skausmo šauksmas, – Lietuvos aidas, 2006 05 25).
„Žymiausias lietuvių kalbos žodžių darybos ir jų kilmės specialistas profesorius Vincas Urbutis ėmėsi rimto darbo, kurio rezultatas – knyga „Lietuvių kalbos išdavystė“. Jeigu į joje išdėstytus argumentus ir dabar niekas neatsižvelgs ir rimtai nesvarstys valstybiniu lygiu, tada jau tikrai būsime nieko verti: kalbėsime darkyta kalba, bėgsime į užsienius ir ten kalbėsime angliškai, vokiškai, ispaniškai, savo vaikus mokysime svetimų kraštų mokyklose, tyčiosimės iš savo kalbos…” (Aldona Paulauskienė. „Jūs praturtinate mūsų žemyną savo unikalia kalba…“ – Lietuvos aidas, 2006 11 08). Šių dviejų profesorių ilgesnes citatas randame ir minėtos knygos viršeliuose.
Deja, nei po knygos pirmos, nei po antros laidos nieko nedaryta nei valstybiniu, nei VLKK lygiais, nors profesorius, pasipiktinęs VLKK vadovybės veikla, dar tikėjosi to organo „tyliosios daugumos“ paramos: „Jeigu ta ir toliau tylėtų tokiu lemtingu momentu, būtų aišku, kad nė vienas dabartinės VLKK narys ateityje iki pat gyvos galvos nebeturėtų būti prileistas prie jokių kalbos tvarkybos ar priežiūros institucijų arčiau kaip per armotos šūvį.“ (99 psl.).
Knygos autorius į skaitytojus kreipiasi šiais žodžiais: „Lietuvių kalbą išdavus tiems, kurie oficialiai įpareigoti ją ginti, nebėra kitos išeities, kaip jungtis į gynėjų gretas visiems kitiems, kalbininkams ir nekalbininkams, dar jaučiantiems meilę ir įsipareigojimą savo gimtajai kalbai. <…> Vilties nepraradusiems dabar, žinoma, reikėtų kreiptis jau tiesiai į aukščiausiąją Valstybės valdžią – į Prezidentą, Seimą, Vyriausybę…” (100 psl.).
Švietimo sistemos pertvarkos grimasos
Nekalbant apie sovietinį laikotarpį, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, nauja grėsmės šmėkla virš gimtosios kalbos iškilo praeito amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, pradėjus švietimo pertvarką, 1995/96 mokslo metais pradėjus mokyti anglų kalbos pradinėse klasėse ir padidinus šio dalyko pamokų skaičių visose vidurinių ir pagrindinių mokyklų klasėse lietuvių kalbos, matematikos, pasaulio pažinimo ir kūno kultūros pamokų sąskaita.
Nors prieš užsienio kalbų mokymo pradėjimą pradinėse klasėse pasisakė iš Anglijos ir Austrijos atvykę švietimo pertvarkos konsultantai ir Lietuvos filosofo, švietėjo Antano Maceinos Raštuose apie tai aiškiai parašyta, to meto politikams buvo nė motais. Nepadėjo ir žymiausių mūsų Respublikos kalbininkų, mokyklų vadovų protestai, aiškinimai apie būsimas pasekmes, kurias ir šiandien matome… O atpirkimo ožys, pasirodo, yra mokykla. Tai ji kaltinama, kad „išleidžia beraščius”, o tarnauti kariuomenėje dėl silpnos sveikatos ir blogo fizinio išsivystymo tinka tik kas kelintas abiturientas…
Nauja protestų banga iškilo jau šio amžiaus pradžioje, prasidėjus atvirai, įžūliai tuo metu veikusios VLKK vadovybės (pirmininkė Irena Smetonienė) išdavystei, trūkus žymiausių mokslininkų kalbininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų kantrybei…
Beldimas į Seimo kurčią širdį
Kalbininkai ir nekalbininkai abejingi neliko, atsiliepė į gerbiamo Profesoriaus kvietimą. Bene rimčiausiai sureagavo ir į tuometinio Seimo duris pasibeldė vos spėjęs savo 70-metį atšvęsti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras, vienas iš aktyviausių Sąjūdžio kūrėjų, filosofas Romualdas Ozolas, kurio 80-metį šiais metais (2019 – Alkas.lt pastaba) taip gražiai paminėjome. (Koks gražus sutapimas!). 2009-02-09 jis įteikė Lietuvos Respublikos Seimui 20 mokslininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų pasirašytą Peticiją „Dėl būtinybės priimti Lietuvos Respublikos Seimo Nutarimą, kad būtų atleista Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė ir pavaduotoja nepasibaigus jų įgaliojimo laikui“.
Moksliškai, išsamiai paruoštoje 3 lapų peticijoje po nurodytų priežasčių ir argumentų r e i k a l a u j a m a: „Kad Lietuvos Respublikos Seimas Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto teikimu priimtų nutarimą, esant svarbioms priežastims atleisti Lietuvos Respublikos Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Ireną Smetonienę ir jos pavaduotoją Jūratę Palionytę iš šių pareigų, nepasibaigus jų galiojimo laikui ir paskirti į šias pareigas kitus asmenis – kalbos mokslo specialistus. Taip pat siūlome šį klausimą svarstyti ypatingos skubos tvarka.
Peticijos pareiškėjų atstovas Romualdas Ozolas.” (Po to – 20 ryškiausių Lietuvos šviesuolių – žinomiausių visuomenės veikėjų, Nepriklausomybės Akto signatarų, buvusių Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir tarybos narių, istorikų, mokslininkų akademikų, profesorių, rašytojų parašų).
Įkandin Peticijos 2009-04-06 Seimui išsiųstas 13 žinomiausių kalbininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų Kreipimasis „Dėl VLKK 2003-06-26 Nutarimo Nr. N-6 (87) „Dėl moterų pavardžių darymo“ atšaukimo“. Tarp kitų įžymybių Kreipimąsi pasirašę ir gerbiami akademikai poetas Justinas Marcinkevičius bei kalbininkas, mūsų laikų jablonskis, Zigmas Zinkevičius, patvirtinęs, kad visoje Lietuvoje žinoma, jog nepriesaginės moterų pavardės (NMP) vartojamos tik neigiama reikšme, pašaipiai…
Nors į Seimo ir VLKK duris beldėsi pačios aukščiausios kvalifikacijos kalbininkai, onomastikos specialistai, žinomiausi visuomenės ir kultūros veikėjai, tos durys nebuvo atvertos, opūs klausimai liko neišspręsti.
Moraliniai ir estetiniai argumentai bereikšmiai?
VLKK atsisakius atšaukti Nutarimą „Dėl moterų pavardžių darymo“, nustebino atsisakymo priežastys: „…nesant kalbinių argumentų jį pakeisti” ir kad Kreipimesi matantys tik moralinius ir estetinius argumentus… Bet juk dėl šių argumentų ir buvo kreiptasi!
Į šį VLKK akibrokštą pirmieji sureagavo Lietuvių kalbos instituto mokslininkai. Be jų straipsnių spaudoje, pasisakymų radijo ir televizijos laidose, Instituto Bendrinės kalbos skyriaus vadovė Rita Miliūnaitė parašė didelės apimties mokslinę studiją „Ką manote apie nepriesagines moterų pavardes?“ (Rita Miliūnaitė. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2013. – 359 p.)
Studijoje giliai moksliškai nušviesta visa pavardžių formavimosi istorija, plačiai ir detaliai išnagrinėta Kreipimosi į Seimą pagrindu 2009 m. interneto portaluose vykusios diskusijos daugiau kaip 2,5 tūkst. interneto komentarų dėl nepriesaginių moterų pavardžių (NMP) darymo, vaizdžiai parodyta, kam ir dėl ko norėjosi slėpti šeiminę padėtį, vietoje tradicinės pavardės vadintis neigiamą konotaciją turinčia paniekinamąja pravarde, išanalizuota VLKK vadovybės veikla ir požiūris į gimtosios kalbos paveldo išsaugojimą, Kreipimosi į Seimą svarstymo aplinkybės ir kita.
VLKK – LGKT tarnaitė?
Iš Studijos sužinome, kad VLKK 2003-06-26 Nutarimas „Dėl moterų pavardžių darymo” priimtas reikalaujant Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai (LGKT), nors tai buvo neprivaloma daryti ir kai kurie VLKK nariai pateikė rimtų argumentų, kad įteisinant NMP, nebuvo nuodugniai išdiskutuotos su jomis susijusios kalbinės problemos, nurodė, kiek daug nesklandumų užprogramuojama, konkrečiais pavyzdžiais paaiškino, dėl ko taip įvyks… Išraiškingas ir tuometinės VLKK pirmininkės pavaduotojos prisipažinimas žiniasklaidai 2011 metais: „… komisijos nariai iki šiol nesižavi minėta pavardžių daryba…” Išaiškėjo, kad panašiai mąstė ir kai kurie kiti tuometinės VLKK nariai, manydami, kad LGKT kategoriškiems reikalavimams būtina paklusti besąlygiškai, nežinodami, kad ES direktyvos šiuo atveju nebuvo privalomos, nes apie tai nebuvo informuota…
Saliutas išdavystės 10-mečio proga?
Prabėgo 13 metų (dabar jau 15 – Alkas.lt pastaba) po prof. V. Urbučio knygos „Lietuvių kalbos išdavystė“ pirmos laidos, 12 metų (dabar 14 – Alkas.lt pastaba) po antros (praplėstos) laidos išleidimo, 6 metai (dabar jau 8 – Alkas.lt pastaba) po dr. R. Miliūnaitės knygos išleidimo. Švenčiame Peticijos ir Kreipimosi į Seimą 10 – metį (12-metį – Alkas.lt pastaba).
Prognozuotos grėsmės lietuvių kalbai išsipildė su kaupu. Ko dar trūksta, kad per tiek daug laiko nei Tautos, nei tuometinės VLKK narių nežavintis, neišdiskutuotas Nutarimas, iki šiol niekur negirdėtas „pagrindinių“ ir „nepagrindinių“ pavardžių atradimas būtų pripažintas kaip niekinis ir nors nedovanotinai pavėluotai atšauktas ar bent kitu Nutarimu nuo jo viešai atsiribota.
O gal šios kadencijos VLKK vadovybė su visu tuo nesusipažinusi, kad nepakviečia savo narius perbėgti į garbingesnę barikadų pusę?
Išduota lietuvių kalba, pasityčiota iš kompetentingiausių, nepalyginamai aukštesnės kvalifikacijos akademikų, profesorių, kitų iškiliausių Tautos šviesuolių nerimo norint išsaugoti taisyklingą bendrinę gimtąją kalbą, unikalias pavardes, kurios yra neįkainojama lietuvių istorijos ir paveldo dalis, nepasidrovėta pažeminti net savo buvusius dėstytojus, suteikusius mokslinių žinių ir skiepijusius meilę lietuvių kalbai…
Lietuvių kalba antrarūšė?
LR Konstitucijos 14 straipsnyje įrašyta: „Valstybinė kalba – lietuvių”. Deja, šito nematome nei iškabose miestų gatvėse, nei klausydami dainų per radiją ir televiziją. Visur viešpatauja anglų kalba, kurios dauguma lietuvių nesupranta.
Dabartinės kartos politikai, radijo ir televizijos vadovai, pragmatiniais tikslais pasirinkę anglų kalbą, matyt, nežino, kad dar gyva ir vyresnioji karta, kuriai teko mokytis vokiečių ir prancūzų kalbų. Tuo labiau, kad prieškario ir pokario laikotarpiais pasirinkimo nebuvo, gimnazijose, vėliau vidurinėse mokyklose, Mokytojų seminarijose ir anksčiau dominavo artimiausios valstybės – vokiečių, o šalia jos ir prancūzų kalbos… Deja, šių neišgirdome net per Europos kalbų savaitę, kurią rėmė LRT…
Į pasipiktinusių tautiečių skambučius šiais klausimais LRT radijo klausimų ir nuomonių telefonas nuolat vengia atsakyti, matyt, ir toliau manoma, kad besaikė anglomanija yra tobulumo ir grožio viršūnė, nesuprantama, kad šios kalbos nemokantiems beprasmis kaukimas ar vogravimas ne pačia gražiausia kalba, deja, nesukelia jokio estetinio pasigėrėjimo…
Ar grąžinsime šiukšles į abėcėlę?
Kai kuriems politikams nenurimstant dėl lenkiškų pavardžių rašymo su W jau ir pirmame paso puslapyje, matyt, nežinoma, kad: „Lenkiškų raidžių atsikratė aušrininkai ir varpininkai… „Varpe“ Vincas Kudirka apie 1890-uosius metus iš lietuviškos abėcėlės pašalino lenkiškos abėcėlės raidę W…” (Prof. habil. dr. Laima Kalėdienė „Kas išmetė W iš lietuviškos abėcėlės?” Voruta Nr. 10 (840) 2017-10-28).
Kas išdrįs mesti baltą pirštinę Jonui Basanavičiui, Vincui Kudirkai, Jonui Jablonskiui, jų išmestomis šiukšlėmis užteršti ir pirmus Nepriklausomos Lietuvos piliečio paso puslapius, Jono Jablonskio sunormintą šventą 32 raidžių abėcėlę? Tuo labiau, kad Prezidentė (Dalia Grybauskaitė – Alkas.lt pastaba) ne kartą yra pareiškusi, jog kalba neturi būti politikos įkaitė, o ir naujai išrinkto Prezidento nuomonė aiški: pavardės su W pakanka paso antrame puslapyje, kur yra daugiau vietos…
Jei Seimas, užuot sprendęs nepalyginamai svarbesnes to regiono problemas, pavyzdžiui, dėl lietuviškų šeimų diskriminacijos lietuviškų vaikų darželių, mokyklų ir kitais klausimais, padės laputei įkelti į rogutes ir antrą kojelę, su nekantrumu teks laukti, kaip gudruolė pareikalaus pavėžėti trečią, ketvirtą kojeles ir puošnią uodegą… Įdomiausia, iš kurio Vyčio būtų nujotas baltas žirgas dvikovon su jau negalinčiais apsiginti „Aušros”, „Varpo” įkūrėjais ir bendrinės kalbos Tėvu?
Beje, kurioje dar valstybėje kalbos tvarkymo, norminimo ir abėcėlės klausimais užsiiminėja ne kalbininkai, o politikai? Ko verta politika, prieštaraujanti mokslui?
Puspavardės tobulesnės už pavardes?
Metų metais laužydami ietis dėl vienos raidės rašymo, visiškai nesisielojame dėl tobuliausių pasaulyje lietuviškų pavardžių negailestingo darkymo namuose ir užsienyje, kur dėl tenykštės kalbos neįgalumo ištarti paprastos lietuviškos pavardės, moterys paverčiamos vyrais, pavardės dalijamos pusiau, netenka unikalių priesagų, dažnai ir tos mažos puselės kirtis atsiduria pačioje kvailiausioje vietoje…
Iš tėvų ir protėvių paveldėtas unikalias šventas pavardes parduodame urmu. Tad kaip nesididžiuoti garsia operos režisiere, niekur ir nė už ką nesutikusia išduoti ilgesnės (net 5 skiemenų), gana nelengvai ištariamos garsios pavardės…?
Stebimasi, kad mokiniai labai gerai laiko anglų kalbos egzaminus, o žymiai blogiau lietuvių kalbos. Užmirštama, kad be mokyklos mokinius ugdo ir visa aplinka, labai aktyviai veikianti ne gimtosios kalbos naudai. Perdėtai sureikšminus anglų kalbos mokymą ir vartojimą, gimtąją kalbą palikus tik podukros vietoje, pasiekta to, ko visais frontais buvo siekta. Emigruoti jaunimą paruošėme puikiai! Mokslininkų kalbininkų nuogąstavimai ir prognozės išsipildė su kaupu ir kuo toliau, tuo labiau liejasi per kraštus…
Vietoje gražaus žodelio „puiku!”, turinčio dešimtis nuostabių sinonimų, viauktelėjimas „vau!” virto nepakeičiamu „šedevru”, ypač televizijos meninėse laidose. Tad ir visuomenėje susižavėjusių pamėgdžiotojų apstu…
Ar mokykla išmokė politikus, net pačius aukščiausius Valstybės vadovus politikoje dažnai vartojamus žodžius „klausimai”, „klausimų” absurdiškai kirčiuoti ne pirmame skiemenyje, o žodžius „nepagrįstas”, „neparuoštas”, „nepateiktas” … ne priešdėlyje „pa”? Ir šitoks nemokšiškumas jau tapo madingas, masiškas, užkrečiantis suaugusius ir vaikus…
Valstybinei kalbos inspekcijai nutarus atšaukti baudų skyrimą už netaisyklingą lietuvių kalbos vartojimą, visiems kalbos darkytojams aukso amžius dar labiau sublizgėjo.
Tyčiotis iš gimtosios kalbos tampa vis labiau madinga, drąsiau, nes žinai, kad nebūsi nubaustas. Ir pati Inspekcija pasilengvino sau darbą nusimetusi dalį naštos…
Pasiklystama ir egzaminų tvarkaraščiuose…
Prezidentūroje kandidatai į ministrus egzaminuojami ne iš valstybinės kalbos, o iš svetimos kalbos! Vien aukščiau pateikti keli pavyzdėliai iš aibės kitų daromų klaidų aiškiausiai rodo, kad būtina egzaminuoti iš lietuvių kalbos kultūros, kuri kraštutiniškai apgailėtina, piktina visuomenę, stebina net penktokėlius, šeštokėlius… O gal neapsieitume ir be kalbos kultūros kursų, reguliarių išsamių kalbos valandėlių, seminarų, kurie buvo labai populiarūs praeityje?
Kokį amžių išgyvena lietuvių kalba?
Teigti, kad išduota, sumenkinta, svetimos kalbos užgožta ir toliau išnorminama lietuvių kalba išgyvena aukso amžių, mažų mažiausiai šventvagiška. Taip atsitiktų tik tuomet, jei dabartinė VLKK vadovybė atsiribotų nuo visų jos darkytojų, jos neniokotų pati, o imtųsi įgyvendinti tai, ko buvo siekiama aukščiau minėtų žymiausių kalbininkų, kultūros ir visuomenės veikėjų, kitų gimtosios kalbos puoselėtojų, atsižvelgtų į mokslininkų ir visuomenės susirūpinimą, išreiškiamą mokslo darbuose, periodinėje spaudoje ir kitur…
Kol miestų gatvėse iškabose prie namų ir kioskų pirmiausiai nematysime užrašų valstybine kalba, kaip buvo net kruvinaisiais sovietinės okupacijos metais, per radiją ir televiziją, ypač Nacionalinį transliuotoją, be saiko liesis dainos tik daliai Nacijos suprantama kalba, verčiančia nuolat išjunginėti radijo ir televizijos aparatus, bus toleruojamas Sosnovskio barščių (neigiamos konotacijos paniekinamųjų pravardžių) plitimas, piktinantis tautiečius, duodantis neigiamą pavyzdį prasivardžiavimui bei patyčioms mokyklose ir t. t., kalbėti apie aukso amžių lietuvių kalbai, švelniai tariant, nekorektiška…
Kokį amžių išgyvena pelene paversta podukra, kuriai nė vienas valdžios princas neištiesia rankos, o smukdo ją valstybiniu, politiniu, kultūriniu ir kitais lygiais, o ypač tie, kurie pašaukti ją ginti bei gauna atlygį už tai, paliekama spręsti pačiam skaitytojui.
Kiekvienam pagal savo sąžinę, neužmirštant ir paprastų didvyriškos Lietuvos žmonių, nesiruošiančių emigruoti ar kitaip išduoti savo Tėvynės ir gimtosios kalbos, dar vis manančių, kad visur ir visuomet pirmenybė turėtų būti suteikiama valstybinei bendrinei gimtajai kalbai, o ne svetimai, naikinančiai unikalius šio perlo turtus.
Kol šito nebus, ji ir toliau išgyvens tik podukros pelenės amžių…
apie lietuvių kalbą Ėlėrtė’juje:
-Kodėl „nacionaliniu“ save tituluojantis transliuotojas nelietuviškus asmenvardžius visur rašo iškreipta originalo forma (Trumpas, Trzaskowskis) ir asmenvardžius, užrašytus nelotyniško pagrindo rašmenimis, lietuviškame tekste pateikia suanglinta iškreipta forma (Qamaras Javedas Bajwa)?
Kitų kalbų asmenvardžius rišliame tekste LRT rašo sugramatintai (originali forma su lietuviška galūne) todėl, kad lietuvių kalba yra fleksinė (t. y. sintaksiniai ryšiai tarp žodžių reiškiami galūnėmis), vadinasi, nėra griežtos žodžių tvarkos sakinyje. Pvz., Trump Macron pasiūlė susitaikyti. Veiksnys gali būti ir Trump, ir Macron, todėl būtų neaišku, kas kam – ar Trumpas Macronui, ar Macronas Trumpui pasiūlė susitaikyti.
LRT žiūrovai turėtų pastebėti, kad titruose (kai yra vardininko forma) galūnės nepridedamos.
Su asmenvardžiais tų kalbų, kuriose vartojami ne lotyniški rašmenys, situacija tokia: TV žinių titruose rašome lietuviškomis raidėmis pagal tarimą (Kim Čong Inas, Mun Džeinas). LRT portalas pasirinko rašyti pagal anglakalbių perrašą dėl labai paprastos ir praktiškos priežasties: kad į interneto paieškos sistemą įvedus pavardę (dažniausiai tie, kurie domisi pasauline politika, tikėtina, skaito užsienio žiniasklaidą, todėl tuos asmenvardžius atpažįsta būtent pagal anglų kalbos perrašą), kaip siūlomų šaltinių patektų ir LRT portalas.
-Kodėl per LRT RADIJĄ transliuojamų angliškų muzikinių kūrinių pavadinimai pristatomi angliškai?
Muzikinių laidų vedėjai, jei kūrinys siejasi su laidos tema, pavadinimą neretai išverčia ir į lietuvių kalbą. Kitais atvejais perskaitomas originalus kūrinio pavadinimas. Būna, kad kūriniai transliuojami ir jų specialiai nepristačius.
Pirma bendra (tokia paprasta ir kaip „maža prancūziška suknia” elegantiška) taisyklė reikalauja rašyti pagal šalies, kuriai skirtas tekstas (ar užrašas) kalbos taisykles – kad jis būtų KIEKVIENAM tos šalies skaitytojui suprantamas. Tai elementari pagarba skaitantiems ir tai šaliai, kartu tai ir rašančio inteligentiškumo rodiklis.
Svetimvardžių rašybos bendra tvarka labai paprasta:
išskyrus įv. teisinės reikšmės raštus, dokumentus,
svetimvardžiai visur rašomi pagal skambesį*, pridedant ir atitinkamas galūnes (kad būtų aiški giminė, linksnis – kaip ir kitos išsaugojusios šią galimybę galūninės kalbos tai daro).
Specialistams skirtuose tekstuose pirmas lietuviškas pavardės įrašas papildomas ir jos grafiniu originalu (įrašomas skliaustuose).
Originalia svetimvardžių rašyba domisi maža skaitytojų dalis, atitinkamos srities specialistų ratas. Visiems kitiems svarbu skambesys, kad, pvz., ir pats galėtų ištarti, su kuo nors aptardamas, ir, jei skambesį užmirštų, pagal autoriaus tekstą galėtų pasitikslinti.**
Derėtų atkreipti į tai dėmesį, kad lotyniškos abėcėles raidės pasaulyje skaitomos ne tik pagal anglų k. taisykles! Net kai pavardė atrodo net ir labai angliška. Tas pat ir žodžiams kitomis kalbomis galioja – net kaimyninių valstybių giminingų kalbų visiškai vienodai rašomi žodžiai (ir asmenvardžiai) gali skambėti panašiai, bet gali ir labai skirtingai. Kiekviena lotyniška raidė turi ne vieną skambesio variantą. Gerai, jei tik du. Bet ir daugiau turi. O kur dar taisyklės, kaip ta raidė keičia savo skambesį priklausomai nuo to, kokios raidės greta jos? Todėl skirtingų šalių autorius (visiškai vienodai rašomomis pavardėmis) galime atskirti pagal jų skambesio užrašą – o lietuvių k. puikiai tai moka. Juk per tai, kad kažkas sužinojo, kaip Nyderlanduose taria Beethoven, tiek metų užsispyrę ir Vokietijoje bei Austrijoje kūrusį ir gyvenusį jo sūnų vadinote Betovenu ir tuo neteisingu originaliai rašytos pavardės skambesiu kitus užkrėtėte, dezinformavote savo klausytojus 🙂
O kodėl, sakykite, aš, 14-metė, spirgėdama pasigirti draugams, kad tik ką per LRT TV mačiau „Romeo ir Džiuljetą”, ir tai buvo taip „„cool”, turiu prisiminti ir vargti žinutėje rinkdama tą „šakėspearą” su puse nereikalingų man raidžių, jei paprasčiau būtų įsidėmėti jos skambesio lietuvišką užrašą? – Jūsų Shakespeare man nieko nedavė – nei tą originalą prisiminsiu, nei jūsų užrašas padėjo tikslų jos skambesį sužinoti. Lygiai tas pat ir specialistams – puiku, kad pridedamas ir asmenvardžio originalas, bet be originalaus skambesio juk nė iš vietos!
O dėl kitų čia minėtų atvejų – na, kam demonstruoti, kad daliai laidų vedėjų tas angliškas kūrinių pavadinimas tikras vargas, jei galima jį išversti ir lengvai ištarti? O juk ir šioms laidoms galioja ta pati taisyklė – pirma valstybinė kalba, ir tik po jos rikiuojasi kitos.
Kitą kartą gal ir dar papildysiu.
————————–
* Jei pavardės skambesio nežinome, internete tai paprasta patikrinti – ir Vikipedijoje, ir Forvo.com, ir kitur. Darbą palengvina VLKK svetainėje esančios perrašos iš įv. kalbų taisyklės (ir knygelės tokios buvo), o šiais laikais, jei dirbama profesionalams skirtu teksto redaktoriumi, AutoCorrect įrankiu įstaigos serveryje (ar savo kompiuteryje) reiktų tik vieną sykį bent jau populiariausių, dažniausiai pasitaikančių pavardžių skambesį įrašyti ir neturėti daugiau vargo. Žinoma, būtų paprasčiau, jei kalbos programėlių kūrėjai tuo pasirūpintų. VLKK galėtų iš jų to pareikalauti (valstybinis užsakymas?).
** Beje, toks lygiagretus užrašymas abiem kalbom daugeliui žmonių ilgainiui padeda įsiminti dominančios svetimos kalbos rašybos taisykles.
Tik vienas niuansėlis – raidės apskritai jokio skambesio neturi ir niekada neturėjo. Che… Durnas straipsnis, dar durnesni komentarai.
Parašiau tamstai pritariantį sakinį, bet staiga supratau, jog ne visai taip. taigi, ištryniau, ir iš naujo pradėjau.
Raidėmis visgi žymimi garsai, ne tyla? Jei skaitau tekstą tylomis, neįsiklausydama į save, tada jų negirdžiu. Tačiau įsiklausiusi į tai, kas vyksta mintyse, visgi girdžiu, kad pirmiausia smegenys įvertina, kokį garsą šiame tekste kiekviena iš raidžių (a, b, c, … k, l, m, ir t.t.) žymi, kad pirma smegenyse išgirstu žodžio skambesį, ir tik tada (jei reikia) pakartoju jį kalbos padargais, garsiai skaitau sakinį po sakinio, o smegenys visą laiką budrios, stebi, kad tardama į kitą kalbą neperšokčiau. Juk ta pati raidė net Europoje – italams, ispanams, portugalams, olandams, prancūzams, lietuviams ir kt. ne visada tą patį garsą žymi. O ką kalbėti apie kitų žemynų šalis, naudojančias lotyniško pagrindo abėcėlę savo tautų kalboms? Ten neatitikčių nepalyginamai daugiau, nei Europoje. Teko netgi susidurti su tuo, kad kai kuriomis Azijos salų kalbomis lotyniška raidė žymi apskritai nesuvokiamą garsą, kad net negaliu jo pakartoti.
Bet kuriuo atveju tamstai ačiū, kad aukojatės dėl mūsų – durnių. Kad skaitote, įvertinate ir dar gaištate savo laiką, kad taip kantriai, taktiškai durniems pakomentuotumėte. Ne kiekvienas taip aukotųsi, ne kiekvienas iš prigimties toks inteligentiškas.
Labai savalaikis susirūpinimas, kosmopolitinei valdžiai planuojant dvikalbystės įteisinimą kai kuriuose regionuose.
Prisimenu, kaip „galimybių lygintojai” terorizavo tuometę pirmininkę I.Smetonienę. Moteris, ko gero, visą tą laiką buvo šoko būsenos, nes su tokiu nesiskaitymu dar nebuvo apsipratusi, dar nesuprato, jog dabar štai tokie santykiai bus „aukščiausias inteligentiškumo lygis”.
Paskutinis viešai nuskambėjęs „argumentas” – latviams galima, tai ir mums galima, nes abi tautos priklauso baltams! Suprasčiau, jei tokį „argumentą” gerklinga sovietmečio mėsos pardavėja, ar kitakalbė rajkomo inspektorė „autoritetingai” tėkštų… Bet juk tai – Nepriklausomos Lietuvos tarnautoja(!). Ar tokiuose postuose įmanoma įsidarbinti diplomuotiems neišprusėliams, nesuvokiantiems, jog negali spręsti ne savo specialybės klausimų?! (Neminint Seimo narių, kuriems nė studijos Anglijoje nieko nedavė, nesuvokia, kokias galimybes išsaugojo lietuvių kalba ir tuo ilgainiui tapo už kitas pranašesnė, nes anglų ir kai kurios kitos k. seniausiai jas prarado)
Įtariu, jog latviškos pavardės tokiomis tapo kalavijuočių ir kryžiuočių okupacijos laikais, kadangi tokios sandaros, tokio pavidalo pavardės būdingos germanams. Suprantama, jog okupantas tvarkė viską, kas susiję su valstybės raštvedyba bei valdymu, kaip jam geriau. Tiek amžių nešiojusios svetimos darybos pavardes, latvės priverstos su okupanto suhibridintomis susitaikyti. O kas lietuvaites VERČIA pačiomis prašytis į svetimų kalbų nelaisvę? Iš kur tas įgimtas Stokholmo sindromas, nors niekas jų negrobė?
Ne viena „pažangietė”, kai subręs, suvoks, kaip nesolidžiai skamba jos pavardė, kaip tai jos orumą žemina. Ir visą amžių, o gal ir ilgiau žemins, nes ir ant antkapinio paminklo bus iškalta, ir anūkai suks galvas, kodėl ta močiutė tokia keista pavarde …
Žemyna Žemyna… taip prašauti pro šalį!!! Kaip sovietmečio mėsos pardavėja!! Ir dar tokias nesąmones apie latvių pavardes!!
Gal laisvalaikiu vertėtų Macijauskienės knygą paskaityti, kada ir kaip susidarė mūsų pavardės, kada ir kodėl atsiranda moteriškos pavardės su priesaga pagal lenkų pavyzdį, o latviai iš slavų jų neperėmė… Juk nepriesaginis įvardijimas buvo būdingas būtent pagonims. Juk giriatės esą pagonys, tai kodėl kaip velnias kryžiaus bijote savo šaknų?? Nusivyliau šituo portalu, nes tokias nesąmones gėda čia spausdinti.
Ačiū, pasistengsiu perskaityti.
Tik ar tikrai manote, jog dešimtis tūkstančių metų aisčiai gyveno nemokėdami vardu pavadinti, apibrėžti šeimų ribas? Juk tai nepaprastai svarbus dalykas gyvenant bendruomenėmis! Jog nenaudojo priesagos prie šeimos tėvo/vyro vardo, kad ne tik apibrėžtų, bet ir priesaga iš karto nurodytų, apie vyrą, ar apie berniuką, apie žmoną/motiną, arba dukras kalbama
Tikriausiai ne vien prie vyro vardo prisegta -iene buvo įvardijama šeimos motina, o vaikams ne vien -aitė, -iokė, -čiukė, -aitis,-okas, -čiukas turėjo. ir visa tai turėjo, kai lenkų tautos dar pasaulyje nebuvo.
Kai atėjo masinis pavardžių suteikimo metas, visos tos senos priesagos panaudotos šeimos narių pavardėms sudaryti, iš karto suteikiant apie asmenį svarbiausią informaciją.
Kas dėl latvių – natūralu, kad vokiečiai paliko savo įspaudą jų kalboje (kaip vėliau ir rusai paliko, o dabar, ko gero, kaip ir mes, patys nevengia svetimos kalbos dalykų į savo kalbą įnešti).
O dėl pagonių – negaliu nieko pasakyti, nes religijotyros nestudijavau, tai tiek ir žinau, kad baltų bei pagonių tikėjimai ne visai sutampa, tad žmonės ir pasiginčija dėl pavadinimo.
O kad egzistavo skirtingi tikėjimai, irgi nieko keisto: – jei Kūrėjas žmones ne tik į rases , o tų rasių viduje į tautas, į moteris bei vyrus suskirstė; jei skirtingų rasių, o taip pat moterų bei vyrų, vaikų organizmams į tą patį dirgiklį skirtingai reaguoti skyrė, tai logiška, kad ir tikėjimus skirtingus davė. Tokia buvo Jo valia, taip Jam reikėjo.
Nu šito iš tamstos nesitikėjau, dar blogiau negu sovietmečio mėsos pardavėja – visiškas nežinojimas, nesusigaudymas net gėda skaityti. Jokių priesagų aisčiai (kaip jūs rašote), NETURĖJO, jokios moters priklausomybės nuo vyro rodyti NEREIKĖJO. Ką aš čia šneku, vis tiek kaip žirniai į sieną. Einu iš čia lauk, nes diletantizmas tiesiog užmuša. Su tokiais „gynėjais“ nieko nepasieksit. Sakau nepasieksit, nes aš nuo jūsų bėgu kuo toliau, o jau buvau beužkimbąs…
Turėtume imti kalbėt maždaug taip: “tą ir tą – darome taip ir taip, kodėl VLKK pirmininke Antanaiti, to ir to nedarei ir nedarai taip ir taip, kaip tau ne gėda?”…
Moralų skaitymas bendrais žodžiais yra tapęs tik savęs parodymu… Kas veiksminga buvo totalitarinio režimo valdyme, demokratijos atveju gali būti tuščia vieta, taip ir yra įvykę su “moralų skaitymais”…
“Moralų skaitymas bendrais žodžiais yra tapęs tik savęs parodymu…” – auksinė mintis ir jei po kalbų neseks darbai, tai tiek to naudos… Panašiai kalbėjo paskutinėje kalboje Radžvilas – jei lietuviai sugeba savaitgaliais užplūsti pajūrį šimtais tūkstančių, o į mitingus ateina tik kokie keli šimtai, tai ko mes galime tikėtis?..
Bus laida su vėl į viešumą išeinančia Loreta Vaicekauskiene. – Pasak laidos anonso, vėl aiškins, jog nereikia nei VLKK, nei Valstybinės kalbos įstatymo – kas kaip nori, tas taip kalba. Vėl sakys, jog niekur ,,civilizuotame pasaulyje” kalba neprižiūrima? Ji tikrai nežino, jog tai netiesa, ar jai nesvarbu, jog tai netiesa?
Ar jūs nematote, kad ne su tuo kariaujate? Kiek metų puolate Smetonienę, o Vaicekauskienė sau ramiausiai juodus darbus dirba. „Šaunuoliai“! taip ir toliau varykit, tai tikrai kalbai ateis galas. Kažkaip netikiu, jog atskirsite pelus nuo grūdų, nes matote adatą šieno vežime, o paties vežimo nepastebite.
Keletą metų ,,pogrindyje” patūnojusi, atėjus anarchistams – neoliberalams, ji lyg dykumoje palaistyta žolė visa jėga atgyti žada. – Kaip nebujosi, kai tokios palankios sąlygos.
Autoriui: analogiškoje – panašioje, tokioje pat; diskusija – svarstymas; argumentas – įrodymas; nekorektiška – neteisinga; išanalizuota – išnagrinėta; reguliarių – nuolatinių, įprastinių; regiono – krašto; unikalias – neprilygstamas, labai retas, ypatingas, nepaprastas; bus toleruojamas – būsime pakantūs; informuota – pranešta…
Na, nes šiais klausimais dar kalbėsime ir diskutuosime…
Visus straipsnių rašytojus, pergyvenančius dėl akivaizdaus mūsų gimtosios lietuvių kalbos niekinimo, kviečiu pradėti nuo savęs pirmiausia… 🙂
ir apie tai – kalbės ir diskutuos… Jau mažu porą metų jie apie viską kalba ir diskutuoja, ir jokia zapalenija jų gerklių negriebia…
Iš svetimų barščių (todėl skanesnių, be abejo 🙂 ) viską išgraibieme, ko tik ten randame. Va, LRT pašnekovas pasako, o po poros sakinių vėl pakartoja, jog jie APIE TAI (about) kelis metus dirbo…
Minėjau, kad neklausau, nežiūriu LRT – nervai ne geležiniai 🙂