M. Kundrotas. Dvasiniai demokratijos pagrindai

Demokratinė valstybės santvarka kildinama iš antikinės Graikijos. Antikinė demokratija stipriai skyrėsi nuo moderniosios. Demokratinio polio – miesto valstybės – piliečiai galėjo spręsti savo bendruomenės reikalus dėka to, kad buities darbus už juos dirbdavo vergai. Pastarieji neturėjo nei piliečio teisių, nei žmogaus teisių, kaip jos suprantamos modernioje demokratijoje. Už antikinės demokratijos ribų liko ir moterys, ir svetimšaliai.

Graikiškoji demokratija, kaip masės valdžia, nuosekliai priėjo prie ostrakizmo – principo, pagal kurį žmogus būdavo ištremiamas, išstumiamas iš visuomenės vien tuo pagrindu, kad miniai jis kuo nors nepatikdavo. Pagoniškoji demokratija buvo barbariška: joje tai, kas atrodydavo gera genčiai, atstodavo objektyvųjį gėrį. Žinoma istorija, kaip atėniečiai pasmerkė tremčiai dorąjį politiką Aristidą, šalia kurio ydingi piliečiai jausdavosi nepatogiai, o lyderiu išsirinko sukčių Temistoklį. Demokratai pasmerkė myriop ir didžiausią iš filosofų – Sokratą.

Modernioji demokratija iš antikinės perėmė sprendimą pagal balsų daugumą, bet joje užkoduotas ir kitas principas, atėjęs iš visai kito istorinio šaltinio. Tas principas – tai išskirtinė pagarba žmogaus asmeniui, o jo šaltinis – krikščionybė. Ikikrikščioniškos demokratijos turėjo gentį, miestą, valstybę, tačiau asmens vertė čia galiojo tik politiniams ir kultūriniams lyderiams. Eilinis pilietis buvo tiesiog statistas bendroje masėje.

Asmens išskyrimą iš bendruomenės galima rasti jau judėjiškuosiuose Biblijos raštuose, ypač aiškiai jis išreikštas Ezekielio knygoje, kur kritikuojama tuomet populiari patarlė „Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams atšipo dantys“. Praktiškai visas 18-asis šios knygos skyrius kalba apie tai, kad kiekvienas asmuo asmeniškai atsakys už savo darbus – gerus arba blogus. Vis dėlto judaizme vis dar vyrauja grupinis požiūris į žmogiškumą. Judėjų vadai, pasmerkdami Jėzų Kristų, savo pažiūromis išsiskyrusį iš tautos, tobulai įgyvendino savo pasaulėžiūrinius kanonus.

Krikščionybėje pats Dievas kenčia ir miršta ne šiaip už abstrakčią žmoniją ar tautą, bet už konkretų asmenį, kuris tiktai priima šią auką. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams ragina saugoti savo brolį, nes būtent už jį mirė Kristus (1 Kor 8:11). Iš dviejų šalia Kristaus nukryžiuotų pasmerktųjų išgelbėtas tik vienas – tas, kuris atgailavo (Lk 23:39–43). O laiške galatams dar pabrėžiama, kad žmogaus ryšys su dvasiniu ir moraliniu Absoliutu peržengia tautines, luomines, socialines ribas (Gal 3:28).

Romos imperatorius Teodosijus, supolitinęs krikščionybę, nubloškė ir ją, ir visuomenės raidą daugeliui amžių atgal, į judėjiškąjį ir pagoniškąjį pasaulėvaizdį, kur polis – bendruomenė – diktavo asmeniui visą jo būtį ir buitį. Nepaklususiems grėsė ostrakizmas. Kad ir laužo liepsnose.

Nors jau Aurelijus Augustinas išvedė Dievo buvimą iš žmogaus asmens proto ir sąžinės, taip iškeldamas asmenį, krikščioniškasis pasaulis dar ilgai gyveno kolektyvistinėmis sampratomis. Tik sulig Reformacija vėl atsigręžta į asmenį ir būtent protestantiškos šalys pirmiausiai tapo modernios demokratijos lopšiais. Ilgai brandintas filosofinis personalizmo principas atėjo į politiką.

Žmogaus asmens autonomija krikščioniškojoje demokratijoje išplaukia iš dieviško prado kiekviename žmoguje ir paties Dievo aukos už jį. Jei pats Dievas sutiko kentėti ir mirti už žmogų, vadinasi, pastarasis išties yra svarbus. Šia logika grindžiama žmogaus asmens vertė. Kiekvienas žmogus turi teisę visiškai laisvai spręsti savo gyvenimą tiek, kiek neperžengia bendrojo gėrio ribų.

Antras dvasinis moderniosios demokratijos pagrindas šalia asmens vertės ir autonomijos yra tautiškumas. Antikinis polis rėmėsi vieno, kartais – kelių miestų bendruomene. Vienoje tautoje galėjo būti aibė tokių bendruomenių. Modernioji demokratija savo pagrindu klojo platesnę bendruomenę – tautą, pagrįstą bendra kilme, kultūra, kalba ir savimone. Istorinis faktas, jog modernioji demokratija kilo drauge su moderniuoju nacionalizmu ir tai – daugiau, nei sutapimas. Tai – dėsnis, nes iš tautos teisės turėti savo valstybę kilo ir jos teisė pačiai šią valstybę valdyti.

Veiksminga demokratija galima tik ten, kur politinės bendruomenės nariai susikalba – tiesiogine ir perkeltine reikšme. Susikalbėjimas perkeltine reikšme – tai sutarimas dėl bendrų prasmių, vertybių, tikslų, kitaip tariant – kultūra. Kultūrinė bendruomenė tapo pagrindu politinei. Net ir daugiatautėse demokratijose, kaip Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos ar Šveicarija, paprastai pagrindą sudaro viena tautinė grupė, o kitos lipdosi aplink ją. Na, o ten, kur varžosi dvi ar daugiau tautinių tapatybių, kaip Belgijoje ar Kanadoje, demokratija stringa.

Moderniosios demokratijos apogėjus buvo XX a. II-oji pusė, kai šią santvarką priėmusios šalys visuotinai pripažino žmogiškąsias, pilietines, politines ir socialines teises kiekvienam savo nariui. Užtikrinta teisė į gyvybę, asmens orumą ir privatų gyvenimą, tikėjimo, kūrybos, žodžio, draugijų, susirinkimų laisvės, rinkimų ir orių darbo sąlygų teisės. Šios teisės ir laisvės tapo lygiai taikomos be kilmės, rasės, lyties, luomo, pažiūrų skirtumų. Deja, pergalė prieš totalitarinius režimus sutapo su pabaigos pradžia. XX–XXI a. sandūroje prasidėjo moderniosios demokratijos kriošėjimas.

Europos vienybės kūrėjas Roberas Šumanas (Robert Schuman) kalbėjo, jog demokratija arba bus krikščioniška, arba jos nebus išvis. Beliktų pridurti: krikščioniška ir tautinė. Šiandien abu šie moderniosios demokratijos pagrindai daugelyje valstybių jau pakirsti, o kitur dar tiktai kapstomi.

Krikščioniška demokratija nėra tai, kad kiekvienas jos dalyvis – krikščionis. Demokratijos krikščioniškumas glūdi moraliniuose idealuose, nuo Dekalogo iki Kalno pamokslo. Tautinė demokratija, savo ruožtu, nėra tai, kad visi politikai ar piliečiai yra vienos tautinės kilmės. Tai tik reiškia, kad konkreti tauta yra valstybės kūrėja, o kitos tautinės bendrijos – jos padėjėjos, kaip gražiai ir taikliai suformulavo Lietuvos valstybės kūrėjas Antanas Smetona.

Šiandien krikščioniškąją moralę keičia medžiaginės naudos, pramogų ir malonumų kultas. Tautinį prigimtinės erdvės principą keičia kosmopolitinė koncepcija: tėvynė ten, kur gera. Taip žmogus atskiriamas nuo bendruomenės, nuo krašto, nuo valstybės. Santykis tarp asmens laisvės ir bendrojo gėrio apverčiamas aukštyn kojomis: bendruoju gėriu tampa visos bendruomenės pareiga priimti asmens savanaudiškumą. Bendros prasmės išnyksta, lieka plyna arena, kur kovoja daugybė susipriešinusių asmenų ir jų grupių. Kol viena ar kelios jų iškyla ir įveda savo diktatą.

Taip demokratija miršta. Kurį laiką gali išlikti atskiri demokratiniai mechanizmai, kaip valdžių rinkimai, bet tuose rinkimuose dalyvauja vis mažiau žmonių, o tie, kurie dalyvauja, užuot sąmoningai gilinęsi į politines idėjas ir principus, atsiduoda smegenų plovikams. Viešąją nuomonę formuoja siauros interesų grupės, o dauguma piliečių tampa tiesiog abejingi savo tautai ir tėvynei. Galiausiai visi išsimaišo tarp skirtingų valstybių, šalių, žemynų, bendruomenių ir kultūrų. Dingsta ribos, bet kartu žūsta ir tarpusavio ryšiai. Lieka tik individų sankaupa, valdoma tironijos.

Čia dingsta tikėjimo ir pažiūrų laisvė. Ja naudojasi tik tironijos atstovai. Dingsta galimybė kurti gerovę sau ir savo artimiesiems, jei nesi lojalus sistemos tarnas. Ilgainiui beprasmiais tampa ir rinkimai, nes valstybės lieka tiktai globalaus, niekieno nerinkto elito policijos nuovadomis tramdyti savo piliečiams. Demokratija lieka tiktai iškaba, teatro butaforija, šalia tautinių ir valstybinių herbų, himnų, vėliavų.

Nesinorėtų laikyti to istorijos pabaiga. Reakcija atskirose valstybėse liudija, kad vis daugiau žmonių suvokia, jog tautinių principų ir krikščioniškųjų idealų praradimas žudo demokratiją. Ir vis daugiau kyla į kovą už demokratijos susigrąžinimą ir įtvirtinimą.

Duok, Dieve, sėkmės.