D. Apalianskienė. Šiandien arba gal jau niekada?

Niekinga yra tauta, kuri už savo garbę, neaukotų visko.
(Frydrichas Šileris)

Lietuviai, manau, pagaliau turi pabusti iš savųjų „letargų“, jei dar nori išsaugoti savo Tėvynę, savo žemes, savo istoriją, kalbą ir LAISVĘ.

Man labai keista, kad visi tarsi savo kampuose „išsislapstę“ tik ir laukia, kol kiti jiems atneš tikrąsias tiesas, iškovos demokratines teises, kol kiti suriktuos jų gyvenimus taip, kad jiems būtų patogu ir gera gyventi.

Dauguma net į rinkimus neateina, o vėliau jau stebisi, kodėl Lietuvoje rinkimus laimėjo klounų „Laisvės“ partija, kas gi nutiko, kad pasaulyje mūsų valstybingumą, mūsų šalį atstovaujantys žmonės, kaip ir sakysime Lietuvos atstovė Europos Parlamente A. Maldeikienė – socialiniuose tinkluose visuomenei įžūliai pareiškia, kad „ji visai NE atstovaujanti Lietuvą“?

Kas gi atsitiko, kad, kai nepaliaujamai juodinama mūsų istorija, mūsų praeities iškilūs žmonės, o tai buvę mūsų valstybės vadovai ar žymūs mokslo, rašto atstovai, taip pat karo, pokario didvyriai – mes kaip ir nesugebame jų apginti. Plėšiamos nuo miestų pastatų sienų jų garbės lentos (ne per seniausi įvykiai Vilniuje), niokojami kitokie paminklai, tyčiojamasi iš mūsų tautinės atributikos, bet mes vos puse lūpų apie tai šnekame.

Šiandiena visokių „rašeivų“ viena po kitos leidžiamos šmeižikiškos knygelės, kuriose lietuviai, o ir pati Lietuva melagingai apkaltinami karo nusikaltimais.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centre vyksta įdomios „kadrų“ kaitos – išgenami iš darbo žymūs istorikai, tokie kaip V. Valiušaitis, nors spaudoje buvo rašyta, kad, atseit, žmogus pasitraukė iš pareigų savu noru.

Jūs, žmonės, buskite, kaip dar V. Kudirka kažkada ragino tautą – „kelkite, kelkite, kelkite“, kol mūsų tautinis nacionalinis kilimas dar nėra galutinai mums iš po kojų ištrauktas. Šiandiena V. Kudirkos žodžiai vėl aktualūs ir reikalingi.

Pasaulyje vis labiau įsivyrauja, taip vadinama „Cancel Culture“ (naikinimo, keitimo kultūra) – kai naikinamos klasikinės vertybės, tikėjimai ir jie keičiami naujomis – marksistinėmis. Grįžta komunos, bendrystės teorijos, vis labiau paneigiant asmens laisves ir teises, vis stipriau akcentuojama minios reikšmingumo, jos galios fenomenas. Tai – Sorošo fondo įsteigtas, jo maitinamas ir reguliuojamas judėjimas.

Aktorius Rouvenas Atkinsonas (Rowan Atkinson) „Cancel Culture“ judėjimą apibūdino – kaip „viduramžių jėgas, siekiančias kažką ant laužo sudeginti“. („Actor Rowan Atkinson compared cancel culture to a „medieval mob looking for someone to burn“. (www.insider.com)

Pagal žymaus Britanijos politinio veikėjo Naidželo Faradžo (Nigel Farage) „Youtube“ kanale išsakytas mintis – „pasaulio kaitai yra išleista 20 bilijonų dolerių“. Finansavimai vyksta per įvairius fondus, per visuomenines organizacijas, per švietimo sistemas ir pan.

Lietuvoje „Cancel Culture“ judėjimas irgi ryškus, iš ten ir bandymai neigti, niekinti mūsų praeitį, naikinti mūsų kultūrą, trinti senas mūsų tradicijas ir vertybes, siekiant jas keisti naujomis, dažniausiai mums visai nepriimtinomis. Tai ir kėsi̇̀nimasis į tradicinę šeimą, į tradicinį mokslą, kėsi̇̀nimasis į tautinę dorovę ir aišku – į patį mūsų tautiškumą. Vyksta tradicinės šeimos naikinimas, vyro ir moters tikslingas supriešinimas, iš to kilo dirbtinai išpūstas ir jau nemažai likimų sugriovęs – „ME TOO“ judėjimas.

Lietuvoje tikslingai naikinamas švietimas, ypač tautinio švietimo apraiškos ir atspalviai. Ankstesnioji Lietuvos švietimo sistema, kuri, beje, buvo be galo efektyvi – jos efektingumas patvirtintas daugelio kartų patirtimi – šiandiena keičiama kitų šalių švietimo sistemų „griaučiais“, kurie, suprantamai – visai neatitinka mūsų poreikių, visai neatspindi mūsų tautinių interesų, nes tų šalių švietimo sistemos buvo sukurtos, konkrečiai atsižvelgiant į tų šalių kultūrinius, nacionalinius poreikius.

Beje, padėtis nėra geresnė ir kitose šalyse. „Cancel Culture“ judėjimas ypač stipriai reiškiasi JAV. Ten keičiami visuomeniniai santykiai, žmonių bendravimo kultūra. Šiandiena ten jau supriešinti ne tik vyras ir moteris – pati visuomenė supriešinta kultūriniu ir ypač rasiniu pagrindu. „Žaidžiama“ įvairiomis „kortomis“ – viena efektyvesnių – tai žmogaus apkaltinimas rasizmu (apie tai plačiau kalbėsiu jau kitame savo straipsnyje).

Drąsina tik tiek, kad Lietuva nėra vienintelė savo kovose su šia pasauline ideologine „pandemija“. Už savo nacionalines teises, už istorinį tautinį išlikimą, už tradicinės šeimos išsaugojimą, šiandien, beje itin sėkmingai kovoja tokios šalys, kaip Lenkija ir Vengrija. Tiesa, ten nebijoma, kaip, sakysime, Lietuvoje tomis temomis atvirai kalbėti, jas nagrinėti. Tiek spaudoje, tiek tų šalių Parlamentuose gyvai ir atvirai svarstomi šie aktualūs klausimai.

Lenkija ir Vengrija nesibodi atmesti Briuselio pasiūlytus, bet joms nepriimtinus, netinkančius įstatymus. Beje, Vengrija neseniai paskelbė, pripažįstanti tik tradicinę šeimą, kurioje tėčiu yra vyras, mama – moteris. Puiku matyti, kad toje šalyje per keletą pastarųjų metų žymiai padidėjo gimstamumas, mat, valstybė ten nuosekliai remia jaunas šeimas.

Tai ar ne laikas ir mums pagaliau atsigręžti į save, atsigręžti į savo tautą ir pradėti dirbti savo Tėvynės labui, pirmiausia žiūrint jau savo šalies interesų. Juk mes geriausiai žinome kas mums, kaip tautai, kaip šaliai naudinga ir reikalinga.

Netgi ir tokios didžiulės šalys, kaip sakysime, JAV – respublikonų partijos dėka – pagaliau pradėjo atsigręžti į save, pirmiausia žiūrėti savųjų interesų. Prisiminkime ten įsisiūbavusį patriotišką MAGA („make America great again“) judėjimą.

Kiekviena tauta turi teisę būti tuo, kuo ji – daugumos balsu – yra nusprendusi būti. Tai ne tik Dievo suteikta valia, tai ir demokratinės šalies Konstitucijoje įtvirtinta teisė. Jokios finansinės korporacijos, jokie finansiniai magnatai to negali iš tautos atimti.