D. Apalianskienė. Sodybų tuštėjimo metai (ne pagal Avyžių)

Dideli miestai vargina. Žmogus iš prigimties linkęs gyventi mažoje, jam gerai pažįstamoje aplinkoje, kur kiekvienas kampas kalba savąja kalba, žiūri savomis akimis ir šviečia įprasta Saulė.

Taip ir keliauja dabartinio Lietuvos išeivio širdis į tuos kampus, kurie vis dažniau ir dažniau tampa užmiršta sala, su keistu buvusio kaimo pavadinimu, kurio jau nėra kam garsiai ištarti.

KAREIVONYS. Kas gali būti gražiau už tokį kaimo pavadinimą. Taip ir matau anų  laikų Lietuvos kareivėlius lininiais marškiniais, žingsniuojančius kaimo daubomis ir kalneliais…  O gal tai reiškia visai ką kitą? Bet ne – legendos pasakoja apie to kaimo gausų būrį  jaunuolių  išėjusių  kovoti už  Tėvynę.

Liūdna, bet  tas kaimas jau senokai  paskendęs žmogaus sukurto ežero dugne, kai buvo madinga aplieti kaimo vietoves, kelius, miškus, sukuriant dirbtinus ežerus – dėl tų kelių žuvų, dėl kelių skatikėlių,  ilgesnio rublio.  Skandino taip  protėvių šauksmą, jų maldas  –  sodybas suręstas sudiržusiomis valstiečio rankomis.

Mediniai drožti „cviekiukai“ kažkada  laikę visus namo kampus. Gimdyvės dejonės paskelbiančios pasauliui apie naujo lietuvio atėjimą. Vaiko krykštavimai, pievų garsai, gausūs derliai. Tėvynė visus priglausdavo – visiems užtekdavo grūdo, pieno ir saulės. Tas gražus lietuvio darbštumas!

Viskas dabar to dirbtino ežero dugne. Ir dėdės, nepriklausomos Lietuvos  karininko,  bičių namai. Kai sovietai naikino jų kaimą, jis tik vieno norėjo – su savimi išsivežti senuosius sodo avilius. Tai buvo jo paskutinis turtas, paskutinė sąsaja su praeitimi. Nespėjo. Pirmas iškeliavo į nebūtį, palikęs sode neišvežtus avilius… Negalėjo atlaikyti tokio skausmo. Vieną dieną ir tie aviliai gulė ant šono, o bitės prarandančios savuosius namus, gėlė traktoriams į jų „veidus“, į  jų šonus, nes žmogaus veidas ir jo širdis buvo už tvirtos plieno sienos… Tai buvo anksčiau.

Bet ir dabar, jau mūsų laikais, naikinami kaimai, tik dabar ne apliejant juos vandeniu – naikinami išgenant žmones į miestus, į kitas  šalis, į pasaulio pasviečius. Lietuvos kaimai, sodybos tuštėja. Ir daugėja žmonių dideliuose, svetimuose miestuose, kurie sutinka nedraugiškai ir tyliai išleidžia atgal, jau pasigrobę iš žmogaus jo brangiausią turtą – jo sveikatą.

Daug besiilginčių savųjų namų, savųjų kampų, kopų, ežerų ir net tos senos obels, kur savaitgaliais ant ištiestos virvės džiūdavo vėliavomis plevėsuojantys, baltai išmazgoti skalbiniai. Kaip tos pasidavimo vėliavos. Tarsi jos žinojo – anksčiau ar vėliau bus iš čia  iškeliauta… Tik žmogus to negirdėjo.

Ne viską žmogui leidžiama laiku išgirsti ar pamatyti. Dažnai išgirstama, pamatoma, kai jau būna per vėlu…

Ir džiauna dabartinis žmogus savus skalbinius jau kitur – svetimų namų kamputyje, ilgėdamasis šiaurinio vėjo gaivos, įsismelkusios į jo marškinius.

Gal dar bus, gal dar pajus, jei tik nesuvėluos…

Sodybų tuštėjimo metai! Iki ko prieisime, šitaip beatodairiškai naikindami kaimus, patį valstietį, jo gyvenimą. Ar bėgsime būriais į Lenkiją pirkti grūdų, obuolių ir duonos?

Lietuva, šimtmečių šimtmečiais buvusi tvirta agrarinė šalis, praranda savo kaimą, savo veidą, savo žmogų, dvasią, sielą. Naikinamos kaimo bibliotekos, ligoninės, vaikų darželiai, mokyklos. Genamas iš kaimo  žmogus.

Kas už visa tai atsakys, kai vieną dieną atsigręžę pamatysime – kaimo kaip ir nėra, likę tik privačios, jau turistinės sodybos ir paežerių vilos? Ir kažkada tose kaimuose gimę žmonės, bekalbantys jau svetimomis kalbomis.